Iki Negandos Kilynas turėjo nesuskaičiuojamą daugybę giminaičių, milžinišką Šeimą. Dabar teliko Tobis.
“Pažiūrėk. Žemkasys”. — Šūktelėjęs berniukas nustriksėjo link mecho.
— Palauk! — suriko Kilynas. — Iš pradžių patikrink, kas jis per vienas. — Pašokęs tėvas spėjo sugriebti sūnaus ranką.
Žemkasys atrodė nekenksmingas. Ryškiai spindėjo brūkšneliais išgraviruotas jo korpusas. Striukos rankos įnirtingai naršė mechų paliktas šiukšles — surūdijusius gaubtus, susidėvėjusius pilkus bio-šamyrus.
Kilynas lėtai priėjo priartėjo. Mechas apsisuko ant savo lengvasvorių vikšrų, kuriems įsikirtus į suaižėjusį granitą, pasigirdo girgždesys. Kurį laiką žmogų tyrinėjo keturios linzės. Žemkasys sustingo, regis, susimąstęs. Paskui nusigręžė nerodydamas didelio susidomėjimo ir nušliaužė nuokalnėn. Sukeltos dulkės pakibo žemos gravitacijos erdvėje tarsi virpantis rūkas.
— Lyg ir viskas gerai, — nenoriai pripažino Kilynas.
— Ar galėčiau jį nupilti? — akustiniame lygmenyje paklausė Tobis, su švilpesiu nusileisdamas ant trupančių granito smiltainių.
— Nupilti? Maniau, jog tau pakanka mikroschemų.
Tobis gūžtelėjo pečiais. Sužvangėjo prie juosmens prikabintos nedidelės atsarginės detalės.
— Tu panašus į vaikščiojančią šiukšlių krūvą.
— Reikėtų šį tą pakeisti.
— Taip apsikrovęs nepajėgsi greitai judėti.
— Ach, prašau! Aš dar turiu laisvos vietos. — Berniuko veidą perkreipė apsimestinė skausmo išraiška.
— Ne, — nukirto Kilynas ir pats nustebo dėl tokio griežto atsakymo.
— Bet aš…
— Ne. Tiesiog ne. O dabar judinkis į savo tašką.
Atvirai kalbant, Tobiui nepriklausė vedlio taškas, tačiau tėvo žodžiai pamalonino vaiką. Vėl gūžtelėjęs pečiais ir šiek tiek susiraukęs, jis paliko žemkasį ramybėje ir nuliuoksėjo pakalnėn.
Kai kas nors neduodavo ramybės, Kilynas paprastai imdavo klausytis saviškių pokalbių. Ilgą laiką jis paprasčiausiai stovėjo leisdamas išsilieti sustiprėjusiems pojūčiams, regėdamas lėtai slenkančią Šeimą ir atsitraukiantį žemkasį. Maloniai gnybčiojo niekuomet nenutylantis balsų klegesys.
Jie vis dar keliavo slėnyje. Transporteris dardėjo išdžiūvusiu upės dugnu. Kilynas įsižiūrėjo į vieną tašką, senolį Faulerį, įsikibusį į dėžių virves ant mecho viršaus. Išgirdo gaižius jo klausimus: — Kada mes sustosime? Ar dar turime tos Lomos rūgštelės? Kaip nėra? Juk buvo pilnas ąsotisl — ir iš po mecho vikšrų byrančius akmenėlius.
Jei ne šie garsai, slėnyje būtų tvyrojusi tyla. Ant uolingų kalvų gulėjo išbarstytos mechų šiukšlės. Senos detalės mėtėsi kur papuola visoje Čiuožykloje. Tokiose daubose maitėdos nė nesivargindavo rinkti surūdijusių gaubtų ir sunkių sulūžusių transporterių ašių, kurias tektų tempti į liejyklas ir fabrikus, esančius už didelių atstumų. Bėgant šimtmečiams, to šlamšto vis labiau daugėjo. Mechams pakeitus Čiuožyklos orą, ištirpo visas ledas, iš po kurio išlindo įvairūs nesuvokiamos paskirties prietaisai, mechų naudoti dar senaisiais šaltaisiais amžiais. Apšnerškęs dirvą metalo laužas spindėjo nuo rūdžių.
Tarp šiukšlių stiebėsi augalai — sveikintinas požymis. Jau kelias valandas jie su pasitenkinimu stebėjo, kaip rusva žolė pamažu virsta žalia.
Deniksui nusileidus už horizonto, jo pavyzdžiu pasekė ir Ėduonis, iki pusės pasislėpdamas už aštriabriaunių kalvų keterų. Nuo kintančių spalvų, išmarginusių stačias uolas ir lomų pakraščius, Kilynui apsvaigo galva.
Šeima judėjo į priekį gana vangiai, mažai ko besitikėdama. Prieš kiekvieną pakilimą į kalną sustiprėdavo balsų klegesys, tarpusavio apsižodžiavimai. Ilgus mėnesius jiems teko žygiuoti išdžiūvusiais slėniais be menkiausio orientyro, prieglobsčio ieškant Lomose. Priekyje rusenanti viltis privertė visus paspartinti žingsnį.
Kilyno nekankino bloga nuojauta, nors dryžiais išgraviruotas žemkasys pasirodė pakankamai keistas, kad pažadintų nejaukius prisiminimus. Jis atidžiai stebėjo savo sūnų ir dažnai patikrindavo maršrutą.
Topografinės apžvalgos metu prabilo Arturas:
Džiaugiuosi vėl galėdamas išvysti žalumynus.
Kilynas nustebo. Paprastai nuo Aspekto dvelkdavo santūrumas, netgi oficialumas.
— Teisybę sakai. Kiek laiko turėjau kankintis rydamas Lomos pamazgas…
Abejoju, ar galėtum valgyti kietus pluoštinius auglius.
— Ten turėtume rasti vandens.
Spėju, kad mes įžengiame į Tiškulio zoną.
Kilynas nušvito.
— Tikrai. Padaugėjo drėgmės?
Galbūt. Tiškulys — tai vieta, į kurią nukrenta meteoras. Pro sutrūkinėjusį uolingąjį paviršių iškyla amžinasis įšalas, neištirpęs po mechų bandymų išdžiovinti visą planetą. Kartais ledynai tūno tiesiai po smėlynų kopomis. Laimei, mechai taip ir neišmoko suvaldyti į Čiuožyklą krentančių meteorų. Turint omenyje eliptinę orbitą, kuria mūsų žvaigždė skrenda aplink Ėduonį, nieko nuostabaus, kad susiduriame su tokia daugybe dangaus kūnų. Dabar mes artėjame prie Ėduonies, todėl pasitelkę į pagalbą Gauso pasiskirstymo dėsnį galime apskaičiuoti nedidelių meteoro dydžio atskalų tankį ir prognozuoti, jog susidūrimų skaičius eksponentiškai didės.
— Sulauksime geresnio oro? — Arturas kalbėjo protingai, tik neretai vartodavo miglotus, neaiškius posakius.
Ir vėl tepasakysiu — galbūt. Regis, mechai stengiasi pakeisti IR-246 orbitą.
— Ką?
Atleisk. Jūs vadinate mūsų žvaigždę Deniksu, teisingai?
— Mes nieko nevadiname. Tai ir yra Deniksas.
O man šioji žvaigždė tėra 246-tasis infraraudonųjų spindulių šaltinis, besisklaidantis šalia Galaktikos Centro. Pažymėtas kataloge, mums priartėjus prie vidinės centro zonos…
— Ei, ko prisisiurbei prie manęs lyg tuzinas erkių?
Įdomus priežodis. Kiek atsimenu, jis kilęs iš senovinės Žemės civilizacijos. Kažką panašaus galima aptikti tik holoįrašuose…
— Sakai, senas priežodis? Aš nesuprantu — Deniksas yra saulė, štai ką reiškia jo vardas.
Tik jūsų manymu. Šiaip IR-246 tėra paprasta žvaigždė, viena iš milijonų, regimų tada, kai danguje nėra nei Denikso, nei Ėduonies. Kaip dabar.
Kilynas pakėlė galvą ir pasijuto priblokštas. Už aštriadančių kalvų viršūnių leidosi pasruvęs krauju Ėduonis. Aukštai danguje įsitvyrojusioje prieblandoje nušvito gintariniai, žydri ir žali mirgantys taškeliai, tarp kurių driekėsi vos įžvelgiamos siauros gijos. Anksčiau nė į galvą nešovė, jog ten gali spindėti Deniksai.
— Jos… visos?
Aplink Ėduonį šviesmečio spinduliu yra maždaug milijonas žvaigždžių. Dauguma įžengė į vėlyvąsias savo vystymosi stadijas, todėl ir švyti įvairiomis spalvomis. Ne viena jų išleidžia iš savo chromosferų dujas…