Pasinaudojęs Kilyno išsiblaškymu, prabilo Artūro Aspektas. Tylus, pedantiškas balsas, rodos, kuždėjo tiesiai už dešiniosios ausies.
Nors iš tiesų mikroschema, kurioje tūnojo ne tik Arturas, bet ir kiti Aspektai, buvo implantuota Kilyno kakle.
Paskutinį kartą mes buvome apsistoję Tvirtovėje prieš 1.27 metus. Čiuožyklos metus, žinoma.
— Aha.
Įžūliai ir priekabiai skambantis Aspekto balsas bylojo tai, kad jį suerzino toks ilgas tylėjimo laikotarpis.
Aš nešneku “savaitės” ar “mėnesio” terminais, nes Šeima jų daugiau nevartoja. Trumpų laikotarpių skalės tėra vienoje vietoje gyvenančių ir teikiančių pirmenybę žemės ūkiui žmonių artefaktai. Mano dienomis…
— Neįsijausk, — nutraukė jį Kilynas.
Tik norėjau pasakyti, kad dabar savo reikšmę prarado net žodis “metai”, nes mechai sunaikino metų laikus.
— Nenoriu nieko girdėti apie senus gerus laikus.
Jis privertė Aspektą pasitraukti į sąmonės kertelę. Šis protestuodamas suspiegė, bet neįstengė pasipriešinti.
Kilynas vis rečiau klausydavosi savo Aspektų. Po Negandos šnekėjosi tik su Arturu, ir tik vos keletą kartų. Aspektai egzistavo tais laikais, kai Šeimos gyveno Citadelėse arba dar didesnėse ir senesnėse Arkologijose. Jie nė velnio nenutuokė, ką reiškia nuolatinis bėgimas. Net jei ir suprato, Kilynui asmeniškai nepatiko jų tauškalai apie didingą praeitį. Jį nervindavo techninis Artūro žodynas. Kad ir kokius žodžius parinkdavo, atrodė, kad Aspektai nesiliovė kaltinę Šeimą dėl degradavimo.
Kilynas nenorėjo girdėti nieko panašaus, tuo labiau — postringavimų apie maldininko užpuolimą. Ilgas bėgimas leido trumpam užgniaužti sielvartą. Bet dabar, pajutęs slegiančias bjaurias mintis, jis suprato turįs išleisti garą.
Ledrofas slankiojo tarp susigūžusių Šeimos narių figūrų organizuodamas naktinę sargybą. Netrukus prasidės Liudijimas. Jie aptars Fanės mirtį, padainuos, o tada išsirinks naują kapitoną.
Kilynas atsistojo, ištiesdamas sustingusias nuo varginančio lakstymo kojas, jausdamas, kaip maudžia įsitempusią nugarą. Tačiau jam teks šokti ir išreikšti pagarbą Fanei, išdainuoti kimius atsisveikinimo šūksnius.
— Bent tiek gerai, — sumurmėjo jis, užuodęs tirštą alkoholio garų tvaiką, sklindantį iš artimiausios cisternos.
Nesibaigiantis cheminis procesas Lomose turėjo savų pašalinių efektų. Sklido kalbos, kad mechai taip pat neatsisakydavo pasimėgauti alkoholiniu birzgalu, tačiau niekas negalėjo to garantuoti. Geriau pagalvojus, kas žino, ar tie mechai apskritai kuo nors mėgaujasi, toptelėjo Kilynui.
Tiesą sakant, jam kur kas labiau patikdavo sensoriniai stimuliatoriai, kurių buvo įmanoma gauti Tvirtovėse. Šiuo atžvilgiu Kilynas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Bet dabar birzgalas padėtų ištverti pogulio metą. Jam reikėjo alkoholio. Taip. Taip. Jis pakluso savo nuojautai.
3
Kai Kilynas pakirdo, nuo veriančio skausmo galvoje prieš akis sušmėžavo spalvoti žiburiukai.
Kažkur viršuje nuaidėjo griausmingas Ledrofo balsas. Kilynas apsivertė pasąmoningai suvokdamas, kad užmigo budėjimo metu.
— Tinginio panti! — staugė juodabarzdis. — Kelkis!
— Aš… ką…
— Verčiau jau nieko nesakyk. Kelkis!
Kilynas atsiklaupė keturpėsčias, jausdamas, kaip protestuoja kiekvienas nutirpęs raumuo. Ledrofas įspyrė jam į sėdimąją ir Kilynas viauktelėjęs sudribo ant žemės. Į šnerves padvelkė aitri drėgnų pelėsių smarvė.
Ledrofas sugriebė jį už apykaklės ir grubiai trūktelėjęs pastatė ant kojų. Kilynas svirduliavo į priekį, šiurkščiai stumiamas sudiržusių kitų vyrų rankų. Atrodė, kad vietoj kojų jis tempė rąstgalius. Priešais klaikiai raibuliavo tuščia ola. Priekaištingai šūkčiojo moterys. Į žandą dunkstelėjo kumštis. Šaižiai aidėjo prislopinti keiksmai. Pilkoje prieblandoje Šeima apsupo jį ratu. Dar vienu spyriu į užpakalį Ledrofas pasiuntė Kilyną į vidurį.
— Užmigo budėjimo metu, — glaustai pateikė kaltinimą barzdočius.
— Prisigėrė! — pridūrė moteris.
Modfeliuotojas Džeikas, į kurio žodžius Šeimoje būdavo įsiklausoma, tarstelėjo su pasibjaurėjimu:
— Mus galėjo užpulti.
Ledrofas pritardamas linktelėjo.
— Kokia bausmė?
Šeimos nariai nedvejojo atsakyti.
— Trys pilni krepšiai!
— Ne, keturi!
— Tegu paima mano termokuprinę!
— Mano taip pat!
— Duokime jam nešti vaistinėlę.
— Ir dėžutes.
— Visas dėžutes.
— Tiesą sakote. Jei sugebėjo užmigti, tai galės tempti ir krovinius.
Kilynas stovėjo palenkęs galvą ir stengėsi atsiminti, kas atsitiko.
Teisingai, birzgalas. Jis šiek tiek išgėrė. Paskui truputį pašoko. Pradėjo kūkčioti. Vėl išgėrė…
Šeima garsiai barėsi, šaipėsi ir priekaištingai šūkčiojo. Įsiūtis, sumišęs su nusivylimu — vadovaujami Ledrofo, jie išliejo savo jausmus. Pyktis išsisklaidė iki paprasčiausio susierzinimo. Galų gale visi nusprendė, kokią bausmę Kilynui paskirti: jis turės papildomai nešti vieną pilną krepšį ir vaistinėlę, tuo pačiu išvaduodamas dvi pagyvenusias moteris nuo trečdalio naštos.
— Ar sutinki? — griežtai pateikė ritualinį klausimą Ledrofas.
Kilynas atsikrenkštė:
— Aha, taip. Be abejo.
Tuomet jis padeklamavo atsiprašymo eiles, nesigilindamas įžodžius, išsprūstančius pro sutinusias lūpas. Po senovinių posakių sekė tyla.
Ledrofas nusijuokė, sutirpindamas likusią žmonių rato įtampą. Jo persikreipusiose lūpose pasirodė nesuprantama išraiška. Barzdočius pasišaipė iš Kilyno dėl dėmių ant jo kombinezono. Šeima sukikeno. Kilynas nė nesivargino į jas žiūrėti. Žinojo, kad užmigo ant kažko lipnaus. Jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad saviškiai kvatoja. Jau geriau būti pokštų objektu nei sulaukti patyčių dėl to, kad greitai apgirsti gerdamas birzgalą ir užknarki budėjimo metu.
Kilynas bijojo susidurti su sūnaus žvilgsniu, kai Ledrofas nustūmė jį į šoną. Akis greičiausiai degino ašaros, tačiau veriantis galvos skausmas neleido pravirkti. Visų pažemintas, jis tetroško kur nors pasislėpti, bet nuo aitraus salyklinio gėralo apšerpėjo burna ir gerklė. Vyriškis svyravo koridoriumi tarp cisternų eilių šešėlių, tolyn nuo Šeimos, kol rado perdirbto vandens šaltinėlį. Kažkas nutraukė maitinimo liniją ir tokiu būdu sukūrė putojantį geizerį. Jis'siurbtelėjo kelis lašus, nusirengė ir apsiprausė po lediniais purslais. Išsitiesęs šiltame ore, leido vėjeliui save išdžiovinti. Iš už lydmetalio agregato išniro Tobis.
— Tėti… ką?…
Kilynas pažvelgė į pakeltą patiklų veidą.
— Aš… laidotuvės. Tikriausiai jos mane nukankino.
— Regis, padauginai birzgalo, — sardoniškai pastebėjo Tobis.
— Birzgalas tebuvo išeitis.
— Maniau, jog… galbūt tai Ledrofo kaltė.
Vaikas bandė jį paguosti. Kilynui dingtelėjo, kad nereikėtų slėpti tiesos. Nebent Tobis nėra toks suaugęs, kad žinotų, ką kalbėti ir tuo pačiu nieko nepasakyti.
Vyriškis lėtai linktelėjo nenorėdamas, kad galvą pervertų dar vienas skausmo pliūpsnis. Pamažu sugrįžo prisiminimai.