Alisa Korigan.
Erkiulis Puaro atidžiai perskaitė kiekvieną Alisos Korigan mirties smulkmeną.
Erkiulis Puaro tebesėdėjo aukščiausioje salos vietoje ir žvelgė į jūrą, kai priėjo prisiartino inspektorius Kolgeitas.
Garsiajam detektyvui patiko inspektorius. Jis mėgo šiurkštoką jo veidą, skvarbias akis, santūrų elgesį.
Inspektorius Kolgeitas atsisėdo greta ir dirstelėjo į popieriaus lapą, kurį mažasis belgas laikė rankose.
- Ar radote ką nors įdomaus, pone?
- Atidžiai studijuoju... taaip...
Inspektorius Kolgeitas atsistojo, nuėjęs žvilgtelėjo anapus riedulių, o grįžęs pasakė:
- Atsarga gėdos nedaro. Nenorėčiau, kad mus kas nors nugirstų.
- Visiškai su jumis sutinku, - pagyrė jį mažasis belgas.
- Turiu prisipažinti, pone Puaro, kad ir mane sudomino šie atvejai, - pasakė inspektorius Kolgeitas, - nors jei ne jūsų pasiūlymas, tikriausiai niekada nebūčiau apie tai pagalvojęs. Viena žmogžudystė mane ypač sudomino.
- Alisos Korigan?
- Taip, - jis patylėjo. - Aš net pasišnekėjau apie tą bylą su Sario grafystės policija. Norėjau sužinoti kuo daugiau smulkmenų.
- Na ir kaip, mielas inspektoriau? Įdomu, labai įdomu.
- Aš ir maniau, kad jums bus įdomu. Alisa Korigan buvo rasta pasmaugta Cezario giraitėje Blekridžo viržyne, maždaug už dešimties mylių nuo tos vietos, kur žuvo Nelė Parsons. Abi šios vietos yra maždaug dvylikos mylių spinduliu nuo Vatridžo, kur pastoriavo dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas.
- Papasakokite kuo smulkiau apie Alisos Korigan mirtį - paprašė Erkiulis Puaro.
- Iš pradžių Sario grafystės policija jos nesiejo su Nelės Parsons mirtimi. Policija įtarė aukos vyrą ir bandė jį apkaltinti. Tiesą sakant, nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad jis buvo, anot laikraštininkų, “paslaptingas vienišius”. Beveik nieko nebuvo žinoma: nei kas jis, nei iš kur atvyko. Jis vedė Alisą Korigan prieš jos šeimos valią. Ji turėjo šiek tiek pinigų, o savo gyvybės draudimą užrašė jo vardu. To pakako sukelti įtarimą, kuris, mano nuomone, buvo pagrįstas. Jūs pritariat, pone?
Erkiulis Puaro tik linktelėjo galvą.
- Tačiau paskui paaiškėjo, kad vyras visai nekaltas, - pasakojo toliau inspektorius. - Kūną atsitiktinai aptiko turistė. Tvirta jauna moteris su šortais - Lankašyro mokyklos fizinio lavinimo mokytoja. Tai buvo tikrai nešališka ir patikima liudytoja. Jį įsiminė laiką, kada aptiko kūną -penkiolika po keturių - ir papasakojo, kad, jos manymu, žmogžudystė buvo įvykusi neseniai, vos prieš dešimt minučių. Tai sutapo su policijos gydytojo, apžiūrėjusio nužudytąją be penkiolikos šešios, medicinine išvada. Nieko nelaukdama, mokytoja nužygiavo į policijos skyrių Begšote ir pranešė apie žmogžudystę. Vėliau paaiškėjo, kad nuo trečios iki dešimt po keturių Edvardas Koriganas važiavo iš Londono traukiniu, kur tą dieną buvo išvykęs verslo reikalais. Traukinio kupė su juo buvo keturi žmonės, du vėliau kartu įsėdo į vietinį autobusą. Edvardas Koriganas išlipo prie “Pain Ridžo” kavinės, kur buvo susitaręs susitikti su žmona. Buvo dvidešimt penkios po keturių. Jis užsakė du puodelius arbatos, bet paprašė atnešti, kai ateis žmona. Paskui išėjo iš kavinės, ketindamas jos palaukti prie durų. Nesulaukęs iki penkių, pradėjo jaudintis. Kodėl taip ilgai jos nėra? Gal išsinarino koją? Jie buvo sutarę, kad Alisa ateis per viržyną iš kaimelio, kuriame atostogavo, prie “Pain Ridžo” kavinės, o tada važiuos autobusu namo. Cezario giraitė yra prie pat kavinės, todėl buvo pamanyta, kad moteris atėjo ankstėliau ir atsisėdo pasigrožėti vaizdu. Matyt, tuo metu pro šalį ėjo koks valkata ar iškrypėlis ir netikėtai ją užklupo. Kai paaiškėjo, kad vyras nekaltas, policija, aišku, ėmė sieti šią žmogžudystę su Nelės Parsons atveju. Nelė Parsons buvo priekvailė tarnaitė, kurios kūnas buvo rastas miško jaunuolyne. Buvo nutarta, kad abu nusikaltimus padarė tas pats žmogus, tačiau kolegoms iš Sario taip ir nepavyko jo rasti. Net pėdsakų neaptiko. Žmogžudys dingo kaip į vandenį.
Baigęs pasakoti, inspektorius Kolgeitas patylėjo, bet netrukus vėl lėtai prabilo:
- Ir štai - trečia moteris pasmaugta, o vyras, kurio vardo nežinome, turi būti čia.
Inspektorius Kolgeitas nutilo ir viltingai įbedė mažas įžvalgias akis į garsųjį detektyvą.
Erkiulio Puaro lūpos sukrutėjo. Inspektorius Kolgeitas įtempė klausą ir pasilenkė į priekį.
- ... nelengva atskirti, kurios detalės priklauso kailiniam kilimėliui, o kurios katės uodegai... - išgirdo jis šnabždesį.
- Atleiskit, pone? - apstulbęs ištarė inspektorius Kolgeitas.
- Tai jūs man atleiskit, - skubiai pasakė Erkiulis Puaro. - Aš mąsčiau balsu.
- O ką reiškia tas kailinis kilimėlis ir katė?
- Nieko, visiškai nieko, - garsusis detektyvas patylėjo. - Sakykit, inspektoriau Kolgeitai, ką jūs darytumėt, jeigu įtartumėt ką nors nepaliaujamai meluojant ir neturėtumėt jokių įrodymų?
Inspektorius Kolgeitas susimąstė.
- Sunku pasakyti, - prisipažino jis. - Bet, mano manymu, tas, kas dažnai meluoja, galų gale suklumpa.
- Taip, tikra tiesa, - pritarė garsusis detektyvas. -Matot, aš tik spėju, kad kai kurie teiginiai melagingi. Tik manau, kad jie melas, bet neturiu galimybės tuo įsitikinti. Ką gi... būtų galima atlikti bandymą... bandymą su vienu nežymiu ir tarsi nereikšmingu melu. Jeigu pavyks įrodyti, kad tai melas, tada ir visa kita gali būti netiesa.
Inspektorius Kolgeitas susidomėjęs pažvelgė į mažąjį belgą.
- Jūsų mintys, pone Puaro, keliauja ypatingais keliais. Bet, sakyčiau, kad pabaigoje visada sugeba atskleisti tiesą. Ar galėčiau pasiteirauti, kodėl sumanėte pasidomėti anksčiau įvykusiomis žmogžudystėmis, kai auka buvo pasmaugta?
- Matot, kalboje yra toks žodis - sklandus. O šis nusikaltimas man pasirodė įvykdytas labai sklandžiai. Todėl ir pamaniau, kad tai ne debiutas.
- Suprantu, - atsakė inspektorius Kolgeitas.
- Tariau sau: išnagrinėk senesnius panašaus pobūdžio nusikaltimus ir, jeigu jie bus panašūs į šį, - eh bien turėsime labai vertingų nuorodų.
- Ar taikote panašius metodus, norėdami nustatyti auką, pone Puaro ?
- Ne ne, - gyvai paprieštaravo garsusis detektyvas. - Aš turiu galvoje visai ką kitą. Pavyzdžiui, Nelės Parsons mirtis man nieko nesako. Bet Alisos Korigan mirtis... Inspektoriau Kolgeitai, ar atkreipėt dėmesį į vieną stulbinamą abiejų nusikaltimų panašumą?
Valandėlę inspektorius Kolgeitas tylėjo, bandydamas įveikti sunkią užduotį.
- Ne, pone Puaro, - pagaliau atsakė jis, - turiu prisipažinti, kad nepastebėjau. - Nebent, kad abiem atvejais vyro alibi buvo nenuneigiamas.
- Vadinasi, vis dėlto pastebėjote tai? - tyliai paklausė Erkiulis Puaro.
IV
- O, Puaro! Džiaugiuosi jus matydamas. Užeikit. Jūs man dabar labai reikalingas.
Taip kviečiamas, Erkiulis Puaro įėjo į vidų.
Policijos komisaras išsitraukė cigarečių pakelį, užsirūkė ir pūsčiodamas dūmus, prabilo:
- Na, aš daugmaž nutariau, ką daryti. Bet, prieš galutinai apsispręsdamas, norėčiau išgirsti ir jūsų, pone Puaro, nuomonę.
- Klausau, mano drauge, - atsakė Erkiulis Puaro.
- Aš nutariau paskambinti į Skotlend Jardą, - pradėjo pulkininkas Vestonas, - ir bylą perduoti jiems. Nors ir yra pagrindo įtarti vieną ar du žmones, vis dėlto manau, kad šios istorijos šaknys slypi narkotikų kontrabandoje. Aš įsitikinęs, kad Elfų įlankoje vykdavo iš anksto numatyti susitikimai.
- Sutinku su jumis, - linktelėjo Erkiulis Puaro.
- Gerai. Ir mes beveik žinom, kad kontrabanda verčiasi Horacijus Blatas.
- Tai akivaizdu, - vėl pritarė Erkkilis Puaro.
- Matau, pone Puaro, kad mūsų mintys juda ta pačia krytimi. Horacijus Blatas pastoviai išplaukdavo jachta. Porą kartų buvo kai ką pasikvietęs, bet dažniausiai plaukdavo vienas. Tiesa, raudonos burės labai patraukia visų dėmesį, bet mes aptikome kruopščiai paslėptas baltas bures. Manau, kad sutartą dieną jis išplaukdavo į jūrą ir sutartoje vietoje susitikdavo su kita valtimi, - burine ar motorine, -iš kurios paimdavo krovinį. Paskui patogiu metu išlipdavo Elfų įlankoje...