— Bet persekiojo. Kiek suprantu, mechas Lomoje remontavosi, o mes jį išgąsdinome. Pameni, Tobis rado senas detales?
— Galėjo būti paliktos čia bet kada.
— Žemkasiai būtų jas surinkę. Spėju, kad išgirdęs mus klastūnas numetė detales ir skubiai baigė remonto darbus.
— O tada subūrė visus žemkasius?
— Ko gero. Geriau įsižiūrėjęs į tuos mechus pamatytum, kad jie modifikuoti. Klastūnai išmano, kaip tai padaryti. Gerai viską apgalvojo. Pasiruošė antpuoliui, kol mes miegojome.
Ledrofas susiraukė:
— Galbūt.
Kilynas atsiduso:
— Neabejotinai.
Įsiterpė Tobis:
— Būtent taip ir atsitiko.
Ledrofas nusišypsojo berniukui.
— Leisk man pačiam spręsti.
Kilynas jau ketino jam griežtai atrėžti, kai atrūko Džoselina.
— Kapitone, mes viską išbandėme, bet negalėjome išgelbėti nė lašelio Džeiko.
Barzdočius niūriai linktelėjo. Išgirdęs kapitono kreipinį, Kilynas pasijuto priblokštas. Nejau ir jam teks klausytis šio žmogaus įsakymų?
Regis, Ledrofas visiškai rimtai įsijautė į kapitono vaidmenį. Jis sumurmėjo sau po nosimi:
— Įdomu, ko norėjo tas klastūnas?
— Užmušti mus, — paaiškino berniukas su siaubą keliančiu paprastumu.
— Klastūnai tėra paprasčiausi juodadarbiai, Tobi, — pasakė Ledrofas, nutraukęs nuo apdegusio padaro kiauto atsikišusį stipiną. — Jie nemedžioja žmonių.
— Iki šio momento, — tarstelėjo Kilynas. — Iki šio momento.
4
Per dvi dienas du negyvi. Garantuotai mirę. Iškeliavę anapilin.
Tokia netektis Šeimai buvo kur kas skaudesnė nei trys ar net keturios įprastos mirtys, nes per šimtmečius susiformavo įsitikinimas, kad tragiška kūno žūtis neturėtų žeisti tų, kurie mylėjo išlikusią sielą.
Jei Fanė ir Džeikas butų merdėję šiek tiek ilgiau, juos dar butų buvę įmanoma išgelbėti. Keli Šeimos nariai turėjo nedidukus sudėtingus įrengimus, galinčius ištraukti iš kūno gyvybines daleles — nagingai sujungti praeities atsiminimų ir asmenybės gijas.
Deja, kažkas ant sijos nutaikė į Džeiką patį baisiausią ginklą. Anksčiau garantuotos mirties galėjai sulaukti tik susidūręs su marodieriumi.
Tas padaras sugebėjo pasislėpti. Jei tai buvo paprastas žemkasys ar tiesiog kitas klastūnas, vadinasi, mechai pasitelkė į pagalbą dar vieną išradimą iš nesibaigiančių siaubingųjų naujovių arsenalo.
Dvi garantuotos mirtys. Gili žaizda neleido Šeimai apleisti Lomos tą pačią dieną. Sveikas protas liepė sprukti kuo toliau nuo išdavikiškų spąstų, tačiau išmintingos mintys dažniausiai aplanko tuomet, kai atsidedi ilgiems apmąstymams. Šeimą užvaldęs gedulas drauge su neapykanta pakirto jos ryžtą.
Širdyje liepsnojant keršto troškimui, Kilynas puolė spardyti negyvo klastūno šonus, rauti jo antenas. Vedama aklo įniršio, Šeima išnarstė mechą iki pagrindų. Žmonės ištraukė detales ir pagalbines schemas, tinkančias jų pačių kombinezonams. Jie šliaužiojo puikiai apdirbtu korpusu, naikindami nežinia kokiuose fabrikuose atliktą nuostabią apdailą.
Gedėdamos Modeliuotojo Džeiko, moterys įnirtingai draskė trapius mecho komponentus, pagamintus iš žalvario bei silicio, metė į šoną tai, kuo niekada nepavyktų pasinaudoti. Praktiškai visą klastūną, nes niekas iš Šeimos nežinojo, kaip funkcionuoja tie prietaisai. Daugiausiai, ką sugebėdavo atskiri individai, tai iš akies sujungti modulines detales. Beveik neišmanydami teorijos, žmonės negalėjo suvokti mechų veikimo principo. Sunkių išmėginimų ir nepaliaujamo bėgimo metai suskaldė gausių žinių klodą į primityvių taisyklių trupinėlius.
Mokslo srityje jie temokėjo naudotis spalvomis užkoduotais laidais, kuriuose kirbėjo nesuvokiamos esybės: Voltai, Amperai, Omai. Mechų viduje gyvenančias dvasias žmonija galėjo sunaikinti kada užsigeidusi. Savo darbą tyliai ir nepastebimai dirbo tekančios lyg vanduo elektros srovės. Kažkokiu būdu jas valdė spindintys auksinių laidų vainikai ir tobulai nušlifuoti onikso kristalai. Mažučių padarėlių elektronų dėka galėjo judėti didesnės būtybės; tai visiškai akivaizdu.
Citadelės laikais egzistavo vyrai ir moterys, kurie šiek tiek išmanė elektros meną. Ilgos kelionės į nežinią metu jam buvo lemta išnykti. Šeimos nariai neturėjo laiko kantriai mokytis jo subtilybių iš Aspektų.
Užvaldyta keršto, Šeima sudraskė klastūną į skutelius. Iš sukapotų cilindrų sunkėsi tepalas. Žmonės sutrypė ant žemės susiraizgiusias optines gijas ir išspardė jas po tamsius kampus.
Kilynas pajuto, kaip pamažu atslūgsta įsiūtis. Jis pažinojo Modeliuotoją Džeiką — gana tolimą giminaitį su droviomis akimis ir plonomis, žemyn nusvirusiomis lūpomis — visą savo gyvenimą ir liūdėjo dėl jo mirties, tuo pat metu galvodamas apie užpuolimo priežastis. Užuot pasilikęs prie savo grobio, vyriškis pradėjo smalsiai tyrinėti negyvo mecho vidurius.
Aptikti pagrindinę sąmonę pasisekė visai atsitiktinai. Nuo vidinės korpuso dalies staiga atitrūko aliumininis skydelis. Apstulbęs Kilynas sumirksėjo. Jis žinojo turįs tuojau pat griebtis atsakomųjų veiksmų. Iš pradžių manė, kad klastūnas mirė, bet dabar išgirdo iš aprūdijusio mecho kiauto sklindantį prislopintą ūžimą.
Galima būtų pasikviesti Sunijatą ir paklausti, ką daryti. Neaišku, ar ji žinos, ar ne. Kad ir kaip ten būtų, ji užtruks nemažai laiko, kol atbėgs čia. Nevalia prarasti nė vienos sekundės.
Susikaupęs mintyse Kilynas pliaukštelėjo keletą kartų per pakaušį ir išsikvietė Artūro Aspektą.
Pastaruoju metu buvai labai užsiėmęs.
— Artūrai? Paklausyk…
Galbūt manęs nebeprisimeni? Per praėjusius porą metų išsikvietei mane viso labo šešis kartus.
— Taip, taip. — Velniai rautų, jei Arturas pradės niurzgėti būtent dabar… — Kaip man atjungti šitą padarą?
Kam to reikia? Nemanau, kad įstengtum suvokti, kaip jis veikia.
— Po velnių, neatsikalbinėk! Kaip?
Ką gi, matai geltoną relę? Ištrauk ją.
Kairiojoje Kilyno akyje pasirodė atjungiamos relės vaizdas. Jam teliko įvykdyti gautus nurodymus.
Dabar paimk plokščiareples ir nužnybk mėlynus laidelius.
Jis taip ir padarė. Pasigirdo bloga lemiantis dūzgimas.
Greičiau! Spyruoklės gnybtą!
Kilynas nukirto jį pjaustyklės spinduliu, nureguliuotu maksimaliu pajėgumu. Pagrindinė sąmonė šlykščiai sugirgždėjo, bet, regis, dar nesiruošė išleisti paskutinio kvapo.
— Fu, — atsiduso jis.
Neblogai padirbėjai. Kiek juos pažįstu, aukštesnio lygio mechanizmai moka gerai apsaugoti savo atmintį.
— Aha. — Nulupąs optinius vamzdelius, Kilynas aptiko susivijusius kabelio šerdies plaušus.
Tai tik paprastas evoliucinis išsivystymas. Šis klastūnas nenori, kad jo patirtis atitektų konkuruojančiai mašinų klasei arba kitų miestų atstovams. Visiškai nenuostabu, kad jis išmoko susinaikinti.
Nukirpdamas laidelius nuo pagrindinio kabelio, Kilynas beveik nesiklausė Artūro spygčiojimo. Mažai ką suprato iš jo žodžių, tačiau dirbant tokį darbą, kaip šis, patogu turėti įjungtą Aspektą, pasirengusį suteikti patarimą. Bėda ta, kad jį sudėtinga užčiaupti. Gyvenęs prieš kelis šimtmečius, Arturas be paliovos taukšdavo apie senus laikus. Kilynui pritrūkdavo kantrybės klausytis tokių šnekų. Tačiau jam patiko chromatinė Artūro Aspekto emocijų aureolė, tolimas tvirtumo pojūtis, nepastebimai įtakojantis Kilyno mąstymo būdą.