— Ledrofas…
— Pasibaigus laidotuvių dainoms, jis šiek tiek pašnekėjo, — dalykiškai pareiškė Tobis.
— Prisimenu… — blanki migla.
— Nusprendė traukti į Tvirtovę.
— Nuostabu. Ar bent nutuokia, kur ją rasti?
Tobis papurtė galvą.
— Jis daug kalbėjo, bet ne apie jos koordinates.
— Todėl, kad nežino.
— Užtat Šeimai patiko jo žodžiai.
— Protingi?
Atsargiai:
— Kai kurie.
— Ką aš sakiau?
— Nieko tokio, kas paliktų įspūdį.
— Aha… — šių fragmentų Kilyno atmintis nepajėgė atgaminti. — Ar sulaukiau paramos?
— Ne itin daug. Ledrofui labiau pasisekė.
Vyriškis nukratė vandens lašelius nuo tankių plaukų, išgręžė juos abiejomis rankomis.
— Argi?
— Šeima išrinko jį kapitonu.
Kilynas apstulbo.
— Kapitonu?
— Aha, balsavo visi, išskyrus tave.
— O kur aš buvau?
Tobis gūžtelėjo pečiais, nebyliu ženklu paaiškindamas, jog tuo metu Kilynas jau buvo praradęs sveiką nuovoką.
— Mes turime geresnių kandidatų už Ledrofą. O kaip dėl Džoselinos?…
— Jis gerai šneka. — Tobis nepasakė geriau už tave, girtuokli, bet jam ir nereikėjo to daryti. Kilynas žinojo, kad Šeima manė jį esant gerą, bet nepatikimą ir nesulaukusį tinkamo amžiaus tapti kapitonu.
Nesvarbu, kad Fanė jį treniravo, kaip ir Ledrofą su Džoselina.
Iki šio momento Kilyną patenkino tokia nuomonė. Bent jau neteko tramdyti saviškių ginčų, intrigų ar kažko panašaus. Kiekvienoje Šeimoje dėjosi tokie patys dalykai, tuo labiau kad bėgimo metu nusiskundimų padaugėdavo — dauguma narių stengėsi paslėpti savo problemas saugiame žodžių prieglobstyje.
— Ką gi, gali būti, kad Ledrofas turi šiokių tokių protingų minčių, — išlemeno Kilynas.
— Aha.
— Šiaip ar taip, man reikia prižiūrėti tave.
— Aha.
Kažkas atitraukė jo dėmesį nuo budrios, sutrikusios sūnaus veido išraiškos — menkutis perspėjimo signalas, slypintis sąmonės užkaboryje. Kilynas nusprendė jį ignoruoti. Planus galės kurti vėliau. Dabar reikėjo atgauti Tobio pagarbą.
— Juk tu pats tuo netiki, — niūriu kaltinančiu balsu ištarė vaikas.
— Suteikime jam progą pasireikšti. — Kilynas įsirangę į savo kombinezoną kasydamasis ten, kur vanduo nenuplovė nuo odos lipnios masės.
— Manai, kad jam pavyks? — atkakliai spyrėsi Tobis.
— Na… — paprastai apie kapitoną blogai nešnekama. Vaikai to nesuprato.
— Tėti, tu būtum galėjęs juos perkalbėti.
— Klausyk, sūneli, aš nenoriu veltis į tuos reikalus. Užtenka ir to, kad turiu tave prižiūrėti. — Atsisėdęs vyriškis pradėjo mautis hidraulinius batus.
— Tu būtum galėjęs.
— Aha… na, taip… — Kilynas nepajėgė rasti tinkamų žodžių. Staiga prisiminė, jog Ledrofo dėka pasirodė kaip kvailys dar prieš pasigerdamas. Barzdočius rezgė intrigas, tikėdamasis sulaukti paramos. Žinojo, kad Kilynas bandys paskandinti sielvartą birzgale, todėl surengė Liudijimą tik tuomet, kai jis visiškai nusitašė.
— Žinau… turėjau nedidelių problemų…
— Tai jau tikrai.
— Turbūt neįstengiau savęs suvaldyti.
Toks atsakymas Tobio nepatenkino.
— Tau nederėjo taip elgtis.
— Tiesą sakai… tiesiog…
— Žinau, tai dėl Fanės.
— Dėl Fanės. — Vakarykštis skausmas užgulė pečius visu svoriu. Jis daugiau niekada nepamatys raukšlėto, vėjo nugairinto veido. Niekada neišgirs pašaipaus gergždžiančio balso. Niekada.
Kilynas pasistengė nukreipti pokalbį kita linkme:
— Eime išorėn. — Užsimaukšlino ir pritvirtino šalmą.
Įtariai:
— Kuriam galui?
Bjauru, kai dvylikametis berniūkštis permato tave kiaurai. Geras įrodymas, kad jis netinka būti kapitonu. Nespėjus nuspręsti, kokių veiksmų reikėtų imtis, visi jau žinotų, ko iš jo tikėtis.
— Esame pailsėję, todėl galime pasižvalgyti po apylinkes.
— Jei tik Ledrofas leis, — sarkastiškai pastebėjo Tobis.
— Nebūk toks…
Iš viršaus atsklido tylus garsas.
— Ką sakei? — paklausė vaikas.
— Patylėk!
Tobis nieko neišgirdo. Berniukas prasižiojo prieštarauti, rimtą ir atkaklų žvilgsnį įsmeigęs į tėvą, tačiau Kilynas užčiaupė delnu jo bumą ir pašnibždomis pasiuntė Šeimai raudonąjį pavojaus signalą.
Kažkas artėjo. Bet ne grindimis.
Kitoje ilgo koridoriaus pusėje Šeimos nariai nepastebimai nusisegė ginklus, skubiai nušiureno plytelėmis išklota žeme ir pranyko slėptuvėse. Greitai, nedvejodami, beveik instinktyviai.
Kilynas nustūmė Tobį į daubą po garuojančia sieros rūgšties cisterna. Berniukas užprotestavo norėdamas pažiūrėti, kas dedasi. Tėvas tvirtai įrėmė ranką į jo krūtinę ir įtempęs ausis susimąstė.
Bet kuris, regintis aplinką infraraudonųjų spindulių diapazonu, įžiūrėtų tik purpurines cisternų dėmes. Vargu ar atskirtų žmones. Kuriam laikui tokia pastogė visai pakenčiama. Kai tik padarai viršuje išsisklaidys, kiekvienas žmogus, išniręs į atvirą erdvę, taps ryškiu tašku, geru taikiniu.
Aktyvavęs savo aulinius, Kilynas užšoko ant artimiausios cisternos. Nusileido ant siauro plieninio pakraščio ir pajuto, kad praranda pusiausvyrą. Jei pasiseks, jo infraraudonųjų spindulių atvaizdas susilies su garais. Vyriškis susvyravo, pabandęs įžiūrėti lubas ir giliai į plaučius įkvėpęs aitrios smarvės.
Tylus žvangtelėjimas kairėje pusėje.
Jis sudvejojo, į širdį įsiskverbus baimės jausmui. Įnirtingai sumostagavo rankomis, kad išlaikytų pusiausvyrą.
Dar vienas žvangtelėjimas.
Kilynas pašoko. Balansavimas ant briaunos lėmė visiškai atsitiktinį krypties pasirinkimą.
Jis nusklendė aukštyn į skliautuotą nišą. Krūtinę netikėtai užliejo vėsa, ir jis pajuto tūkstančių priešiškų akučių zondavimą. Vyriškis nežinojo, kad nuskriejo parabole, tačiau tuojau pat suprato per ilgai kabąs ant kraigo, nuo šaltų lubų spinduliuodamas šilumą. Todėl užsiropštė ant plačios sijos ir prisitraukęs iki gruoblėto iškyšulio paniro į rūdžių snaigių debesį.
Kilynas nusirideno nerasdamas už ko nusigriebti ir vos neišvirto pro kitą kraigo pusę ant žemės. Migdančius šešėlius raižė geltoni ir akinančiai balti žybsniai. Jis atsiklaupė keturpėsčias ir sumirksėjo, leisdamas akims priprasti prie tamsos.
Tiesiai į žmogų spoksojo mechas. Triakis žemkasys su juoda organine oda bei trumpomis žalvarinėmis rankomis-graibštuvais. Nors ir ne karys, padaras puolė Kilyną, sparčiai augdamas raibuliuojančiame jo akiratyje.
Vyriškis akimirksniu išsitraukė iš už diržo grūstuvą ir ištiesė jį į priekį, o žemkasys — nieko nenutuokiantis apie kovos meną ir akivaizdžiai besivadovaujantis sudėtingesnio intelekto nurodymais — užgriuvo tiesiai ant ginklo. Aštrus smaigalys pajuto artėjantį mechą ir suvibravo, ieškodamas labiausiai pažeidžiamos užpuoliko vietos. Kilynas tvirtai laikė jį rankose, ir smaigalys įsiskverbė į siaurą keraminio apvalkalo plyšį. Suradęs elektros grandinę atliko nedidelį stebuklą, ir mechas suakmenėjo.
Deja, tai tik paprastas žemkasys. Kilynas nurideno jį nuo savęs norėdamas apsižvalgyti. Virš prarajos driekėsi sijų labirintas — pilką prieblandą išraizgė juodos linijos. Viena jų kažkas nukūrė. Pasisekė įžiūrėti tris opalo atspalvio padarus, lekiančius į priekį užtikrintais žingsniais.