Kilynas pastebėjo nustebusio juodabarzdžio žvilgsnyje rusenantį apmaudą. Tik dabar jis suprato, jog Džoselina irgi norėjo tapti kapitone. Kol rezgė intrigas, tokia mintis nė nešovė jam į galvą.
— Žemkasiai galėtų vežioti marodierius, — atkakliai tvirtino Džoselina, vėl pradėjusi pirštu sukti plaukų sruogą. Paskui palygino savo garbanas ir užkišo jas už ausų.
Sermas patraukė pečiais.
— Tas žemkasys nieko su savimi nesinešė.
— Gal išmetė krovinį anksčiau, — neatlyžo moteris.
— Kuriam galui? — burbtelėjo Ledrofas.
— Norėjo pamatyti, ką mes veikiame, — tarė Kilynas.
— Apie tokius dalykus Fanė nieko nepasakojo. — Supratęs, kaip neįtikinamai skamba jo žodžiai, Ledrofas pridūrė: — Judėdami kur kas greičiau nei žemkasiai, marodieriai paliktų juos toli užnugaryje.
— Galbūt maldininkas lėtesnis, — nesutiko Kilynas. — Ne taipjau dažnai teko matyti, kaip jie slankioja.
Barzdočius susiraukė. Ilgų žygių ir mūšių metu jis atsiskleidė kaip atsargus, klastingas žmogus. Tačiau, tapęs kapitonu, Ledrofas stengėsi suderinti savo požiūrį su kitais, surasti bendrą susitarimą. Gal ir teisingai elgėsi. Bet aišku viena — tiek Džoselina, tiek Sermas jautė viduje lėtai augantį susierzinimą. Šią problemą reikės kuo greičiau išspręsti. Šeima neturėtų žygiuoti į priekį ar net ilsėtis, kai jos nariai dega pykčiu.
Ledrofui ant pečių užgriuvo neišvengiama kapitono pareigų našta: aplink jį sūkuriavo nesiliaujantys Šeimos verkšlenimai. Nusiskundimų liūties esmė visuomet būdavo tokia pati — visi prašydavo poilsio arba leidimo atsikvėpti seniesiems ir ne tokiems fiziškai ištvermingiems. Bet kuris kapitonas, regintis, kokią žalą daro priverstinės kelionės, nuolaidžiai išklausydavo graudžių balsų. Būtų nuostabu suteikti Šeimai taip trokštamą atokvėpio minutėlę. Bet toli gražu ne išmintinga.
— Aš tikėjausi, kad jūs visi man pritarsite, — lėtai ištarė Ledrofas.
— Mes su Džoselina matėme žemkasį kartu su maldininku. Esame tuo tikri, — dygiai atšovė Kilynas, išleisdamas garą ir tuo pačiu duodamas ženklą barzdočiui, kad jis, kaip kapitonas, privalo kažko griebtis.
— Tavo prisiminimus aptraukė birzgalo migla, — kandžiai pastebėjo Ledrofas.
— Tai praeitis. — Jis pajuto pradedąs raudonuoti.
— Kilynai, tu turėtum būti mūsų pusėje. Jei pasiliktume čia, galėtum vėl prisisiurbti, — paerzino Sermas.
— Aš negaliu pasigirti tokiais riebalais kaip tavo, todėl esu priverstas tenkintis alkoholiu, — sarkastiškai tarstelėjo Kilynas. Pro sidabrinio atspalvio aptemptą kombinezoną ant Sermo juosmens aiškiai matėsi nedidelis riebalų sluoksnis, kuris nepradingdavo net ir pačiais sunkiausiais Šeimai laikais. Atvirai kalbant, Sermas juo didžiavosi.
— Kelionės metu su šiais riebalais akimirksniu tave aplenkčiau. Galėtum ryti mano dulkes. — Lėtapėdžio balse pasigirdo grasinančių gaidelių.
— Tik ne tuomet, jei bėgtum surištais batais, — atsakė tuo pačiu Kilynas.
— Jūs, vyručiai, nusiteikę patyčioms? — ramiu balsu paklausė Ledrofas.
Šį signalą galėjo duoti tik kapitonas, ir niekas iš Šeimos neturėjo teisės jo ignoruoti. Kilynas suprato, kad būtent šito jis nesąmoningai siekė. Jiems visiems reikėjo išlieti pyktį, susikaupusį po Fanės mirties.
— Iš kvapo sprendžiu, kad tavo riebalai virsta dujomis, — pradėjo patyčias Kilynas.
— Na, mano bezdalai bent jau estetiški.
— Sprogdink savo dujomis marodierius, o ne saviškius.
Įsiterpė ir Ledrofas:
— Jei ir galėtų ką nors susprogdinti, tai tik savo pilvą.
— Nespėsi nė apsižiūrėti, kaip numesiu porą bombikių tavo motinai, — atkirto Sermas.
— Su kuo? Po tavo nukarusiu pilvu ji nieko neras, — įsivažiavo Ledrofas.
— Jis kyšo lyg teleskopas, bičiuliai. Jei nusitraukčiau kombinezoną, jums žandikauliai nukartų.
Nusišypsojusi Džoselina įsitraukė į patyčias:
— Nemanau, kad įstengčiau ką nors įžiūrėti pro tą teleskopą.
— Galiu parodyti tau jį už dyką, — linksmai užstaugė Sermas, neužmiršdamas užsidengti burnos, nors patyčių metu nebuvo reikalaujama mandagumo.
— Ir ką aš ten pamatysiu? Gal tada duotum man mikroskope?
Dar kurį laiką jie nepaliko Sermo ramybėje stengdamiesi, kad sąmojai skambėtų kuo kandžiau. Kapitonas turėjo teisę bet kuriuo momentu įsakyti pradėti apsižodžiavimo mūšį ir tokiu būdu išsklaidyti Šeimoje tvyrančią įtampą. Apsišaudymas pašaipomis galėjo tiek įžeisti, tiek prajuokinti — abu variantai kuo puikiausiai tiko. Kiekvienam patyčių grupelės nariui pateikus aštrų sąmojį, kiti vaipydavosi dar smarkiau arba audringai plodavo.
— Sermo bezdėjimo nepavyktų atskirti nuo kalbėjimo.
— Nori pasakyti, kad jis moka kalbėti?
— Jo subinė žino daugiau žodžių nei liežuvis.
— Tartis irgi geresnė.
— Be to, netauškia kvailysčių.
— Tavo motina netenka žado, kai perveriu ją savo bananu.
— Ei, aš kur kas geresnis — tavo motinai supuvusių vaisių neduosiu.
— Tušti pažadai!
— Tavo žmona lyg durų rankena — visi gali ją paklibinti.
— Velniškai įžvalgu!
— Tavo tėvas niekada ir nebandė. Jis toks bjaurus, kad tavo motina pagalvojo atsigulusi su žemkasiu.
— O taviškio galva tokia smėlėta, kad turi nudulkinti ją prieš užsidėdamas šalmą.
— Laimei, jis bent tai sugeba išdulkinti.
— Vargšas žmogelis — dulkina savo šalmą.
— Šauniai pasakyta!
— Tavo tėtušis toks šlykštus, kad jam verkiant ašaros teka nugara.
— Ho-ho!
— Geras! Geras!
Jei pasikandžiojimų metu neatsirasdavo porelės, pasiruošusios išlieti agresiją tarpusavyje, grupė pati išrinkdavo — atsitiktinėmis frazėmis ar padrąsinančiais šūksniais — du žmones, kurie turėtų susikauti vienas prieš kitą. Šį kartą tokia dalia teko Ledrofui ir Kilynui. Pastarojo slopinamas pyktis barzdočiui prasiveržė keliomis itin taikliomis pašaipomis. Kai susierzinimas atslūgo, jis iškėlė rankas ir raminančiai papurtė galvą.
— Ledrofai, palikime temą apie motinas ramybėje… tuo labiau kad aš ką tik nulipau nuo taviškės.
— Ho, ho!
— Pilkite pamazgas!
— Įkalk paskutinę vinutę!
Pagaliau viskas baigėsi, ir jie atsistojo krizendami bei plekšnodami vienas kitam per pečius, pamažu nusiramindami. Atskubėjusi pažiūrėti spektaklio Šeima nieko nesakė. Tuo tarpu laidę sąmojus grupelės nariai apsikabino paeiliui, vis dar besijuokdami ir pokštaudami. Linksmai klegantys balsai daugiau nežarstė įžeidimų, tačiau turėjo tokių pat gydomųjų savybių. Šeima negalėjo sau leisti neprovokuoto pykčio protrūkio. Patyčių žaidimas, Citadelėje tapęs maloniu socialiniu papročiu, dabar buvo toks pats įprastas bei gyvybiškai svarbus, kaip ir tvirtas rankos paspaudimas.
Ledrofas apglėbė Kilyną nerūpestingai sakydamas:
— Gal tu ir teisus. Nešdinkimės iš šito komplekso.
Kilynas linktelėjo galva, išsišiepė, stipriai patapšnojo barzdočiui per nugarą ir pirmą kartą pagalvojo apie Ledrofą, kaip apie savo kapitoną.