Apsidairęs kapitonas išvydo nekantrų mindžikavimą, prašieptas lūpas. Kilynas pajuto, kaip viduje sukilo įniršio banga, kurios greičiausiai nepavyks nuslopinti.
— Suformuokite žvaigždę! — įsakė Ledrofas.
— Kaip pasakysi!
— Aš būsiu priekinėje linijoje!
— Aš būsiu vedlys!
— Hoja! Hoja!
Jie nuskuodė link fabriko, išsidėstę į keturias grupes ir tokiu būdu sutrikdydami bet kokius gynybinius veiksmus. Tačiau niekas nepasitiko užpuolikų.
Nuo žmonių pečių į žemkasius plykstelėjo oranžiniai ugniniai spinduliai. Kibertriukšmas sukėlė neryžtingų mechų viduje tikrą paniką.
Šeimos nariai užplūdo statybvietes, strykčiodami per keraminių vamzdžių krūvas ir nutūpdami ant lakštinės anglies konstrukcijų. Jie spardė pertvaras ieškodami prižiūrėtojų mechų. Kilynas su Džoselina atsiskyrė nuo kitų ir nurūko mechanizmais užverstu ilgu koridoriumi. Žmonės teturėjo vienintelę kovos taktiką — greitį. Darbininkai mechai buvo tikri lėtapėdžiai, jei tik pavojaus signalas nepriversdavo jų persijungti į spartesnių apsukų režimą.
Sunkiai dvėsuodama porelė nušoko ant atviros platformos. Į jų pusę nuskubėjęs prižiūrėtojas ėmė transliuoti per visas komo linijas atpažinimo kodus. Įbedęs į žmones savo bukas blizgančias linzes, padaras šiek tiek per vėlai suvokė, kad jie nėra kolegos mechai, atsitiktinai užklydę į fabriką. Prižiūrėtojas apsisuko it vilkelis ir pabandė atsitraukti. Atšovęs varinį skydelį kažką iškišo ir nusitaikė į Kilyną…
Vyriškis driuoktelėjo į šoną, pajutęs ausyse šaižų girgždesį. Tik atsitrenkęs į žemę suprato, jog tai elektromagnetinis signalas. Šnerves pakuteno aitri smarvė.
Džoselina nusijuokė prisidengdama bumą.
— Jis tebandė griežtai su tavimi pakalbėti.
Tai moteris sukėlė mikrobangų triukšmo audrą, pačirškinusi prižiūrėtoją, kuris sustingo komiška poza. Rankos įremtos į šonus, vis dar žybsintis siųstuve signalinis kodas: NESIVERŽTI NESIVERŽTI NESIVERŽTI.
— Drabužiai! — Džoselina perlipo per Kilyną, akivaizdžiai įsitikinusi, kad jam nieko blogo neatsitiko. Vyriškis atsistojo niūriai trindamas petį. Jam pasisekė nugriūti ant plieninio agregato su milžiniškais ašiniais velenais. Greičiausiai tai kažkoks presas. Iš vieno fabriko galo į aparatą sulįsdavo plaušai. Chemiškai apdoroti ir išausti, pastarieji virsdavo gintarinio atspalvio tampria medžiaga.
Susižavėjusi Džoselina nuplėšė atraižą. Palikęs ją besiknaisiojančią po mechų dirbinius, Kilynas susirado Ledrofą ir įjungė komą. Aplinkui būriavosi Šeimos nariai, pateikiantys savo ataskaitas.
Prižiūrėtojai nukenksminti. Aukštesnio lygio mechų komplekse nėra.
Fabrikas nepavojingas. Pavyko rasti ypač stokojamų pagalbinių mikroschemų.
Prižiūrėtojai neišsiuntė pavojaus signalų. Bent jau niekas jų negirdėjo.
Pagyvenę vyrai ir moterys apsaugoti. Sargybiniai išstatyti.
Ledrofas klausėsi linkčiodamas galva. Prašieptoje burnoje matėsi buki parudavę dantys. Per pirmąjį jo vadovaujamą antpuolį viskas ėjosi kaip iš pypkės.
Kilynas nusprendė paieškoti Tobio. Rado jį besikrapštantį prie prižiūrėtojo mecho.
— Aš nudėjau žemkasį, — burbtelėjo vaikas aiškiai nepatenkintas, kad nesugebėjo rasti nieko didesnio. Kilynas parodė jam, kaip priversti mechą suktis ant savo turbinų. Berniukas nusijuokė ir nustojo raukytis. Tobį taip sužavėjo beprotiškai ūžiantis bei rankomis besiskeryčiojantis padaras, kad jis net užmiršo prisidengti linksmai pražiotą bumą. Citadelėje toks elgesys — simboliškas savo vulgarios vidinės esybės atskleidimas — būtų laikomas mažų mažiausiai nemandagiu. Kilynas jau ketino jį pabarti, bet paskui nusprendė, kad gerų manierų bus galima pamokyti ir vėliau. Tam dar ateis tinkamas laikas. Jei apskritai ateis.
Ledrofas įsakė panaikinti žemkasių kiberšoką, kad jie vėl grįžtų prie darbo. Tokiu būdu Šeima galėjo daugiau sužinoti, kas vyksta šiame fabrike. Kilynas žvelgė į nerangiai krypuojančius, bet galingus mechus, kurie nekreipė nė menkiausio dėmesio į atėjūnus, nes prižiūrėtojai nespėjo išsiųsti pavojaus signalo. Pilkus jų gaubtus raižė įrantai, tačiau žmonės nemokėjo pastarųjų iššifruoti.
Ant vieno žemkasio Kilynas išvydo tą patį brūkšninį raštą, išgraviruotą ant aliumininio korpuso, kurį jau teko kelis kartus regėti anksčiau. Užfiksavęs informaciją daugiau apie tai negalvojo. Mechų montavimo procesui jis neteikė didelės reikšmės — Kilynas nebūtų įstengęs nuimti ašies gaubto, pasinaudodamas veržliarakčiu arba atsuktuvu, lygiai taip pat kaip nebūtų pajėgęs perprogramuoti bioschemų savo paties galvoje. Svarbiausia atskirti paprastus žemkasius nuo aukštesnio lygio mechų, ir šiuo atžvilgiu labiausiai pasitarnaudavo korpuso apdaila. Brūkšniais išvagotas aliuminis tarp žemiausios kastos mechų pasirodė ne taip jau seniai, nors Lomoje užpuolę žemkasiai neturėjo jokių išskirtinių žymių. Šiaip ar taip, reikėtų saugotis bet kokių pokyčių.
Įsitikinusi, kad fabrike saugu, Šeima puolė apžiūrinėti užgrobtą turtą. Tamprioji medžiaga buvo tikra retenybė. Ją galėjai pjaustyti piršto nagu, pakrautu elektros srove.
Tuzinas Šeimos narių išsikvietė savo Aspektus ir su jų pagalba prisiminę senuosius įgūdžius pradėjo siūti drabužius. Ilgose eilėse tarp tebesisukančių mechanizmų aidėjo juokas. Sunkus darbas teikė malonumą, jei matydavai jo rezultatą. Žinojimas, kad netrukus bus galima po kombinezonais apsivilkti naujus marškinius, liemenes bei kelnes, kaip reikiant pakėlė nuotaiką.
Kilynas drauge su Tobiu tyrinėjo fabriko užkampius.
— Pažiūrėk, — parodė berniukas į didžiulę augalų krūvą. Iš savo vežimėlių žemkasiai išversdavo ant jos sudžiūvusius lapus ir šakeles. — Kaip jie sugeba pagaminti tampriąją medžiagą iš šito šlamšto?
— Tik patys mechai ir žino, — patraukė pečiais Kilynas. Jis jau seniai liovėsi bandęs suvokti, kaip mechai atlieka savo stebuklus. Dėl jauno amžiaus Tobis vis dar įsivaizdavo galįs suprasti tai, kas viršijo žmogaus suvokimo ribas.
— Tie lapai rauplėti.
Kilyno sąmonės kertelėje prabilo nekviestas santūrus Artūro balsas:
Jie turi silicio-boro sluoksnį, apsaugantį augalą nuo ultravioletinių Ėduonies spindulių. Pritraukti kietieji fotonai paverčiami fonono proceso metu į naudingus…
— Patylėk, — sumurmėjo Kilynas, ir Arturas užsičiaupė, paskleisdamas po sensorinį centrą vos pastebimą apmaudo virptelėjimą.
— Ką?
— Nieko, tik užtildžiau Aspekto žargoną.
Tobis perbraukė pirštu per kietus blizgančius lapus.
— Įdomu, kas tai?
— Tikriausiai… — Kilynui dingtelėjo ne itin linksma mintis.
— Manai, kad juos pagamino mechai?
Tėvas linktelėjo kryptelėdamas lūpos kampelį.
— Visai įmanoma. Atrodo siaubingai keistai.
— Galbūt juos patys ir sodina?
— Nieko panašaus nesu matęs.
— Kokie šiurkštūs lapai. Dar nemačiau tokio augalo.
Tobis negalėjo suprasti užuominų, todėl Kilynas pasistengė, kad jo balsas skambėtų kuo nerūpestingiau:
— Apsidairyk aplinkui. Pažiūrėk, ar tie žemkasiai turi sėklų.
— Kaip pasakysi. — Berniukas apsidžiaugė gavęs progą pabūti vienas. Jis nukūrė pro žemkasius, nešančius šešiakampes iš plastiko ir žalvario padarytas dėžes. Šie mechai buvo tikri avigalviai. Vaikas atstojo jiems trumpalaikę kliūtį, akimirkai užstojusią kelią ir taip greitai pranykusią, jog net nereikėjo kviestis prižiūrėtojo, kuris ir sprendė visas problemas.