Laikas bėgo... Linda, išgirdusi už nugaros Kristinos Redfem balsą, krūptelėjo ir skubiai padėjo ją sudominusią knygą atgal į lentyną.
- Ką žiūrinėj i, Linda?
- Nieko. Ieškojau knygos.
Ji aklai išsitraukė “Viljamo Ešo santuoką” ir, graibydama kišenėje dviejų centų, nuėjo link prekystalio.
- Ponas Blatas, - pasakė Kristina, - iš pradžių vos manęs nesutraiškė, o paskui atvežė iki viešbučio garažų. Kadangi pasivaikščiojimo damba jo kompanijoje nebūčiau ištvėrusi, sumelavau, kad turiu kai ko nusipirkti.
- Jis siaubingas, - pritarė Linda. - Visą laiką giriasi savo turtais ir nesidrovėdamas laido šlykščius juokelius.
- Vargšelis, - atsiduso Kristina. - Man atrodo, jis vertas užuojautos.
Linda nepritarė tokiai minčiai, nesuprasdama, kodėl reikėtų gailėtis pono Blato. Ji buvo jauna ir beatodairiška. Išėjo su Kristina Redfern iš parduotuvės ir pasuko salos link. Jai patiko Kristina Redfern. Iš visų viešbučio gyventojų, Lindos nuomone, tik jos ir Rozamundos Danli kompanija buvo pakenčiama. Dabar abi ėjo nesišnekėdamos. Kristina tylėjo, o Linda buvo įsitikinusi, kad toks santūrumas protingas. Jeigu neturi ką pasakyti, kam tuščiai pliaukšti? Linda nuskendo painiuose apmąstymuose.
- Ponia Redfern, - staiga tarė ji. - Ar jums kada nors neatrodė, kad viskas taip baisu... taip siaubinga... kad jūs... kad jūs būsit suplėšyta į gabalus...?
Mergaitės žodžiai buvo kiek juokingi, tačiau jos susirūpinęs, įtemptas veidas - anaiptol. Kristina skersomis nužvelgė Lindą, bet nepamatė nieko, kas keltų juoką. Jai net šiek tiek užgniaužė kvapą.
- Taip... taip... - atsakė ji trūkčiojamu balsu. -Kartais... aš jaučiuosi... lygiai taip...
IV
- Tai jūs, pone, ir esate tas garsusis detektyvas? -paklausė ponas Blatas, sėdintis viešbučio kokteilių bare, kur praleisdavo daugiausiai laiko.
Su jam įprasta kuklumo stoka Erkiulis Puaro patvirtino šiuos žodžius.
- O ką jūs, pone, čia veikiate? Ar esate tarnybos reikalais? - nesiliovė kvotęs ponas Blatas.
- Ne, aš ilsiuosi. Paprasčiausiai atostogauju.
- Jūs lygiai taip atsakytumėt, net jei būtų priešingai, - pamerkdamas jam akį, pasakė ponas Blatas.
- Nebūtinai, - atšovė Puaro.
- Kam apsimesti? - neatstojo ponas Blatas. - Su manim galit būti atviras. Aš toliau niekam neperduodu! Seniai išmokau laikyt liežuvį už dantų. Jeigu nebūčiau to daręs, gyvenimas man nebūtų susiklostęs taip, kaip susiklostė. Bet jūs, pone, žinote, kokie tie žmonės - ple ple ple ir iškloja viską. Jūsų profesijos žmonėms taip elgtis negalima. Taigi - jums ant burnos spyna, ir jūs tvirtinate, kad atvažiavote čia atostogauti.
- O kokia priežastis, pone, jus verčia manyti priešingai? - paklausė Puaro.
Ponas Blatas primerkė vieną akį ir tarė:
- Aš pažįstu pasaulį. Aš žinau, kas yra kas. Toks žmogus, kaip jūs, privalo būti Diuvilyje, Le Tukve arba Chuan le Pinse. Ten... kaip ten sakoma?.. Dvasinė atmosfera.
Puaro atsiduso ir pažvelgė pro langą. Lijo, ir tirštas rūkas gaubė salą.
- Gal tai ir tiesa, - ištarė jis. - Kai lyja, čia tikrai galima išeiti iš proto.
- Senasis gerasis kazino! - sušuko ponas Blatas. -Klausykit, pone Puaro, per savo gyvenimą išliejau daug prakaito. Jokių atostogų, jokių šėliojimų, pone Puaro. Reikėjo kalti pinigą, ir aš kaliau. Dabar galiu daryt viską, kas tik ateina į galvą. Mano pinigai tokie pat geri, kaip ir visų kitų. Per pastaruosius kelerius metus, patikėkit, aš šiek tiek pamačiau gyvenimo.
-Taip taip... - sumurmėjo Puaro
- Tik, po perkūnais, visai nesuprantu, ko atsitrenkiau į šitą viešbutį? - tęsė savo mintį ponas Blatas.
- Ir aš nesuprantu, - tarstelėjo Puaro. - Tai mane stebina.
- Stebina kas?
Puaro išraiškingai mostelėjo ranka.
- Aš taip pat moku stebėti. Man regis, toks žmogus, kaip jūs, tikrai turėjo pasirinkti Diuvilį arba Biaricą.
- O mes ėmėm ir atsidūrėme čia, ar ne? - kimiai sukikeno ponas Blatas. - Garbės žodis, aš tikrai nežinau, kas mane čia atviliojo? - svarstė jis. - Gal pavadinimas?.. “Linksmasis Rodžeris”, Kontrabandininkų sala! Skamba romantiškai. Žmogų tokie pavadinimai traukia. Primena vaikystę. Piratai, kontrabanda, ir panašiai. Ar ne? - Jis stabtelėjo ir patenkintas nusijuokė. - Būdamas berniukas, aš svajojau apie jūrų keliones. Aišku, ne čia, o kur nors Rytuose. Keista, kad šis pomėgis žmogui niekada nepraeina. Šiandien aš, žinoma, galėčiau turėti didžiausią jachtą, bet nenugalimos traukos nebejaučiu. Mane patenkina ir nedidukas laivelis. Redfernui taip pat patinka buriuoti. Kelis kartus buvom išplaukę kartu. Tik dabar jį jau sunku pagauti. Vaikosi šitą rudaplaukę Maršalo žmoną.
Jis patylėjo, paskui, prislopinęs balsą, pridūrė:
- Mūsų viešbutyje susirinko baisiausios nuobodybės. Vienintelė maloni išimtis - tai ponia Maršai. Kapitonas turi nenuleisti nuo jos akių. Visokios istorijos sklido apie tą Arleną, kai ji buvo aktorė... Na, ir apie vėlesnius laikus! Vyrai eina dėl jos iš proto. Pamatysit, čia tikrai kažkas įvyks.
- Kas įvyks? - paklausė Erkiulis Puaro.
- Priklausys nuo aplinkybių, - atsakė Horacijus Blatas. - Štai žiūriu aš į tą Maršalą ir galvoju: keisto charakterio žmogus, nors, tiesą sakant, man šis charakteris pažįstamas. Esu sutikęs tokių, kaip jis. Ramus iš išorės, bet neprognozuojamas. Redfernui reikia pasisaugoti, nes...
Staiga jis nutilo, nes aptarinėjamasis asmuo įėjo į barą. Tada itin garsiai ir su perdėtu pasitikėjimu ponas Blatas pareiškė:
- Taigi, kaip sakiau, buriuoti aplink salą be galo malonu. O, ponas Redfernas! Ar neprisijungsite prie mūsų? Ką jums užsakyti? Sauso martinio? O jums, pone Puaro?
Erkiulis Puaro papurtė galvą, atsisakydamas pasiūlymo. Patrikas Redfernas prisėdo prie jų ir tarė:
- Tikra tiesa. Nieko nėra maloniau pasaulyje, kaip buriuoti. Norėčiau dažniau tai daryti! Vaikystėje aš kiauras dienas plaukiodavau palei šituos krantus.
- Vadinasi, šios vietos jums puikiai pažįstamos? -paklausė mažasis belgas.
- Ir dar kaip! Aš prisimenu salą iš tų laikų, kai apie”Linksmąjį Rodžerį” niekas nė nesapnavo. Lederkomb
Bėjuje buvo vos kelios žvejų lūšnelės, o saloje - senas apšiuręs namas.
- Vadinasi, namas čia jau buvo?
- Taip, bet jame ilgai niekas negyveno. Jis buvo pavirtęs kone tikra griuvena. Sklido neįtikinamiausios istorijos apie slaptą požemį, jungiantį namą su Elfų grota. Pamenu, mes ne kartą ieškojome to slapto požemio.
Užkliudęs bokalą, Horacijus Blatas šliūkštelėjo ant savęs kelis lašus gėrimo, nusikeikė, pasišluostė nosine ir paklausė:
- O kas ta Elfų grota?
- Jūs nežinote? Ji yra Elfų įlankoje, - paaiškino Patrikas Redfernas. - Rasti į ją įėjimą ne taip lengva. Jis už milžiniškos riedulių krūvos. Pirmiausia patenki į ilgą tamsų koridorių, kuriuo vos įmanoma praeiti. Vėliau koridorius praplatėja ir virsta ganėtinai erdvia ola. Ar galite įsivaizduoti, kaip tai žavėjo berniūkštį? Šitą grotą man parodė vienas senas žvejys. O šiandien net žvejai apie ją nebežino. Anądien paklausiau vieno vietinio, iš kur šis pavadinimas - Elfų įlanka, - bet jis negalėjo paaiškinti.
- Ir aš jo nesuprantu, - įsiterpė Erkiulis Puaro. -Kas tie elfai?
- Tai tipiškas Devono grafystės apylinkių pavadinimas, - paaiškino Patrikas Redfernas. - Ir Šipstore yra Elfų grota. Manoma, kad elfui dovanų reikia palikti segtuką. Elfas - tai geroji pelkių dvasia.
- Tikrai įdomi istorija, - pasakė Erkiulis Puaro.
- Dartmuro grafystėje dar ir šiandien yra žmonių, daug žinančių apie elfus. Sakoma, kad kalnuose elfai negyvena, o tamsią naktį vėlai namo parsibeldę fermeriai mėgsta tvirtinti, jog buvę elfų suklaidinti.