Traukdamasis tolyn nuo pagundos, pasistengė susitvardyti. Kažkur tolumoje Ledrofas stūgavo ant tebemiegančių Šeimos narių. Kilynas skubiai užsitraukė hidraulinius batus.
Besikankinant su kombinezono sagtimis, prabilo Arturas:
Išanalizavęs klastūno atsiminimų atkarpėlę, drįstu teigti, kad aptikau gana įdomių dalykų.
— Kokių?
Ar matai tuos klastūno atrinktus vaizdus?
Akyse atgijo gelsvai žali sustingę paveikslėliai: atliktų remontinių darbų dienoraštis. Iš arti buvo parodytos sudėtingos mašinų detalės. Laidų raizginiai. Už jų, tarytum visiškai atsitiktiniame fone, stūksojo kalnai, apaugę žalsva augmenija, ir netgi vėjo plaikstomos sidabriškos ataugos, kurias Kilynas iš karto atpažino. Medžiai.
— Ar jie… ne iš senų laikų?
Ne. Kiek suprantu, jie vos už poros dienų kelio nuo čia.
— Nuostabu.
Vešli sustingusi gyvybė netikėtai išnyko. Arturas pajuto Ledrofo pasirodymą kur kas anksčiau nei vis dar apsvaigęs Kilynas. Tanki juoda barzda tarsi skydas slėpė tikrąją naujojo kapitono veido išraišką.
— Kas nuostabu? — griežtai paklausė Ledrofas. — Ar tu jau pasiruošęs?
— Hmm, taip… kapitone. — Kilynas su vargu prisivertė ištarti kreipinį. — Aš tik peržiūrinėjau iš klastūno ištrauktas informacijos nuotrupas.
— Klastūnai nė velnio nieko nežino. — Ledrofas gūžtelėjo pečiais ir nusigręžė.
— Nesakyk! Juk šitas mus užpuolė, argi ne taip?
Barzdočius atsisuko rankas įrėmęs į šonus.
— Jis paprasčiausiai suklydo.
— Tik iš pradžių subūrė žemkasius ir nukovė Džeiką.
— Na, ir kas?
— Manau, jog tai naujo tipo mechas.
— Užprogramuotas atpažinti žmones?
— Aha, jei tik susiduria su mumis. Jis nekviečia marodierių ir nelaukia, o užverbavęs keletą žemkasių užpuola.
Ledrofas susiraukė.
— Gal ir taip.
— Man pavyko iškrapštyti šį tą iš jo atminties.
Barzdočius įsitempė, matyt, galvodamas, kad Kilynas meluoja.
— Tu vėl prisigėrei?
— Aš tik ilsėjausi, — nedrąsiai burbtelėjo Kilynas.
Tvirtas ir aukštas Ledrofas atrodė, lyg būtų ne savame kailyje. Nauja informacija nekėlė jam pasitikėjimo. Gavęs tai, ko seniai troško — kapitono pareigas, — vyriškis nelabai nutuokė, ką daryti toliau. Ir bijojo, kad kiti to nesuprastų. Jam vėl prabilus, balse nuskambėjo atsargios gaidelės:
— Ką ten turi?
— Galiu parodyti.
Šiurkščiai:
— Rodyk.
— Štai.
Įtariai:
— Ir?…
— Didelis žalias slėnis. Iki jo trys keturios dienos kelionės.
Suglumusio Ledrofo veide nušvito palengvėjimo išraiška. Nuo Negandos laikų, kai mechai sunaikino visus orbitinius žmonijos palydovus, Šeima neturėjo normalių žemėlapių. Jie klajojo vadovaudamiesi senomis topografinėmis nuotraukomis ir stengėsi išvengti mechų miestų, kur neabejotinai būtų nužudyti. Deja, nuolatos kintantis Čiuožyklos pasaulio oras galutinai supainiojo likusius orientyrus.
Ledrofas balsu pagalvojo:
— Prie fabriko priartėjo transmechas. Jei pavyktų pakeisti jo judėjimo kryptį…
— Visai įmanoma, jog toji žaluma gali būti Tiškulio pakraštys.
— Gali būti, gali būti. — Barzdočiui akivaizdžiai palengvėjo.
Kilynas nusišypsojo džiaugdamasis, kad bent kartą Ledrofo akyse nepasirodė sukčiumi.
— Nagi, pajudėkime!
5
Pasibaigus Modeliuotojo Džeiko laidotuvėms ir pasiruošus keliauti, Šeimos nariai pradėjo garsiau niurzgėti. Nuovargio kupini balsai reiškė nepasitenkinimą. Raukėsi išsekę, saulės nugairinti veidai. Atkakliu nenoru paklusti spindėjo susiaurėjusios akys.
Šeima vos spėjo nupurtyti pastarųjų kelių savaičių dulkes. Nuo ilgo kulniavimo maudė kojas. Urzgė pilvai, reikalaudami cisternų sirupo, proteininių pyragėlių, korėtos parūgusios duonos. Niekas negeidė atsikratyti drėgnosios Lomos saugumo iliuzijos.
Ledrofas nedelsdamas parodė savo valdžią. Vieniems liepė liautis trankyti subyrėjusį klastūną — toks karštligiško keršto protrūkis galėjo prišaukti marodierių. Kitiems, padauginusiems alkoholio, įsakė imtis darbo.
Jis netoleravo piktų apsižodžiavimų. Po Negandos Šeima greitai suprato, kad betikslis tauškimas nieko gero neduoda. Kad ir kokios būtų krizės — trumpos ar ilgos, — jų metu geriausia papustyti padus, o ne šnekėti.
Kažkas nutildė ginču virtusį klegesį. Griausmingas balsas priklausė tam pačiam Ledrofui.
Šeimos nariai grįžo prie savo mantos be didelio noro svarstydami, ką būtų galima išsinešti iš Lomos. Jie dar šiek tiek užkando, pasinaudodami menkiausia proga prisėsti ir pasitaisyti savo pakinktus bei kruopščiai prižiūrimus batus. Vėl nuaidėjo galingas Ledrofo balsas, primygtinai raginantis baigti krapštytis ir susikrovus maistą pasirengti tolimam žygiui. Kilynas pritariamai linktelėjo, vis dar jausdamas patirtą pažeminimą. Dabar jis žinojo, ką turi daryti.
Reikia imtis darbo. Ledrofas liepė keliems vyrukams užmaskuoti Lomoje paliktus žmonių pėdsakus. Kilynui ir Lėtapėdžiui Sermui atiteko sunkiausia užduotis: atsikratyti Džeiko lavonu. Keliant sustingusį, rudomis ir pailgomis baltomis dėmėmis išmuštą kūną, Kilynui toptelėjo, kad miręs Džeikas kur kas sunkesnis nei būdamas gyvas.
Panardintas į cisterną, lavonas pamažu suiro rausvose gleivėse. Būtų kvaila užkasti kūną žemėje, jie nė kiek dėl to neabejojo. Kas patenka į Lomą, bent jau gali būti perdirbtas ir vėliau tinkamai panaudotas.
Vis dėlto regint, kaip aptekęs krauju Džeikas tirpsta, kaip balti it vaiduoklio kaulai įsirėžia į permatomą odą ir ją perplėšia…
Kilyno širdis suspurdėjo. Ranka vis dar laikė slidžią Džeiko kulkšnį. Ašaras iš akių spaudė aitrūs garai, kylantys nuo karštos cisternos.
Tačiau verkė jis dėl Fanės, o ne dėl Džeiko.
Nenumaldomai bėgo laikas. Šnerves graužė bjaurus dvokas. Galų gale teko paleisti koją, kuriai nugrimzdus į rudą, pluta apsitraukusią klampynę, Kilynas pasakė sudie ir Fanei. Paskui nubindzeno šalin.
Jis padėjo Tobiui apsivilkti kombinezoną, atidžiai apžiūrėdamas kiekvieną sagtį ir tuo pačiu priversdamas save užsimiršti.
Neramios mintys sugrįžo, kai jie vėl pajudėjo į kelią.
Kirsdamas slėnius, Kilynas nešėsi ant nugaros papildomą, už bausmę paskirtą, krovinį. Pakilęs plačiam šuoliui, į plaučius giliai įtraukdavo oro, kurį iškvėpdavo, kai tik nusileisdavo ant kietos žemės.
Tokio pastangų nereikalaujančio žirgliojimo jis išmoko iš savo tėvo dar vaikystėje. Žemoje Čiuožyklos gravitacijoje raumenis sustiprinus pagalbinėmis mikroschemomis ir patobulintais kombinezonais, galima buvo žingsniuoti lyg milžinams. Iš mechų nukniauktas detales žmonės prisitvirtindavo prie blauzdų ir pečių. Pasiuntus tinkamą depolimerinį signalą, lygus metalas suminkštėdavo, tapdamas kažkuo panašiu į chrominį molį.
Be šio amato Šeima tiesiog nebūtų išgyvenusi. Modeliuotojas Džeikas geriausiai jį išmanė, kaip, beje, Džoselina, Sermas ir dar keli Šeimos nariai. Sudėtingo metalo formavimo meno subtilybes žinojo ir dauguma Aspektų, užsislėpusių sąmonės kertelėse, tačiau paprasto plepėjimo neužteko. Aspektai negalėjo pakrutinti tavo raumenų. Prisieidavo pačiam imtis kruopštaus darbo ir žiūrėti, kad nesutrūkinėtų siūlės, į odą neįsirėžtų dryžiai, o pagalbinės mikroschemos veiktų be sutrikimų.