- Tą sunku patikrinti, - linktelėjęs galvą, pasakė pulkininkas Vestonas. - Bet skamba dviprasmiškai.
- Sekantis - dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas. Jis visiškai bona fide17. Pastoriavo Šventosios Elenos parapijoje Vaitridže, Sario grafystėje. Prieš pusantrų metų atsisakė tarnystės dėl sušlubavusios sveikatos. Jo sveikata, matyt, iš tiesų bloga, nes pusantrų metų praleido ten, kur gydomi psichiniai ligoniai.
- [domu, - ištarė pulkininkas Vestonas.
- Taip, pone pulkininke. Bandžiau ką nors išgauti iš ligoninės vyriausiojo gydytojo, bet, žinot, kaip sunku susišnekėti su tais medikais. Nieko doro nesužinojau. Iškapsčiau tik vieną faktelį, kad mūsų švenčiausiasis tėvelis buvo labai apsėstas minčių apie velnią, ypač velnią moters pavidalu: Babilono paleistuvės, vilkinčios skaisčiai raudono purpuro apdarais.
- Hm, - tarstelėjo vyriausiasis komisaras. - Tai galėjo būti žmogžudystės motyvas.
- Be abejonės, pone pulkininke. Man regis, tokia galimybė egzistuoja. Velionė ponia Maršai tikrai galėjo įkūnyti tą raudonai vilkinčią moterį. Rudaplaukė... o dar jos elgesys, ir visa kita. Jeigu jis iš tiesų toks ekscentrikas, tai galėjo pamanyti, kad jo svarbiausia priedermė su ja susidoroti.
- Ar jam netinka šantažo versija?
- Ne, pone pulkininke. Šiuo atžvilgiu jį tikrai galime išbraukti. Pastorius Leinas turi savo pajamų, bet jos kuklios ir per šiuos metus nė kiek nepadidėjo.
- O kaip dėl jo turistinių žygių žmogžudystės diena?
- Jokių patvirtinimų rasti nepavyko. Niekas neprisimena tuščiam kelyje sutikto pastoriaus. Bažnyčios knygoje paskutinis įrašas datuotas dvidešimt antra diena. Bažnyčios tarnautojai nebuvo į ją pažvelgę dvi savaites. Pastorius Leinas galėjo ateiti išvakarėse arba net prieš dvi dienas ir parašyti dvidešimt penktos dienos datą.
Pulkininkas Vestonas patvirtino šiuos žodžius galvos linktelėjimu.
- Na, o trečias?
- Horacijus Blatas? Mano nuomone, tai įtartinas tipas. Moka didesnius pajamų mokesčius, negu gauna pajamų iš savo geležies dirbinių krautuvėlės. Slidus kaip ungurys. Bet nesunkiai pateikia įtikinamas pajamų deklaracijas. Matyt, šiek tiek spekuliuoja biržoje, kartais nevengia nelegalių sandėrių. Tačiau visada sukurpia paaiškinimą. Tiesa, per kelerius pastaruosius metus Horacijus Blatas gavo gana didelių sumų iš visai neaiškių šaltinių.
- Vadinasi, peršasi išvada, - pareiškė pulkininkas Vestonas, - kad ponas Horacijus Blatas gali būti profesionalus šantažuotojas?
- Arba šantažas, pone pulkininke, arba narkotikai. Vyriausiasis inspektorius Ridževėjus, Skotlend Jardo kovos su narkotikais skyriaus šefas, labai susidomėjo tuo, ką jam papasakojau. Pastaruoju metu rinkoje pasirodė nemažai heroino. Skyriaus darbuotojams žinomi smulkūs prekeiviai. Jie daugmaž žino, kas šį reikalą tvarko užsienyje. Bet negali aptikti, kaip heroinas patenka į Angliją.
- Jeigu ponia Maršai žuvo todėl, kad atsitiktinai arba sąmoningai įsipainiojo į narkotikų kontrabandą, - pasakė pulkininkas Vestonas, - mes turėsime perduoti šią bylą Skotlend Jardui. Narkotikai - jų sfera. Tiesa, Kolgeitai?
- Tikrai, pone pulkininke, - kiek apgailestaudamas ištarė inspektorius Kolgeitas. - Jeigu tai narkotikai, bylą tirti turi Skotlend Jardas.
- Man ši versija atrodo įtikinamiausia, - valandėlę pamąstęs, pareiškė pulkininkas Vestonas.
- Gal ir taip, - niūriai linktelėjo inspektorius Kolgeitas. - Kapitonas Maršalas tikrai su tuo nesusijęs. Tiesa, gavome apie jį informacijos, kuri, - jei ne šimtaprocentinis jo alibi, - galėtų šį tą reikšti. Jo firma vos suduria galą su galu. Tačiau ne dėl jo arba jo partnerio kaltės, o dėl pastarųjų metų krizės ir bendro prekybos bei bankininkystės sąstingio. Maršalas galėjo žmonos mirties atveju gauti penkiasdešimt tūkstančių svarų, o tai nemaža suma. - Inspektorius Kolgeitas atsiduso. - Šis vyras turėjo du idealius
žmogžudystės motyvus, bet nenuneigiami įrodymai byloja jo naudai... Gaila!
- Nenukabinkit nosies, Kolgeitai, - nusišypsojo pulkininkas Vestonas. - Mes dar galim pasižymėti. Lieka šantažo versija ir tas išprotėjęs pastorius. Nors aš asmeniškai manau, kad čia bus įsipynę narkotikai. - Patylėjęs policijos komisaras pridūrė: - O jeigu ponią Maršai pašalino narkotikų gaujos narys, mes būsim padėję Skotlend Jardui išspręsti šią problemą. Bet kuriuo atveju būsim gerai padirbėję.
- Vienintelė paguoda, - prisivertė šyptelėti inspektorius Kolgeitas. - Beje, aptikome ponios Maršai kambaryje rasto laiško autorių, pasirašiusį D.N. Jis tikrai Kinijoje. Tai tas pats vyrukas, apie kurį papasakojo panelė Bruster. Kažkoks jaunas plevėsa. Patikrinome ir kitus ponios Maršai draugus. Bet... nieko ypatingo. Štai ir visi duomenys, kuriuos pavyko surinkti, pone pulkininke.
- Vadinasi, metas daryti sprendimą. - Pulkininkas Vestonas patylėjo, paskui paklausė: - O kaip mūsų kolega belgas? Ar su juo šnekėjotės? Ar jis žino šiuos faktus?
- Tai tikrai keistas ir įkyrus žmogus. Žinot, ko manęs užvakar paprašė? Surinkti jam informaciją apie visas trejų metų žmogžudystes, kai auka buvo pasmaugta.
Pulkininkas Vestonas kaip mat pagyvėjo.
- Iš tikrųjų? Nenuostabu, kad... - jis patylėjo ir paklausė: - Kada sakėte dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę?
- Per Velykas suėjo metai.
Pulkininkas Vestonas ilgokai mąstė.
- Pamenu... - tarė jis. - Jaunos moters kūnas buvo rastas kažkur prie Begšoto. Ji ėjo pasimatyti su vyru ir kelyje dingo. Paskui buvo ta, - kaip laikraščiai rašė, - “Vienišo lavono paslaptis”. Ir abiem atvejais - puikiai pamenu
- žmogžudystės įvyko Sario grafystėje.
Pulkininkas Vestonas išraiškingai pažvelgė į savo valdinį.
- Sario grafystėje? - sušuko inspektorius Kolgeitas.
- Kaip kažin ką, pone pulkininke, viskas atitinka, ar ne? Aš pasidomėsiu, ar...
II
Erkiulis Puaro sėdėjo ant žolės pačioje aukščiausioje salos vietoje. Kairėje buvo aikštelė, nuo kurios geležinėmis kopėčiomis buvo galima nusileisti į Elfų įlanką. Keli didžiuliai rieduliai prie pat kopėčių sudarė puikią užuo-glaudą tam, kas būtų norėjęs slapčia nusileisti į paplūdimį. Didžiulė kybanti uola dešinėje beveik dengė patį paplūdimį.
Garsusis detektyvas liūdnai palingavo galvą. Visi dėlionės kvadratėliai surinkti. Mintyse jis dar kartą apsvarstė kiekvienos detalės vietą ir prasmę.
Rytas paplūdimyje kelios dienos prieš Arlenos Maršai mirtį. Tuomet buvo išsakytos kelios nuomonės: pirma, antra, trečia, ketvirta, penkta.
Bridžo partija vakare. Prie stalelio jis pats, Patrikas Redfernas ir Rozamunda Danli. Išdalinusi kortas, Kristina
trumpam išėjo į lauką ir nugirdo pašnekesį. Kas tuo metu buvo salone? Kas buvo išėjęs?
Nusikaltimo išvakarės. Jo ir Kristinos pašnekesys ant Saulėtojo kyšulio ir scena, kurios liudininku jis tapo, grįždamas į viešbutį.
“Gabrielė Nr.8”.
Žirklutės.
Pypkės nuolauža.
Pro langą išmestas buteliukas.
Žalias kalendorius.
Žvakės.
Veidrodis ir rašomoji mašinėlė.
Plaukų sruoga.
Mergaitės laikrodėlis.
Iš vonios išleidžiamas vanduo.
Kiekvienas iš šių palaidų faktų turi rasti savo vietą, kažką atitikti, nelikti nebaigtas ar nepaaiškintas. Viską reikia glaudžiai susieti.
Ir pamažu, kiekvienam faktui atrandant savo vietą, stiprėja įsitikinimas, jog saloje egzistuoja blogis.
Blogis...
Erkiulis Puaro pažvelgė į rankose laikomą mašinėle atspausdintą popieriaus lapą.
Nelė Parsons. Pasmaugta. Kūnas rastas miške netoli Čobhemo. Žmogžudys neišaiškintas.
Nelė Parsons?