Už jų, muskusiniuose šešėliuose, šmėžavo dar du, savo plokščių lipnių pėdų dėka lengvai judantys sijomis. Ilgi kūnai, grakšti slystanti eisena. Tarp pastarųjų gruoblėtais geležiniais statramsčiais šliaužė smulkesni pavidalai.
Kilynas bakstelėjo liežuviu tolimiausią dantį ir pasiuntė signalą — Nejudėkite. Jie viršuje. — žemo dažnio kanalu, kuriuo naudojosi visą gyvenimą, bet veikimo principo taip niekada ir nesuprato.
Vienintelis privalumas — tai galimybė pasislėpti už nuvirtusio žemkasio. Iš už diržo išsitraukęs pulsatorių, vyriškis nevikriai priklupo šalia negyvo mecho kiauto. Artimiausias taikinys žengė žmogaus pusėn, greičiausiai vedamas smalsumo arba, kas labiau tikėtina, sekdamas paieškos programos nuorodomis.
Apačioje nuo cisternų kilo garų priedanga. Kilynas trumpam persijungė į infraraudonųjų spindulių diapazoną ir išvydo dėmėtą miglą, išmargintą ryškiais taškeliais, kurie turbūt atstojo žmones. Kai tik mechai nuskenuos grindis, jie nesunkiai užfiksuos taikinius.
Pirmąjį padarą pavyko nupilti iš karto. Priešakinėse akyse tvykstelėjo žydra liepsna, ir jis nusibaigė. Į žmogų atsisuko antrasis taikinys. Kilynas iš visų jėgų spyrė į žemkasio kūną, kuriam sudrebėjus, kažkas smogė į metalinį kiautą ir paskleidė mėlynas žiežirbas.
Ką gi, dabar jiems paaiškės, kad mechas negyvas, o tikrasis taikinys tūno kažkur kitur. Nieko tokio. Vyriškis vėl spyrė. Žemkasys suvirpėjo ir po kito šūvio nugarmėjo į prarają, tuo pačiu atidengdamas Kilyną.
Jis buvo pasiruošęs tokiai įvykių eigai ir nė nežiūrėdamas pykštelėjo į priekį. Po sekundės dešiniąją akį aptraukė oranžinės ūkanos iliuzija. Žmogus žinojo, kad bus apakintas, jei tik mechai suras tinkamą raktą į jo nervų sistemą.
Į krentantį mechą iššovė du blankūs kontūrai. Kilynas atsekė priešus pagal radijo spinduliavimo pliūpsnius. Neabejojo, kad pataikė įjuos. Staiga ant žemės griausmingai nudribo mechas, nutvilkydamas ausis, kurios automatiškai sustiprino visus garsus. Vidinėje ausyje nuskardėjo nuostabos kupini Šeimos šūksniai.
Dešinėje pusėje žybtelėjo ryškiai žalia salvė. Po jos sekė traškesys ir ūūūžt, kai sužeistas mechas nubildėjo žemyn.
Kimus riksmas: — Pataikiau! — ir vėl šūvių papliūpa.
Kilynas pajuto keistą pro šalį prašvilpiančių tvyksnių švilpimą. Bent vienas, pasiekęs taikinį, neabejotinai įsirangytų į kūną, suparalyžiuotų nervų sistemą ar prikrėstų dar baisesnių šunybių. Žmogus paleido atsakomąjį šūvį. Sunku pasakyti, su kokio tipo mechais teko susidurti, bet viena aišku — taip sparčiai judantys prieblandoje padarai negalėjo būti paprasčiausi maitėdos. Jie nebandė užmušti, o stengėsi zonduoti ir dezaktyvuoti aukas.
Štail Ten viršuje!
Lekia link tavęs, Džeikaū
Bando susekti. Būk atsargus…
Baltas plyksnis.
Džeikail
Vienai akimirkai Kilyną apakino ryški šviesa. Jis laikė galvą nuleidęs, kol susireguliavo visos sistemos. Kai vėl dirstelėjo į priekį infraraudonųjų spindulių diapazonu, išvydo kur kas mažiau mechų.
Vidinėje ausyje staugė užkimę balsai.
Ledrofas šaltakraujiškai dalino įsakymus.
Kažkas skaičiavo negyvus mechus, bet Kilynas nekreipė į tai dėmesio. Jis stengėsi įžiūrėti tarp cisternų menkiausius judesius.
Migloje skendinčiu taku žingsniavo blizgantis padaras su siaura, į visas puses krutančia galva ir pailgu kūnu. Kilynas jį atpažino: tai klastūnas.
Mechas nuslinko pro remontinius modulius ir vikriai nutipeno prie atsarginių detalių dėžės. Tvirtai įsispyrusios į žemę, sutrūkčiojo laibos kojos.
Klastūnas nebuvo nei karys, nei plėšikas. Tačiau jis pasižymėjo sumaniu protu ir mokėjimu organizuoti žemkasių komandas. Šio tipo mechams paprastai nerūpėdavo atsitiktiniai svečiai, užklydę į jų poilsio vietas.
Bet šitas kažkodėl subūrė diversinę žemkasių gaują. Tai reiškė viena iš dviejų — arba klastūnas pajuto susidūręs su akivaizdžia grėsme, arba jis gavo tiesioginį įsakymą kautis prieš žmones, net jei tai ir nebuvo pagrindinis jo darbas.
Dabar mechas stypčiojo vos per kelis metrus nuo daubos, kur tūnojo Tobis.
Kilynas žinojo, kad pulsatorius nepajėgs pramušti išorinio klastūno kiauto. Tą padaryti galėtų tik grūstuvas.
Jis atsistojo, susilenkęs ir akimis matuodamas atstumą. Nedrįso siųsti Tobiui spindulinės žinutės bijodamas, kad jos neperimtų klastūnas. Pritūpė pasiruošęs šuoliui ir…
…ūūūžt… Kilyną užliejo tvyksčiojantys geltonų dykumų ir smėlio vaizdai, į šnerves tvoskė salsvas čirškinamos mėsos dvokas — visa tai įnirtingai stengėsi užvaldyti sąmonę. Jis prarado pusiausvyrą, pajuto, kaip stingsta galūnės.
Nieko nepaisydamas stryktelėjo.
Nenumaldomai artėjant grindims, jis palinko į priekį. Nors ir praradęs beveik visus pojūčius, vis tik sugebėjo ištiesti rankas ir smogti grūstuvu. Ausyse švilpė vėjas. Mechas blizgėjo blėstančiu metaliniu atspalviu. Grūstuvas atgijo, suvirpėjus miniatiūriniams smaigalio sensoriams. Jį traukė keraminis klastūno spindesys.
Kilynas dūrė į mecho kojas, o pats sudribo ant žemės. Grūstuvo smaigalys įsibrovė į padaro kiautą tarsi nuodingas gyvatės liežuvėlis. Žmogų persmelkė elektros iškrova, kuri akimirksniu sunaikino klastūno energijos šaltinį.
Inkštelėjęs padaras sustingo.
Kurį laiką Kilynas gulėjo nepajėgdamas susigaudyti savo pojūčiuose.
Prieš šokant žemyn, į jį pataikė galingas užtaisas. Tolumoje skambėjo tylūs riksmai, ir Kilynas bandė suvokti, kam jie priklauso. Kažkas buvo šnekama apie Džeiką, bet neaišku, kas būtent — jis vis dar negalėjo išpainioti minčių gijų kratinio.
Tik tuomet, kai pavyko atsitraukti nuo chrominės klastūno nugaros, pagaliau suprato: žuvo Modeliuotojas Džeikas. Ne šiaip sau negyvas, o sulaukęs garantuotos mirties. Kažkas, pasislėpęs tarp tų sijų, surado Džeiką, įsiurbė į save jo esybę ir pradingo.
Akiratyje išdygo Tobis, padėjęs jam atsiremti į klastūno gaubtą.
Sūnus pagirdė tėvą ir sunerimęs uždavė klausimą. Atsakydamas Kilynas sušvokštė kimiu išdžiūvusiu balsu. Pasaulis lėtai, bet užtikrintai įgavo materialų pavidalą.
Iš viršaus nuo sijų nušoko Ledrofas, skleidžiantis oranžinį žibinto švytėjimą. Barzdylos akyse spindėjo aklas įniršis. Penkios moterys tyrinėjo statramsčius, ieškodamos Šeimą užpuolusių padarų, tačiau nieko nerado. Ledrofas išvydo prie keraminių klastūno galūnių prisiglaudusį Kilyną ir nusileido už poros žingsnių nuo jo. Suūžė hidrauliniai batai, kojoms atsitrenkus į žemę.
— Ką tu padarei?
— Išgirdau, kaip artėja mechai, ir užsikabarojau ant sijų. — Kilynas suspaudė pirštais akiduobes, bandydamas ištirpinti miglą, gaubiančią aplinkinį vaizdą.
— Šovei pirmas?
— Žinoma. — Pasaulis prieš akis sumirguliavo ir galiausiai vėl virto realiu.
— Juk liepiau nešaudyti.
— Nebuvo laiko klausytis.
— Prakeiktas kvailys! Tai tik paprasti mechai. Jie būtų palikę mus ramybėje, jei tik tu…
— Užteks tų nesąmonių, Ledrofai. Jiems kažkas vadovavo.
Juodabarzdžio veidą perkreipė skeptiška grimasa.
— Kas?
Kilynas pliaukštelėjo delnu per klastūną.
— Tai žemo rango darbininkas, — numojo ranka Ledrofas. — Jis nebūtų mūsų persekiojęs.