Kelionės metu bendrauti su Ledrofu pasirodė paprasčiau.
“Tavo nuomone, iš to fabriko galima spėti, jog dabar mechai pradėjo naudoti Tiškulius?” — paklausė juodabarzdis, jiems pūškuojant per kalvas.
Tobis žengė Kilynui iš dešinės, prisilaikydamas judančio trikampio pakraščio. Šeima kirto rudą laukymę, aptrauktą sudžiūvusio purvo sluoksniu, kuris stojosi piestu, svilinamas nuožmaus Ėduonies švytėjimo. Milžiniški raudono molžemio stulpai buvo neką storesnį už žmogaus riešą, tačiau savo dydžiu prilygo namui. Kilyną apėmė jausmas, tarytum jis klaidžiotų po rusvą, viduryje audros sustingusį ežerą. Su trenksmu nusileidus ant sauso purvo lakšto, šis sutrupėjo it supuvęs lapas, paskleisdamas aplinkui dulkių debesis.
Įnirtingai nusičiaudėjęs vyriškis pasiuntė žinutę:
— Arturas tvirtina, neva komplekse viskas pagaminta iš augalų. —Jis stryktelėjo aukštyn, pakildamas į skaidrų, praretėjusį orą.
“Aš mačiau, kaip žemkasiai krauna sėklas, — įsiterpė Tobis. —Tiksliai prisimenu”.
Ledrofo balse nuskambėjo nerimo gaidelės.
“Galbūt ir mechai traukia į Tiškulius?”
— Ko gero.
“Velniai rautų! Ir kodėl jie negali pasilikti savo superstuose miestuose?”
— Arturas mano, kad jie nori užvaldyti visą Čiuožyklą.
“Aha, mano Aspektas irgi taip sako. Tie prakeikti Aspektai daugiau nieko neveikia, tik mala niekus”.
Kilynas pritariančiai suurzgė.
— Visai įmanoma, jog mechai ruošiasi tam momentui, kai priartės Ėduonis.
“Priartės? Ar jis pasiliks danguje?” — pasitikslino Tobis.
— Pameni orbitas, kurias tau rodžiau? — pasiteiravo Kilynas.
“Šiek tiek”. — Berniukas nebuvo įpratęs prie vidinio projekcinių vaizdų pasaulio, ore kabančių tiesių linijų bei kreivių, kitados aiškiai suvokiamų duomenų srauto kaskadų, kurias palikę protėviai nė neįsivaizdavo, kad jų palikuoniams visa tai atrodys paprasčiausia nesąmone. Tobis teikė pirmenybę realybei.
— Pasak Artūro, viskas keičias. Ėduonis didėja.
“Na, ir kas?”
— Mechai taip pat keičiasi.
Vaikas ironiškai nusijuokė.
“Ach, jau tas Arturas, senas bezdalius”.
Kilynas sukrizeno. Tegul berniukas ir toliau taip galvoja. Blogiau nuo to nebus.
Išsinešdinus iš fabriko su visu grobiu, jis perpasakojo sūnui Artūro pateiktą informaciją. Geriau paaiškinti paprastais žodžiais nei leisti Tobiui klausytis pompastiškų Aspektų tauškalų. Viskam savas metas.
Kilynas nenorėjo, kad sūnus nešiotų savyje Aspektą, nors tokio amžiaus berniukas jau būtų gavęs Šeimos sutikimą. Jaunam protui mirusiųjų balsai darydavo kur kas didesnę įtaką. Senaisiais Citadelės laikais Tobiui būtų tekę laukti šio momento, kol galutinai subręstų. Dabar gi kiekvieno suaugusiojo sąmonėje tūnojo maksimalus Aspektų kiekis. Iš praeities gelmių išnirusios esybės neleisdavo žmonėms užmiršti, kad jie yra didingos rasės atstovai, o ne šiaip kokia sulaukėjusių bėglių gauja. Be to, padėdavo praktiškai panaudoti senovines žinias bei amatus. Nuolatiniai priminimai apie dienas, kai žmonija galėjo didžiuotis savimi, reiškė ne tiek jau mažai, kadangi persekiojamos Šeimos neturėjo daug laiko mokytis iš savo Aspektų ir Veidų.
Nenuilstamai šokčiodamas į priekį, Ledrofas sušvokštė:
“Jei žinotume, ką jie daro ir kodėl… grrrrr!“
Kilynui nereikėjo aiškinti, ką reiškia kapitono urzgimas. Šeima nė nenutuokė, kodėl mechai taip netikėtai sunaikino Citadelę, lygiai kaip ir prieš kelis amžius gyvavęs Klanas, kuriam nebuvo lemta suvokti, kokius planus tie padarai puoselėjo Čiuožyklos atžvilgiu.
Žlugo visos pastangos derėtis su aukštesnio lygio mechais. Retas kuris žmogus bent šiek tiek mokėjo su jais bendrauti. Moazei, pagyvenusiai moteriai ant transporterio, vaikystėje prisiėjo truputį vertėjauti. Deja, Šeimos nariai neturėjo galimybės tinkamai pasinaudoti jos sugebėjimais; jiems labiau rūpėjo paprastos bėgimo bei valgymo problemos.
Viena iš senesniųjų Kilyno esybių — Veidas, vardu Badas — buvo meistriškai įvaldęs vertėjavimo meną. Tačiau protėvio, prieš daugelį amžių dirbusio inžinieriumi, niekas neprašydavo tokių paslaugų. Jį iškviesdavo tik tuomet, kai reikėdavo spręsti paprastas užduotis.
— Ar žinai ką nors apie oro pokyčius? — paklausė Kilynas Veido.
Badas kalbėdavo trumpučiais punktais, kadangi iš Veidų tebuvo likusios gana nedidelės asmenybės dalys.
1. Mano laikais oras šiltesnis.
2. Kartą vertėjavau klastūnui.
3. Klastūnas sakė Čiuožykla atvės.
4. Man vėl reikės vertėjauti?
— Atleisk, bet ne, — kuo švelniau atsakė Kilynas, sujaudintas graudaus plono balselio. Su Badu paskutinį kartą šnekėjosi labai seniai, nes bėgdamas neturėjo teisės atitraukti dėmesio nuo pagrindinio tikslo — budriai saugotis pavojų.
Apsvarstęs Bado klausimą, jis išsikvietė Artūrą, kuris greitakalbe pateikė senovinius bendravimo su mechais metodus. Nedaugelį jų pavyko suprasti.
Išstumta iš išsikėtusiųjų Arkologijų, žmonija pasielgė pakankamai išmintingai bandydama realizuoti savo žudikiškus įgūdžius mechų miestuose. Specialiai atrinktos komandos užgriūdavo atokias gyvenvietes ir palikdavo geresnę grobio dalį šalia artimiausio mechų anklavo, tokiomis aukomis maldaudamos liautis puldinėjus žmones. Kuriam laikui ši politika davė teigiamų rezultatų. Buvo galvojama, kad gyventi nedidelėse Citadelėse kur kas saugiau, nes jos ne taip krinta į akis kaip milžiniškos Arkologijos.
Taip susikūrė net kelios Šeimų Citadelės — jos kalbėdavo su mechų pasiuntiniais bei organizuodavo prekybą. Šioje srityje geriausiai pasižymėjo Karalių Šeima, tačiau ir jų patyrę vertėjai neišvengdavo išdavikiškos mirties. Gyvenimas buvo rizikingas.
1 Aš galėčiau tai daryti.
2. Leisk man dirbti.
Kilynas niūriai pastebėjo, kad nukentėtų jo kailis, o ne Bado. Pastarasis suprato užuominą ir bailiai pasislėpė sąmonės kertelėje. Keista, tačiau nei Aspektai, nei Veidai negalėjo patirti skausmo ir nuovargio, tarsi būtų atsiskyrę nuo savo šeimininko pojūčių nematoma siena. Bet jei mirs Kilynas, jiems irgi teks iškeliauti anapilin.
Nekviestas prabilo kandus Aspekto balsas. Vyriškis sugriežė dantimis.
Nuodėminga prekyba su mechais sulaukė savo pelnyto galo. Kompromisas su bedvasėmis būtybėmis yra neįmanomas. Nejau nieko nepasimokei iš istorijos?
Aspektas, vardu Nijaldis, persmelkė sensorinį Kilyno centrą lyg geltonas žaibo išlydis, paskleisdamas ilgus metus tvardomą pasipiktinimą. Nijaldis gyveno senų senovėje, kai žmonija įsikūrė vidutinio Čiuožyklos klimato zonose nesutikdama jokio pasipriešinimo. Jis buvo įžymus kunigas, propagavęs tos epochos religiją.
— Aš bandau sugalvoti, kaip išgelbėti tavo subinę, senas šunsnuki! — balsu išpyškino Kilynas. Tada pabandė sučiupti Aspektą, bet šis išslydo iš mentalinių gniaužtų ir išsisklaidė tarsi pabaidytų, įsiutusių oranžinių paukščių pulkas.
Atsisakai Švento Žodžio? Nejau matydamas laukinių mechų įniršį iki šiol nesuvokei, kad turėtum slėptis po mūsų sparneliu? Mano lūpomis kalba Gralis!
— Nešdinkis, iš kur atsiradęs! — suriko Kilynas ir pabandė nustverti plazdenančias Nijaldžio gijas. Aspektas nesiliovė svaidęs priekaištus religiniu žargonu, įnirtingai virpėdamas sensoriniame centre. Kilynas taip stengėsi įtraukti į žabangas pasiutėlį Aspektą, kad nepastebėjo, kaip suklupo ir nugriuvo. Šalmo antveidis nuskriejo šalin, ir į bumą pribyrėjo sauja smėlio. Po akimirkos atsistojo besikeikdamas.