“Negali užčiaupti savo Aspekto?” — ironiškai pasiteiravo Ledrofas.
“To vyruko kojos lyg akmeninės”, — kandžiai pastebėjo Džoselina.
Susierzinęs Kilynas šiaip ne taip nugrūdo Nijaldį į tolimiausią sąmonės užkaborį ir su palengvėjimu nutildė įkyrų širšės zirzimą. Visiems Šeimos nariams darėsi vis sunkiau suvaldyti savo Aspektus. Dar viena priežastis, dėl ko nereikėtų apsunkinti Tobiui gyvenimo, gaižiai pagalvojo jis.
Palikę sudžiūvusiu purvu nuklotą lauką užnugaryje, jie užsiropštė ant sudūlėjusio kalvagūbrio. Nuo Denikso ir Ėduonies sklido ryškus, skirtingo atspalvio švytėjimas. Nuo krūmokšnių driekėsi šešėliai. Šeima stūmėsi tolyn į Tiškulio zoną. Upelių dugnai atrodė drėgni, tarytum pastarąsias porą dienų čia būtų liję. Danguje aršių vėjų gūsiuose sūpavosi pavieniai debesų kamuolėliai. Išvartyti lygūs akmenukai bei išraustas smėlis liudijo apie galingas liūtis, atslinkusias nuo kreivašonių molžemio kalvų.
Šeimos nariai buvo saugiai išsisklaidę. Net jeigu juos būtų pastebėjęs mechas skrajūnas ir numetęs bombą arba radijo bangų slopintuvą, viso labo būtų nukentėję vos keli žmonės.
— Pažiūrėk į kairę, — šūktelėjo Kilynui kapitonas. — Ar matai ką nors?
Kilynui prieš akis atsivėrė ryški panorama, kai tik jis nusileido ant surūdijusio vikšrinio traktoriaus. Senovinės formos korpusas su nulaužtomis geležinėmis detalėmis tratėjo lyg būgnas, kol jis tyrinėjo žvilgsniu horizontą.
— Regis, čia tik mechų liekanos…
— Ką rodo tavo Platusis Akiratis?
— Mechų metalo užtenka su kaupu, tačiau jų sąmonės aš neužuodžiu.
Sensoriniame Kilyno centre buvo užkoduoti tipiški elektroniniai mechų signalai, kurių dėka jis galėjo ištirti miniatiūrinius spinduliavimo šaltinius, spragsinčius tolumoje. Žinoma, grafinių duomenų perskaityti nemokėjo. Tiesiog jautė informacijos tėkmę tarsi aštrius kvapus.
— Galbūt jie bando mus apmauti?
Kilynas pasišiaušė:
— Aš atskirčiau mecho pirstelėjimą geriau už bet kurį kitą. — Tai šiek tiek prasilenkė su tiesa, nes Lėtapėdis Sermas pasižymėjo geresne uosle. Užtat didysis vyras nesugebėjo taip greitai priimti tinkamų sprendimų.
Nors ir labai nenorėdamas, Kilynas turėjo prašyti Artūro pagalbos.
Klausi, ar mechai galėtų taip slėptis? Ne, nemanau, kad jie mokėtų visiškai nuslopinti spinduliavimą. Arba išvengti mūsų sensorių.
— Ar tu tikras?
Neužmiršk, kad aš dalyvavau šių technologijų vystymo procese.
— Jei leistume jiems įsibrauti į skenavimo ribas…
Aš duodu tau savo žodį…
“Tėti, aš girdžiu balsus”, — šūktelėjo Tobis.
— Kokius?
“Nežinau. Sakyčiau, keistus”.
“Galbūt tai mechų gudrybės”, — atsiuntė žinutę Ledrofas.
Kilynas sutriko. Instinktai klykė — Bėki — ir jis automatiškai pasilenkė patikrinti savo hidraulinius batus, perbraukdamas su pirštine stiklo skaidulų sagtis. Tada pakėlė galvą. Truputį pakitus talpuminei sensorinio centro varžai, jis išgirdo tylių balsų gaudesį ir sustingo. Vienas su kitu susiliejantys, iškraipyti žmonių balsai:
“Jie artėja”.
“Jų pernelyg daug. Nepajėgsime visų įveikti”.
“Siūlau pulti nedelsiant”.
“Patikrinkit kairę pusę. Ar mus bando apsupti?”
“Gal tai tik žemkasiai?”
“Ne-e, jie per aukštai šuoliuoja”.
“Užuodžiu juose galybę mechų metalo. Smarvė iš kojų verčia”.
Tobis suriko:
“Tai žmonės!”
Tikra tiesa — jie gana pakrikai judėjo vėžėmis išraižyta laukyme. Kilynas išsižiojo ir nesusičiaupė.
Tolumoje nuskambėjo griežtas balsas:
“Kokia šeima? Kokia Šeima?”
“Vyskupai, — atsakė Ledrofas. — Gyvenome Citadelėje prieš šešerius metus”.
Atsiliepė moteris:
“Mes esame Lupikai”.
“Tarp mūsiškių yra jūsų giminaičių”.
“Pusbrolių, dėdžių, tetų!“
Auliniams žarstant smėlį, atviru lauku vienas prie kito artėjo du žmonių trikampiai. Padrikai skuodė bei šūkavo. Sensorinius centrus užtvindė klausimų apie pradingusius giminaičius ir kimių atsakymų lavina. Aukštų šuolių viršūnėse mataravo kojos. Vedliams susidūrus, vyrai ir moterys susiliejo tarsi dvi priešpriešinės bangos. Po subraižytais šalmais slypėjo beveik užmiršti veidai, žmonės, iki šio momento tebuvę blėstantys vaizdai iš ankstesnio, dabar neegzistuojančio, nuostabaus gyvenimo. Veidus bjaurojo raukšlės, rudi šašai, susiūtos žaizdos ir netgi tuščios akiduobės — regėjimo organams, deja, nebuvo atsarginių detalių. Pro prašieptas kraujuojančias lūpas matėsi sutrūniję pilki dantys. Visi šūkaliojo vieni kitiems, nors dauguma pažinojo tik labai menką svetimos Šeimos dalį. Kitados Citadelėje gyveno tūkstančiai žmonių. Tiek laiko praleidus savoje uždaroje kompanijoje, kai atsiminimus užgožia kasdieninio siaubo našta, kiekvienas naujas veidas netikėtai primindavo apie žmonijos bendruomenės išskirtinumą. Pagaliau apsikabino seni draugai. Nuaidėjo linksmi riksmai. Staiga jie pasijuto esantys šis tas daugiau nei paprasčiausia persekiojamų padarų banda. Nuostabos bei džiaugsmo kupini spygavimai garsiai liudijo, kad žmonija dar nesunaikinta.
Tobis iš karto susirado berniuką ir dvi mergaites, palikusius už nugaros net pačius greičiausius vyrus. Jie plekšnojo vieni kitiems per pečius, stumdėsi, krėtė išdaigas ir net grūmėsi tarpusavyje beprotiškai krykštaudami. Tuo tarpu abi Šeimos susiliejo į kūnų, netilstančio klegesio, bereikšmių ūkčiojimų, riksmų ir ašarų jūrą.
Kilynas rado vyriškį, vardu Sanhakanas, su kuriuo kažkada dirbo laukuose: tie patys tankūs antakiai, plikai skusta galva. Saulės nusvilintų raukšlių voratinklyje žibėjo linksmos akys. Sanhakanas įnirtingai patapšnojo Kilynui per nugarą, nusikeikė ir suspaudė jį savo geležiniuose gniaužtuose. Abu vyrai juokėsi it pamišėliai, spoksodami vienas į kitą pro šalmo plėveles, tarsi negalėdami patikėti, kad nesapnuoja, o išties regi prieš save materialią būtybę. Jie nusimetė šalmus, kaip ir visi kiti, sveikindamiesi išsibučiavo. Dabar svarbiausia buvo prisiliesti prie kito žmogaus, palytėti šiltą kūną. Nuo Sanhakano sklido sudvisęs prakaito kvapas. Kilynas giliai įkvėpė ir pajuto muskusinį aromatą, dvelkiantį nuo moters, netikėtai atsiradusios priėjo alkūnės ir atkišusios lūpas. Atsigręžęs išvydo dar vieną moterį, seną, pražilusią ir kvepiančią kažkuo salsvu. Plekšnodamas per pečius jis brovėsi pro chaotiškai besispaudžiančius kūnus. Šašuoti ir susiraukšlėję veidai. Ašaros. Jis vos neatsitrenkė į senį, kurio akys buvo tokios siauros, kad vos galėjai jas įžiūrėti, užtat dantys blizgėjo tarsi jaunuolio. Kilynas apkabino žmogų per balsų klegesį negirdėdamas, ką šis rėkia. Paskui atsisuko į kitas ištiestas rankas ir pajuto, kaip apatinėje stuburo dalyje kažkas dilgtelėjo ir staigiai patvino į galvą. Akis aptraukė raudona migla. Smūgis į nosį, ir tą pačią akimirką į bumą pasruvo kraujas. Jis apsilaižė nustėręs. Liežuvis trynėsi į smėlį. Rausvam rūkui šiek tiek atlėgus, Kilynas suprato, kad guli veidu į žemę. Pakrutinęs sunkius it švinas raumenis apsivertė ir pastebėjo šalia išsidriekusį tą patį senį. Liežuvis iškištas, siaubo kupinas žvilgsnis, nuo kurio Kilyną nukratė šiurpuliai. Toks žvilgsnis buvo sustingęs mirusios Fanės veide.