- Taip taip, - šypsodamasis nutraukė jį Erkiulis Puaro. - Išlipdavo pusę antros. Tai britų priešpiečių metas, kai visi sėdi prie stalo valgomajame. Ši sala privati. Vadinasi, čia niekas neatplaukia rengti piknikų. Viešbučio gyventojai kartais sumano papiknikauti Elfų įlankoje, bet tik po pietų, kai ten šviečia saulė. O jeigu įsigeidžia anksčiau surengti pikniką, keliauja kur nors už daugelio mylių.
- Sutinku, - pasakė policijos komisaras. - Todėl Blatas išlipdavo į krantą per priešpiečius, palikdavo krovinį grotoje ant uolos atbrailos, o kažkas kitas tam tikru metu jį iš ten pasiimdavo.
- Jei pamenate, - pratęsė jo mintį mažasis belgas, -žmogžudystės dieną kažkokia pora atėjo į viešbutį kaip tik prieš priešpiečius. Tai galėjo būti kontrabandos perėmimas. Pora vasaros sezono svečių iš vieno ar kito viešbučio viržynuose arba Sent Lu ateina į Kontrabandininkų salą. “Linksmojo Rodžerio “ viešbutyje jie užsisako priešpiečius, o paskui išeina pasivaikščioti. Ir nėra nieko lengviau, kaip nusileisti į paplūdimį, paimti sumuštinių dėžutę, įdėti ją į ponios maudymosi krepšelį ir, kiek pavėlavus, - na, sakykim, be dešimt antrą, - grįžti į viešbutį priešpiečių... O visi tuo metu jau susirinkę valgomajame!
- Tikrai, - pritarė pulkininkas Vestonas, - skamba labai įtikinamai. Be to, reikia nepamiršti, kad narkotikų prekeiviai su priemonėm nesiskaito. Jeigu kas nors iš netyčių su jais susidurs ir supras, kas čia dedasi, jie be jokių dvejonių pašalins tą žmogų. Manau, pone Puaro, kad taip galima paaiškinti smurtinę Arlenos Maršai mirtį. Kaip tik tą rytą Horacijus Blatas galėjo eiti į grotą, norėdamas palikti ten prekę, kurios pasiimti vėliau būtų atėję jo bendrininkai. Atplaukusi į paplūdimį, Arlena pamatė jį, einantį į grotą su dėžute. Ji pasiteiravo, ką jis čia veikia. Blatas ją pasmaugė ir skubiai išplaukė jachta.
- Vadinasi, jūs neabejojat, kad žudikas - Horacijus Blatas?
- Šis paaiškinimas labiausiai atitinka tiesą. Žinoma, galėjo būti ir kitaip. Arlena seniai kažką pastebėjo ir užsiminė apie tai pašnekesyje su Blatu. Paskui kažkas iš gaujos paskyrė jai fiktyvų pasimatymą ir atliko savo juodą darbą. Taigi pasielgsime teisingai, perdavę šią bylą į Skotlend Jardo rankas. Jie turi žymiai daugiau galimybių susekti Blatą ir jo gaują.
Erkiulis Puaro susimąstęs tylėjo ir linkčiojo galvą.
- Tai kaip? - paklausė pulkininkas Vestonas. - Ar mes pasielgtume teisingai?
- Galbūt, - netvirtai atsakė mažasis belgas.
- Po šimts, Puaro! Atrodo, jūs turit kitokią versiją?
- Jeigu ir turiu kitą versiją, - atsidusęs ištarė garsusis detektyvas, - vis tiek abejoju, ar sugebėsiu ją įrodyti.
- Taip, - tarė pulkininkas Vestonas, - aš žinau, kad judu su Kolgeitu kažką spėliojat. Tos spėlionės fantastiškos, bet pripažįstu, kad jose yra racionalaus grūdo. Bet net jeigu būtumėt teisus, ir tada geriau, kad to imtųsi Skotlend Jardas. Mes jiems pateiksime faktus, o jie galės dirbti kartu su Sario grafystės policija. Nuojauta man sako, kad šis reikalas ne mums. Jis ne vietinio pobūdžio.
Pulkininkas Vestonas nutilo ir klausiamai pažvelgė į garsųjį detektyvą.
- Ką apie tai manote, pone Puaro? Kaip, jūsų nuomone, derėtų pasielgti?
- Aš asmeniškai norėčiau... - pradėjo Erkiulis Puaro ir vėl nugrimzdo savo mintyse.
-Ко?
- Surengti pikniką, - atsakė mažasis belgas. Pulkininkas [bedė į jį nustebusį žvilgsnį.
- Pikniką, pone Puaro?
Emilė Bruster pažvelgė į detektyvą taip, tarsi jis būtų praradęs protą.
- Skamba tiesiog įžeidžiamai, ar ne? - maloniai ištarė Erkiulis Puaro. - Bet, man regis, tai pats nuostabiausias sumanymas. Mums reikia grįžti į normalų gyvenimą, pasinerti į kasdienybę, į tai, kas įprasta. Aš labai norėčiau pamatyti Dartmurą. Pranašaujami labai geri orai. Tokia išvyka, kaip čia geriau išsireiškus, visus mus atgaivins. Todėl, miela panele Bruster, labai prašyčiau man padėti įtikinti kitus.
Visai netikėtai sumanymas susilaukė didžiulio pasisekimo. Iš pradžių visi padvejojo, bet galų gale pripažino, kad mintis tikrai nebloga.
Aišku, niekas neketino kviesti kapitono Maršalo, kuris ir pats pareiškė tą dieną turįs nuvažiuoti į Plimutą. Entuziastingai prie draugijos prisijungė ponas Blatas, slapčia ketindamas tapti jos siela. Be jo, į pikniką nutarė vykti Emilė Bruster, Redfernai, dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas, Gardneriai, net atidėję savo išvykimą vienai dienai, Rozamunda Danli ir Linda.
Kalbėdamas su panele Danli, Erkiulis Puaro buvo nepaprastai iškalbus ir labai pabrėžinėjo šio pasivaikščiojimo naudą Lindai. Ji atitruksianti nuo savo minčių. Rozamunda su tuo nesiginčijo ir tarė:
- Sutinku. Tokio amžiaus mergaitei tai sunkus sukrėtimas. Ji pasidarė labai nervinga.
- Nieko keisto, panele Danli, - pasakė Erkiulis Puaro. - Bet jos amžiuje viskas greit ir pasimiršta. Įkalbėkite Lindą. Aš žinau, kad jūs galit tai padaryti.
Majoras Beris kategoriškai atsisakė. Pareiškė nemėgstąs piknikų.
- Reikia tempti daug krepšių, - pridūrė jis. - Ir taikstytis su visokiais nepatogumais. Man žymiai patogiau valgyti prie stalo.
Dešimtą ryto draugija susirinko prie trijų užsakytų automobilių. Įsilinksminęs ponas Blatas garsiai šūkavo ir vaizdavo kelionių gidą.
- Štai čia, ponios ir ponai, - štai čia kelias į Dart-murą. Ten viržynai ir mėlynės, devonšyriška grietinėlė ir katorgininkai! Pasiimkit savo žmonas, ponai, arba pasiimkit visa kita. Visi sveiki atvykę! Nuostabūs peizažai garantuoti. Užimkit vietas! Užimkit vietas!
Paskutinę akimirką atėjo labai susirūpinusi Rozamunda Danli.
- Linda nevažiuoja. Pasakė, kad jai įsiskaudėjo galvą.
- Išvyka jai tikrai padės! - sušuko Erkiulis Puaro. -Įkalbėkit ją, panele Danli.
- Nepavyks, - tvirtai atsakė Rozamunda. - Ji kategoriškai atsisako. Aš daviau jai aspirino, ir ji nuėjo gulti.
Kiek padvejojusi, ji pridūrė:
-Turbūt ir aš liksiu.
- Niekas jums to neleis, brangi panele, niekas jums to neleis! - sušuko ponas Blatas ir juokaudamas paėmė ją už parankės. - Mados karalienė turi suteikti spindesio mūsų iškilmėms. Jokių atsisakinėjimų! Jus, panele, areštuota! Cha cha cha! Teismo nuosprendis - išvyka į Dartmurą.
Jis energingai nusivedė ją prie automobilio. Rozamunda piktai pažvelgė į Erkiulį Puaro.
- Aš pasiliksiu su Linda, - pasakė Kristina Redfern. - Tas piknikas manęs nevilioja.
- Važiuokim, Kristina, - paprašė žmoną Patrikas.
- Ne ne! - pridūrė Erkiulis Puaro. - Jūs, ponia, būtinai turit vykti su mumis. Kai skauda galvą, geriau pabūti vienai. Na, jau laikas! Važiuojam!
Trys automobiliai pajudėjo iš vietos. Pirmiausia buvo apžiūrėta Elfų grota Šipstore. Visiems buvo labai smagu ieškoti paslėpto įėjimo, o tie, kurie galų gale jį rado, buvo apdovanoti atviruku su grotos vaizdu.
Kelionė per milžiniškus akmenis buvo pavojinga, todėl Erkiulis Puaro nerizikavo ir, pasilikęs prie automobilių, atlaidžiai stebėjo, kaip lengvai Kristina Redfern liuoksi nuo akmens ant akmens, o jos vyras neatsilieka nuo jos. Į grotos paieškas leidosi ir Rozamunda Danli su Emile Bruster, nors pastaroji slystelėjo ir lengvai pasitempė kulkšnį. Dvasiškasis tėvas Stivenas Leinas buvo nenuilstamas, ir jo aukšta, liesa figūra nardyte nardė tarp riedulių. Ponas Blatas pasitenkino trumpa žygio atkarpa, o toliau šūksniais nu-kreipinėjo keliauninkus įtiksią ir fotografavo juos.
Ponai Gardneriai ir Erkiulis Puaro ramiai sėdėjo nuošalyje. Lygiai ir monotoniškai čiurleno ponios Gardner monologas, retkarčiais pertraukiamas paslaugių vyro žodžių: “Taip, brangioji”.