Tėvą taip pat pradžiugino netikėtas susitikimas.
Keistas dalykas! Jis pasikeitė... Visai netikėtai... pasidarė... pasidarė...Linda negalėjo rasti apibūdinimo. O taip! Jis pajaunėjo... Tiksliai! Kitaip juokiasi - lyg paauglys berniukas. Ir Lindai toptelėjo, kad be galo seniai buvo girdėjusi jį juokiantis.
Keista istorija! Lyg būtum susidūrusi su visai kitu žmogumi!
“Įdomu, koks buvo tėvas mano metų?” - pamanė Linda, bet į tokį sunkų klausimą atsakymą rast buvo neįmanoma.
Staiga lyg žaibas tvykstelėjo mintis: kaip būtų buvę puiku, jeigu jie būtų atvykę į salą dviese su tėvu ir radę viešbutyje panelę Danli!
Akimirksniu atsiskleidė puiki perspektyva...Atjaunėjęs ir besijuokiantis tėvas, panelė Danli... Na, ir ji pati... Ir visos saloje įmanomos pramogos - maudymasis, grotos...
Bet viską užtraukia juodas debesis.
Arlena... Neįmanoma gerai jaustis, kai netoliese Arlena. Kodėl? Na, bent ji, Linda, tikrai negali. Neįmanoma nuoširdžiai džiaugtis, kai ko nors nekenti. Štai kur priežastis. Ji nekenčia Arlenos.
Vėl ima kilti deginančios neapykantos banga.
Lindos veidas blykšta. Lūpos prasiveria. Akių vyzdžiai susitraukia. Ji ištiesia pirštus ir netrukus kietai juos sugniaužia į kumštį.
III
Kenetas Maršalas pabeldė į žmonos kambario duris. Jai atsiliepus, jis paspaudė rankeną ir įėjo. Arlena kaip tik baigė puoštis. Ji vilkėjo žvilgančia žalia suknele ir šiek tiek priminė undinę.
- Čia tu, Kenai? - tarė jinai.
- Taip. Ar jau pasirengusi?
- Būsiu po valandėlės.
Kenetas Maršalas nuėjo prie lango ir pažvelgė į jūrą. Jo veide, kaip paprastai, nebuvo galima įžvelgti jokių jausmų. Jis buvo malonus ir paprastas.
- Arlena, - pasisukdamas kreipėsi jis į žmoną.
-Ką?
- Man regis, judu su Redfernu seniai pažįstami.
- Taip, mielasis, - nerūpestingai atsakė Arlena. -Susipažinom kažkokiame kokteilių vakarėlyje. Tada pamaniau, kad tai išlepintas vaikas.
- Ir aš taip pamaniau. Tu žinojai, kad jis čia atvažiuos su žmona?
Arlena išpūtė akis.
- Aišku, kad ne. Man tai buvo visai netikėta.
- Numanau, kad kaip tik todėl tau ir šovė mintis apie poilsį “Linksmajame Rodžeryje”, - ramiai ištarė Ke-netas Maršalas. - Tu taip karštai gyrei šią salą.
Arlena padėjo į šalį blakstienų tušą. Pasisuko į vyrą ir švelniai, gundomai nusišypsojo.
- Kažkas man pasakojo apie šią salą, - tarė ji. - Regis, tai buvo Railendai. Sakė, kad tai žavingas, civilizacijos nepaliestas kampelis. Tau čia patinka?
- Dar nežinau, - atsakė Kenetas Maršalas.
- Bet, mielasis, juk tu už viską labiau mėgsti maudytis ir nieko neveikti. Neabejoju, kad tau čia labai patiks.
- Matau, kad tu tikrai ketini gerai praleisti laiką, - o kai Arlena pažvelgė į jį dar labiau išplėstomis, sutrikusiomis akimis, Kenetas Maršalas pridūrė: - Tu iš anksto pranešei Redfernui apie savo planus.
- Kenetai, brangusis, negi tu nori iškelti man sceną? - paklausė Arlena.
- Klausyk, Arlena, - tarė Kenetas Maršalas. - Aš tave pažįstu kaip nuluptą. Redfernai miela jauna pora. Jis myli savo žmoną. Negi tau būtina sujaukti jų gyvenimą?
- Negarbinga kaltinti mane, - atrėžė Arlena. - Juk aš nieko nedarau... Ar aš kalta, kad?..
- Kad kas? - nusigriebė jos minties Kenetas Maršalas.
Arlenos akių vokai suvirpėjo.
- Aš žinau, kad vyrai dėl manęs kraustosi iš proto. Bet juk aš to nesiekiu. Ir jie patys turi atsakyti už savo veiksmus.
- Vadinasi, pripažįsti, kad jaunasis Redfernas kraustosi dėl tavęs iš proto?
- Jis elgiasi labai neprotingai, - sušnabždėjo Arlena ir žengė žingsnį link vyro. - Bet argi tu, Kenai, nežinai, kad man egzistuoji tik tu?
Arlena pažvelgė į vyrą iš po nujuodintų blakstienų. Retas galėdavo atsispirti šiam žvilgsniui. Tačiau Kenetas Maršalas liko šaltas. Nekrustelėjo nė vienas jo veido rau-menėlis, ir balsas skambėjo ramiai, kai ištarė:
- Vadinasi, Arlena, šį klausimą išsiaiškinom.
IV
Kai stovite pietinėje viešbučio pusėje, tiesiai prieš save matote terasą ir pagrindinį paplūdimį. Čia prasideda takelis, vingiuojantis pietvakariniu salos pakraščiu. Kiek paėjus, galima nusileisti laiptais į uoloje iškirstą aikštelę. Viešbutyje esančiame salos žemėlapyje ši vieta pažymėta kaip Saulėtasis kyšulys. Ten įrengtos kelios nišos su patogiais suoleliais.
Ant vieno iš jų tuoj po vakarienės įsitaisė Patrikas Redfernas su žmona. Giedrame danguje skaisčiai švietė mėnuo.
Kurį laiką Redfemai sėdėjo tylėdami. Pagaliau Patrikas Redfernas prabilo:
- Nuostabus vakaras, ar ne, Kristina?
- Taip.
Kažkas jos balse privertė jį sunerimti. Jis sėdėjo nepasukdamas į ją galvos.
- Tu žinojai, kad ji atvažiuos čionai? - tyliai paklausė Kristina Redfern.
Patrikas Redfernas staigiai pasisuko:
- Nežinau, ką tu turi galvoje? - tarė jis.
- Manau, kad žinai.
- Nesuprantu, Kristina, kas tau pastaruoju metu darosi?
- Man darosi? - perklausė ji iš pasipiktinimo virpančiu balsu. - Norėčiau sužinoti, kas atsitiko tau?
- Nieko ypatingo.
- Ne, Patrikai.... Kažkas yra! Tai tu spyreisi, kad vyktume į šią salą. Ir buvai labai atkaklus. Juk aš norėjau važiuoti į Tintedželį... kur mes praleidome medaus mėnesį. Bet laimėjai tu.
- O kas tau nepatinka? Čia nuostabu.
- Galbūt. Bet tu veržeisi tik todėl, kad tikėjaisi ją čia sutikti.
- Ją? Apie ką tu kalbi?
- Apie ponią Maršai. Tu... tu ją įsimylėjęs.
- Dievaži, Kristina! Nekvailiok. Pavyduliauti kvaila.
Jo perdėtas pasipiktinimas skambėjo nenatūraliai.
- Mes buvom tokie laimingi! - atsiduso jinai.
- Buvom? Aišku, kad buvom ir dabar tebesam laimingi. Bet laimė baigsis, jeigu aš negalėsiu pasikalbėti su kita moterim, nesukeldamas tau pavydo.
- Viskas ne taip.
- Deja, kaip tik taip! Santuokoje būtina turėti laisvę... laisvę draugauti su kitais žmonėmis. Pavydas nieko gero neduoda. Negi aš... negaliu pasišnekėt su žavia moterim, kad tu tuoj pat nepadarytum išvados, jog aš įsimylėjęs?
Jis staigiai nutilo ir piktokai truktelėjo pečiais.
- Bet tują įsimylėjęs, - pakartojo Kristina Redfem.
- Nekvailiok, Kristina! Mes... persimetėm vos keliais žodžiais.
- Netiesa.
- Dėl Dievo, nepradėk pavyduliaut kiekvienai dailesnei moteriai!
- Ji “ne kiekviena”, Patrikai. Ji... ji kitokia. Ji bloga. Pavojinga. Ji atneš nelaimę. Patrikai, nesusidėk su ja... Mums geriau iš čia išvažiuoti.
Patrikas Redfernas nutaisė pasipiktinusią išraišką, kuri jį labai jaunino, ir iššaukiamai tarė:
- Nebūk juokinga, Kristina. Ir... žiūrėk, kad nesusibartume.
- Aš visai nenoriu bartis.
- Tada elkis protingai... O dabar geriau grįžkim į viešbutį.
Jis atsistojo. Praėjo kiek laiko. Tada atsistojo ir Kristina.
- Tebūnie taip, - sušnabždėjo ji.
Gretimoje nišoje Erkiulis Puaro liūdnai palingavo galvą. Gal ir esti žmonių, kurie jaučia sąžinės graužimą, nugirdę kitų pokalbį, bet Erkiulis Puaro į tokias smulkmenas nekreipė dėmesio. Ir niekada nejautė sąžinės graužimo.
- Be to, - kaip vėliau jis paaiškino savo draugui Hastingsui, - aš nujaučiau žmogžudystę.
- Žmogžudystę? - nustebo tasai. - Bet juk nieko tada nenutiko.
Erkiulis Puaro atsiduso ir tarė:
- Bet, mano drauge, aiškiai pasirodė pirmieji jos ženklai.
- Tai kodėl neužkirtot jai kelio?
Garsusis detektyvas dar kartą atsiduso ir pakartojo žodžius, kuriuos jau kartą buvo sakęs Egipte, kad jei žmogus pasiryžta žmogžudystei, jį labai sunku sulaikyti. Jis nekaltino savęs dėl to, kas įvyko. Jo nuomone, žmogžudystė buvo neišvengiama.