Besiklausydamas puse ausies kombinezono ūžimo, Kilynas leido savo sąmonei pažvelgti į tolumoje plytinčią žemę. Ant kalvų šmėkščiojo rusvų krūmokšnių taškeliai — gyvoji augmenija pasižymėjo ypatingu gajumu, — tačiau oranžine dirva driekėsi miriadai mechų pėdsakų.
— Drėgmės padaugėjo, — pasiuntė jis žinutę.
“Ar matai kokį nors upelį?” — atsiliepė Džoselina.
— Tos daubos pietuose atrodo pakankamai naujos.
“Ar tu tikras, kad einame teisinga kryptimi?”
— Be abejo.
Nekviestas prabilo Arturas:
Aš tikrinu padėtį kas dešimt minučių. Mūsų orientyras yra būtent tas, kurį pavyko ištraukti iš klastūno atminties. Žinoma, mechas galėjo būti suklaidintas…
— Bandai trauktis? — irzliai sumurmėjo Kilynas.
Nė iš tolo. Aš tiesiog sakiau…
Įsiterpė Ledrofas:
“Tikrini maršrutą?”
Išskyrus Kilyną, Artūro niekas negirdėjo. Keista, kaip Ledrofas atspėjo, ką sakė Aspektas. Matyt išgirdo per komą niurnėjimą.
— Aha. Matai tuos žalius spygliukus? Kažkas panašaus buvo ir klastūno atsiminimų vaizdeliuose.
“Tikrai?” — Ledrofo, tolumoje švytinčio taškelio, balsas skambėjo truputį skeptiškai. Praeis nemažai laiko, kol jis užmirš nelemtą įvykį su padaugintu birzgalu. Kai tik prireiks, kapitonas nedvejos įkąsti Kilynui primindamas šį faktą. Jau dabar barzdočius rodė didesnį prielankumą Džoselinai.
— Ten ir keliaujame.
“Tebūnie”.
Ledrofas sugriežė dantimis, o tai reiškė, kad geresnio pasiūlymo jis neturėjo. Sukeldamas dulkių debesis kapitonas atsispyrė nuo žemės ir stryktelėjo į priekį. Už jo pukšėjo transportinis mechas, paklūstantis Šeimos įsakymams.
Pagyvenę Šeimos nariai keliavo įsikibę į žalvarinėmis plokštelėmis apkaltus milžiniško vilkiko šonus, tvirtai laikydamiesi už kilpų, prikabintų prie tamsiai geltono aliumininio korpuso. Jie svyravo tarsi įvairiaspalvių vaisių šakelės, transporteriui atkakliai dardant duobėta žeme. Prie horizonto lyg nepasiekiamos tvirtovės stūksojo pilkšvi kalnų masyvai.
Kilynui nepatiko kratytis ant transporterio, todėl savo teisę poilsiui mielai perleisdavo kitiems. Kur kas geriau būti atviroje erdvėje. Netyčia kelyje pasitaikęs marodierius visų pirma pastebės labiausiai nutolusius vyrus ir moteris. Verčiau jau mechas susidurtų su Kilynu nei su Tobiu, žingsniuojančiu šalia transporterio.
Į savo statinės formos kolegą mechą marodierius nešautų. Tik atidžiau patyrinėjęs galėtų suprasti, kad šį bukagalvį žmonės perdirbo, neleisdami jam gabenti krovinio iš nedidelio fabrikėlio į regioninę saugyklą.
“Ei, tėti”, — pamojo ranka Tobis.
— Siūlai pavalgyti?
Berniukas nusijuokė. Senas pokštas priminė tuos laikus, kai vaikas prašydavo ko nors pakramsnoti kas kelias minutes. Po Negandos užslinko sunkus metas. Niekas iš Šeimos nebuvo tam pasirengęs. Niekas neįsivaizdavo, kad likimas nulėmė jiems amžiną alinantį bėgimą.
“Nieko panašaus”, — atsakė Tobis. — “Aš nesu paršiukas”.
— Tai ko norėjai?
“Tiesiog atsibodo lakstyti šalia storulių, prikibusių prie transporterio”.
Nė vienas Šeimos narys negalėjo didžiuotis turįs bent šiek tiek riebalų ant kaulų, tačiau jų šnekos nuolat sukosi apie antsvorį, bjauriai išsipūtusius drabužius. Kažkada labai seniai buvo manoma, kad papildomas riebalų kiekis leistų lengviau išgyventi sunkius laikus. Bėda ta, jog dabartiniai sunkūs laikai nė neketino kada nors užsibaigti, bet Šeima ir toliau ilgesingai, bravūriškai pokštavo, tarytum paprasti, viltį teikiantys žodžiai galėtų padidinti pilvo apimtis keliais centimetrais.
— Jei paršiukai nukris nuo transporterio, galėsi juos pakelti.
“Jie išsitėkš, jei taip atsitiks”.
— Vis tiek nenuleisk nuo jų akių.
“Aš noriu būti su tavimi”.
— Tai pernelyg pavojinga.
“Nė kiek!”
— Patikėk manimi.
“Nė kiek! Pažiūrėk į tą žalumą”.
— Ten tik drėgmės dėmė.
“Visai ne! Kas nežino, kad mechams nepatinka žalia spalva?”
— Galbūt.
“Jie bijo žalios šviesos, nes negali joje gerai matyti”.
— Ten, kur augmenija, ten yra ir vandens, nuo kurio jie pradeda rūdyti.
“O ką aš sakiau? Leisk man eiti su tavimi, gerai?”
Kilyną sujaudino graudus Tobio balselis. Užuot liepęs sūnui pasilikti prie transmecho, pajuto tikrinąs dešiniojoje akyje topografinį slėnio žemėlapį, kuriame švytėjo žydrų taškelių trikampis, nukreipęs vieną smaigalį į priekį.
— Ką gi, atlėk iš kairės pusės.
“Valio!“ — džiaugsmingai surikęs Tobis stryktelėjo aukštyn per dvidešimt metrų į skaidrią erdvę ir po kelių akimirkų nusigavo iki tėvo.
Sūnaus balse Kilynas išgirdo skambantį Veronikos diskantą. Nors nugarkaulyje turėjo implantuotą mikroschemą su įrašytais atsiminimais apie žmoną, niekuomet nebuvo jų atgaminęs. Nenorėjo, kad širdį vėl pradėtų raižyti skausmo dūriai. Nėštumo metu jie susilaikė nuo bet kokių genetinių pakeitimų, todėl vaikas viską paveldėjo tiesiogiai iš motinos.
Pati Veronika žuvo garantuota mirtimi per Negandą.
Tada krito dauguma Klano narių, pakirsti Citadelę užpuolusių mechų. Ištisus šimtmečius pastarieji stengėsi užvaldyti vis didesnius Čiuožyklos plotus, tuo tarpu žmonija nieko negalėjo padaryti, tik atsargiai juos stebėti. Vėsiame vandeningame pasaulyje pūtė smarkūs vėjai, spaudžiantys drėgmę iš milžiniškų kamuolinių debesų. Mechai nemėgo tokių planetų, būtent todėl žmonės ir atsikraustė čia.
Štai tokią istorijos pamoką teko išmokti Kilynui — atvirai kalbant, jam tai nelabai rūpėjo. Istoriją sudaro pasakos, kurios nedaug kuo skiriasi nuo pačio paprasčiausio melo. Jis tuo neabejojo. Praktiškas žmogus turi gyventi dabartiniu momentu, nekreipdamas dėmesio į dulkių kloduose nugrimzdusias sakmes ir padavimus.
Vyskupų Šeima gyveno audringoje Citadelėje, įsikūrusioje beribiame didingame uolyne. Kilyno prisiminimuose tie laikai slypėjo po neįžvelgiamos miglos skraiste, nors iš tiesų nuo Negandos tepraėjo šešeri metai. Visa, kas buvo anksčiau, sutilpo viename akinančio ryškumo momente, žmonės ir įvykiai prarado realumą, tarsi nė nebūtų egzistavę.
Vyskupai iškeliavo į nežinią, stumiami į priekį ne pergalingų žygių, o nesuskaičiuojamos daugybės pralaimėtų mūšių, klastingų spąstų, į kuriuos ne vieną kartą įkliūdavo. Garantuotai žuvusius ar net sužeistus narius retkarčiais tekdavo palikti ir lyg akis išdegus negarbingai sprukti, kad būtų išsaugotas Šeimos branduolys, plonytė protėvių paveldo gija.
Žemėlapiuose buvo minimi vietovių pavadinimai — Aštriadantė Ketera, Korintas, Uolėtieji Kalnai, Upokšnis, Didieji Šaltiniai, Kūdra, — bet ne ant popieriaus, o užšifruoti atskirų individų atsiminimų mikroschemose. Per šešerius persekiojimo metus tuos žmones prarijo mechų sąmonė, ir netekusi žemėlapių Šeima jau nebežinojo, kur būtent kovėsi jos protėviai. Iš pavadinimų teliko nieko nereiškiantys žodžiai.
Atsitraukdama Šeima negalėjo daug ką su savimi neštis, todėl visus planus bei kitas regalijas, žyminčias jos žemės nuosavybės teisę, turėjo paprasčiausiai išmesti. Per žemynus nusidriekė šiukšlių juosta.
Kilyno tėvas pradingo Citadelėje, išgaravo įsitvyrojusiame chaose. Į Veroniką, stovinčią šalia savo vyro, pataikė atsitiktinis šūvis. Jis nusitempė moters kūną visur ieškodamas mediko. Tai, kad ji žuvusi, pastebėjo tuomet, kai nualintas nuovargio įdribo į purviną melioracinį griovį. Apimtas siaubo ir išsekęs, jis paprasčiausiai to nepastebėjo. Nuo išsprogusių žmonos akių vokų varvėjo pūliai. Garantuotai mirusi.