Vis dėlto mums pavyko sugauti šitąmechą. Keista. Turbūt jo savižudybės instinktas yra uždelsto veikimo, kad, įvykus nelaimingam atsitikimui, nepagalvotų, neva j[kažkas užpuolė, nes tuomet savižudybė būtų beprasmiška. Taigi mes sučiupome tą padarą delsimo stadijoje. Tai reiškia, kad klastūnai yra užprogramuoti saugotis nelaimingų atsitikimų, o ne antpuolių.
Kilynas prikišo reples prie pat šerdies. Ranką persmelkė karščio pliūpsnis. Paskui vienai sekundei smilkinius užliejo veriantis džeržgesys. Garsas pasirodė toks stiprus, kad vyriškis galėjo pajusti jį fiziškai, lyg būtų gavęs kumščiu į ausį.
Jis žengtelėjo atatupstas. Iš nutirpusių pirštų išsprūdo replės. Šeimos nariai sustūgo ir užsidengė savo ausis. Skausmingai inkšdami jie nusirideno nuo klastūno korpuso.
Apsvaigęs Kilynas giliai alsavo. Jo sensorinis centras akimirkai prarado bet kokį jautrumą. Tylioje pilkoje erdvėje girdėjo tik savo paties švokštimą. Oras pasmirdo muskusu, tepalu ir sudvisusiais chemikalais.
— Po galais! Kas čia sprogo?
Niekas. Tai ne garsas, nors turiu pripažinti, jog tavo/mūsų nervų sistema ne itin gerai įstengia juos atskirti. (Toks prisitaikymas būtinas, bet dėl jo, mano nuomone, tenka atsisveikinti su tam tikromis subtiliomis jautrumo gijomis.)
— Kas, velniai rautų…
Oloje aidėjo nepatenkinti Šeimos narių balsai.
Tai buvo galingas elektromagnetinis signalas. Net ir mane palytėjo. Kiek suprantu, jame užkoduota tipiška klastūno asmenybė, sukauptos (puikiai apdorotos; stebėtinai žavingai atrinktos) žinos.
Kilynas sumirksėjo.
— Kas?… kodėl?…
Klastūnas nusiuntė jas į savo namus. Spėju, kad nori išgelbėti savo esmę. Dabar jis gali ramiai numirti.
Kilynas nusvirduliavo atgal prie mecho korpuso jausdamas galvoje netylantį spengimą. Liežuvis apšerpėjo, akys nesiliovė žvairavusios. Pakėlęs reples bakstelėjo į šerdies plaušus.
— Ei! Dingo visa energija.
Mirusieji nusineša paslaptis į kapus.
— Visas?
Tas, kurios gali pasirodyti naudingos konkuruojančiai mechų civilizacijai. Informaciją apie šią teritoriją arba apie įvairius klastūno regėtus mechanizmus. Galbūt įgytus įgūdžius. Ir, be abejo, asmenybės dalelę, priklaususią tokiam technologiškai pažangiam mechui.
Kilynas bemaž nieko nesuprato iš to, ką išgirdo, tačiau neketino prašyti paaiškinimo. Uždavęs papildomą klausimą, neatsigins nuo nesibaigiančių tauškalų. Jis girdėjo natūralųjį Artūro balsą, šiek tiek pakylėtą bei rafinuotą. Kita vertus, Aspektas kalbėdavo kur kas greičiau nei paprasti žmonės. Kai būdavo reikalingas, jis įsitaisydavo sąmonės kertelėje tarsi beždžionė, pritūpusi ant peties, ir tarškėdavo suteikdamas techninę pagalbą. Tokiais momentais Kilynui atrodydavo, kad jis gali atskirti kai kurias Aspekto charakterio savybes, slypinčias po informacijos klodu. Apimdavo keistas jausmas, tarytum jis sėdi su žmogumi viename kambaryje ir mato pašnekovo veido išraišką.
— Ar pavyktų ką nors išgelbėti?
Nagi, pažiūrėkim… gal pasiseks ką nors aptikti stimgrotose.
Kilynas nė nenutuokė, ką reiškia “stimgrotos”. Supratęs tai, Arturas parodė žalią taškelį, mirksintį šalia metalinės detalės briaunos. Kilynas prijungė prie jo kontaktus ir po sekundės pajuto už ausies tvilkčiojantį malonumo-skausmo pojūtį.
— Kas tai?
Drįstu teigti, jog aptikome nesenus klastūno atsiminimus. Galbūt iškapstytume naudingos informacijos.
— Žinai, aš gerokai pavargęs.
Tiksliau sakant, jam viskas nusibodo. Be abejo, Arturas ir pats tai suvokė. Tiesiog kažkas viduje kuždėjo, kad reikėtų šnekėti su Aspektu mandagiau. Galų gale Arturas buvo jo protėvis.
Tuomet pailsėk. Aš išversiu mechų kalbą ir vėliau pateiksiu tau rezultatus.
Kilynas nesiilsėjo, nors atrodė, kad būtent tą ir daro. Jis atsirėmė į rudą organinių šiukšlių pagalvėlę ir iškrapštė iš kišenės nedidelę atsiminimų mikroschemą. Nuo dažno naudojimo senovinę plokštelę vagojo įtrūkimai, nors sakoma, kad polilitis pasižymi ypatingu atsparumu.
Jis mąstė apie tai jau ne vieną dieną. Pasinerti į prisiminimus ypač geidė žvarbiomis naktimis, kai visa Šeima miegodavo ant kietos žemės po žvaigždėtu dangumi. Jis žvelgdavo į šimtus tūkstančių oranžinių, žalių, ryškiai mėlynų taškelių, išsibarsčiusių tamsoje tarsi deimantai juodoje alyvoje, spindinčių dulkių bei dujų aureolėmis. Būdavo taip šviesu, kad galėdavai vaikščioti ar net skaityti — jei tik Šeimos nariai būtų sugebėję įskaityti šį tą daugiau nei paprastus skaičius arba kelias instrukcijas, užkoduotas ant mechų korpusų.
Net ir malonią naktį, kai po svilinančios dvigubos dienos, kurios metu tvieksdavo ir Ėduonis, ir jų pačių planetos saulė Deniksas, užslinkdavo viliojančios sutemos, Kilynas trokšdavo sugrįžti į seniai pražuvusių laikų karalystę.
Autoremontinėse dirbtuvėse jis rado lizdą su elektros srove. Nuo dažno mechų naudojimo narvo sienos per šimtmečius pasidengė rėžiais bei dėmėmis. Vyriškis prijungė kelis papildomus Amperus ir sudribęs ant nugaros iš karto paniro į nepaprastai trapius, džiaugsmo bei kintančio spinduliavimo kupinus holografinius laikus.
Jį užvaldė raibuliuojanti pakylėjimo nuotaika, virpančių atsiveriančių galimybių vaizdai. Purpurinis žybsnis. Spengimas. Nepakeliamas karštis. Lėtai kylanti konstrukcija. Švokštimas.
Besisukant ūžiančiu amžinu ratu… grakščiai nuslystant už laiko ribų… pusiaumiega… vidinis pasaulis paskleidė švelniai malonius pojūčius po visą kūną. Be perstojo užliedavo ekstazės banga, bet neleisdavo nugrimzti į saldžią užmarštį. Prisikėlimo palaima…
Veriantis šviesos plyksnis. Keiksmai.
Kilynas sumirksėjo. Už apykaklės stvėrusi ranka pastatė jį ant kojų.
— Tu ką, negirdėjai? Lauke stovi transmechas.
Ryškiai spindinčioje Lomoje virš galvos sušmėžavo poromis išvarpytas Lėtapėdžio Sermo veidas. Būtent jis ir atjungė Kilyną nuo energijos šaltinio.
— Aš tik…
— Aš žinau, ką tu darai. Po galais, žiūrėk, kad tavęs nesugautų Ledrofas.
Sermas paleido Kilyną, ir šis sudribo ant aitrų kvapą skleidžiančių samanų. Vienai akimirkai pajuto impulsą vėl prisijungti prie sienos, užsimiršti kelioms minutėms, kol kas nors kitas papurtys jį už pečių…
Kilynas prisivertė atitraukti ranką nuo kabelio. O jei tas kažkas bus Tobis? Berniukas ir taip pernelyg dažnai regėjo, kaip jo tėvas drybso paslikas besimėgaudamas elektros srovėmis.
Lėtai lėtai Kilynas ištraukė fiksatorių. Negalima užmiršti, kad Fanės nebėra. Retkarčiais visiems reikia atitrūkti nuo šio pasaulio negandų, sakydavo ji žiūrėdama pro pirštus, kaip jis žaidžia su elektra arba alkoholiu.
Bet dabar viskas baigta. Ledrofas buvo padorus ir tvirtas žmogus, tačiau nepatyręs. Iki šiol Kilynas stengėsi rūpintis Tobiu, Šeimos reikalams teskirdamas gana menką dėmesį. Tai turės pasikeisti. Tik bus labai sunku.