Jis atsirėmė ant alkūnės. Nuolatinis balsų dudenimas virto klyksmais. Ant smėlio dribo žmonių kūnai. Pasitelkęs į pagalbą savo sensorinį centrą, Kilynas pabandė suvokti, kas dedasi. Aplinkui plaikstėsi tiršta padūmavusi migla, primenanti dulkių jūrą. Jis atsiklaupė ir išvydo kelis Šeimų narius, tysančius negyvus. Kiti spruko kur papuola. Kai kurie sustingo iš siaubo.
Tobis. į.
Rankas persmelkė ūmus skausmo pliūpsnis. Kilynas apsidairė aplinkui.
Ir pamatė sūnų neryžtingai svyruojantį tolumoje.
— Tobi! — suriko jis. — Slėpkis!
Sūnus pastebėjo tėvą.
— Kur?
— Ateik čia!
Nerangiai siūbuodamas ant sumedėjusių kojų, Kilynas nuklupčiojo link atsikišusių uolienos luitų.
— Greičiau… — jiedu sudribo už didžiausio akmens. Tik tuomet Kilynas suprato, kad jie nežino, iš kurios pusės buvo užpulti.
Pabalusiomis akimis Tobis spoksojo į bėgančias figūras.
— Kas?…
— Tai maldininkas, — trumpai atsakė tėvas.
8
Dvidešimt du lavonai. Atidžiai tyrinėjant tolimąsias kalvas, juos automatiškai suskaičiavo pagalbinės sistemos.
Dvidešimt du, visi sudribę tarsi maišai. Garantuotai mirę.
Juos pakirto šaulys, sugebantis pataikyti iš didelio atstumo. Norint tai padaryti, reikėjo būti pakankamai dideliam, idant galėtum sureguliuoti tinkamą trianguliaciją.
Nepaisant džiaugsmingo šurmulio, jie būtų pastebėję tokio dydžio objektą. Deja, Kilynui nepavyko nieko įžiūrėti, nė menkiausio tvykstelėjimo ant smėlio.
Maldininkas.
Kilynas išgirdo/pajuto ploną, šaltą dryyykst ir instinktyviai pasilenkė. Praslenkančio elektromagnetinio lauko pakraštys. Maldininkas gali slėptis už nugaros, gali būti bet kur.
Tobis pritūpė ištiesdamas kairiąją koją. Berniukas atsistūmė abiejomis rankomis nuo akmens ir pasislinko prie tėvo. Jis susiraukė ir vos neprarado pusiausvyros.
Kilynas stvėrė vaiko ranką.
— Lekiam! — jiedu susilenkę nušlubčiojo iki artimiausios daubos.
Bėgdamas Kilynas pajuto:
Tylų akustinį-elektrinį traškesį, tarytum marodierius būtų pradėjęs vykdyti stroboskopinę paiešką.
Spragsinčią kaitrią smarvę.
Stiprų smūgį į apatinę stuburo dalį…
Dryyykst.
Sušvokštė Tobis, vos atgaudamas žadą iš skausmo:
— Kas čia… kas…
— Prašvilpė virš galvų. Mus užkliudė bangelės.
Kilynas dar nebuvo užmiršęs, ką reiškia tie veriantys dūriai, kurie skaudžiausiai geidavo tuomet, kai skleisdavai antrinį spinduliavimą, kai šoninės bangos susiliedavo viena su kita išaugdamos iki aukščiausio skausmo taško. Kažkada tėvas paaiškino visa tai smulkiai, bet dabar jis teprisiminė, kad, norint pasipriešinti tokiam puolimui, reikia atjungti savo jusles, išskyrus regėjimą, ir sustingti.
Kilynas užblokavo garsus, kvapus, lytėjimo jutimą — akimirksniu paniro į tylų, sustirusį pasaulį — ir susilpnino žvilgsnį. Prieš akis išgaravo visos spalvos.
Tuo pat metu nerangiai pasviręs į priekį nešė Tobį.
Bandant išlaikyti pusiausvyrą, nuo kojų atsklido duslus šiurenimas.
Jis laikė Tobį stipriai suspaudęs, norėdamas apsaugoti vaiką nuo nežinia iš kur pasipylusių šūvių.
Dryyykst..
Nuslydę nuo daubos pakraščio, jie sugriuvo ant smėlio krūvos.
Šeima slėpėsi po uolienos atskala. Tėvas ir sūnus gulėjo sunkiai dvėsuodami, nepaliaujamai dairydamiesi į šonus. Kilynas vėl įjungė savo pojūčius.
Šeimų nariai manevravo, kas kaip įstengė. Kai kurie iškeldavo rankas ir nesitaikydami pykštelėdavo zvimbiančio elektrotriukšmo užtaisą. Jei galvos neiškišdavai į atvirą erdvę, galėjai tikėtis, kad į tavo sensorinį centrą niekas neprasiskverbs. Nors nežinia, ką gali iškrėsti maldininkas. Šį kartą mechui pavyko priremti prie sienos visą žmonių būrį.
Kilynas atsargiai palietė berniuko kelį.
— Ar jauti ką nors?
— O… oooi… viskas gerai.
— Tikrai?
— Matyt, atsitiktinai užkliudė.
— O kaip dabar? — truputį sulenkė koją.
— Gera… oi!
— Pailsėk. Po kurio laiko viskas praeis.
— Ahrrrr…
— Ar labai skauda?
Tobio akys apsitraukė plėvele. Veidas išbalo. Siaubingai persigandęs Kilynas puolė jį purtyti.
— Tobi!
Berniuko viduje sustreikavo implantuotas metalas, smegenų veiklą stiprinančios sistemos ir detalės, kurių pavadinimo Kilynas nė nežinojo. Tėvas desperatiškai sugniaužė kumščius. Jo veidas beviltiškai persikreipė.
— Tobi!
— Ahrrrr… — gilus atodūsis. Mėšlungiškai sukrūpčiojo vaiko kojos.
— Gulėk ramiai.
— Aš… ne…
Taip būdavo visada — žmogaus mintys nespėdavo sekti paskui neuroninių bangų antplūdį. Senovinėms žinioms nugrimzdus į užmarštį, jie nieko neįstengė padaryti savo vidinėms karštinės apimtoms sritims.
Suvirpėjo ir paraudonavo berniuko lūpos. Vidinio mūšio gaisras užgeso.
Tobis sušvokštė ir atsikosėjo. Didelei Kilyno nuostabai, jis atsisėdo, pirštinėmis įsikasęs į pilkšvą smėlį. Tada sušnibždėjo:
— Ar jau… nukovėme jį?
— Ne, atsigulk…
Žalios Tobio akys pragiedrėjo.
— Leisk man…
— Ne, tu tik…
— Leisk man šauti! — pareikalavo vaikas sustiprėjusiu balsu.
— Raminkis. Mes nė nenutuokiame, kur jis yra.
— Aš nugirdau kažką iš tos pusės. — Drebančia ranka Tobis parodė į tolimą uolos atskalą. Sėdėdami dauboje, jie tegalėjo įžiūrėti pačią viršūnę su riedulių sąnašynu.
— Koks tai garsas?
— Kai pradėjo kristi žmonės, — sulemeno Tobis, — man pasirodė, tarsi kas būtų draskęs metalą. Labai garsiai. Mano koja sustingo, ir aš nugriuvau, o tada vėl nuskambėjo tas girgždesys. Iš tos pusės.
Kilynas miglotai pajuto pavienius abiejų Šeimų narių riksmus. Kraujuojančios žmonijos likučiai susiliejo į vieną visumą. Niurnėjo sužeistieji. Kažkas verkšleno. Panikos apimtas moteriškas balsas šaukė: Aleksai Aleksai Aleksai Aleksai.
Kiti norėjo išgirsti aiškius įsakymus, graudžiai kviesdami savo kapitonus. Ledrofas liepė atsišaudyti, tačiau niekas nežinojo, kur tūno taikinys.
Visi išsibarstė plynlaukio daubose. Po kurio laiko Šeimoms teks iššliaužti į atvirą erdvę, ir tuomet maldininkas galės nesunkiai juos atsekti iš savo aukštybių.
Kilynas ištraukė iš kuprinės ilgą siūlą ir prikabino jį prie plieninės rankogalio kilpelės. Šį tėvo dovanotą sensorinį vamzdelį, subraižytą ir pageltonavusį, jis pajungė prie akies lizdo, implantuoto smilkinyje.
Tobis tyliai pasiteiravo:
— Ką tu darai?
— Žvalgausi.
Kilynas užsimerkė ir leidosi užvaldomas sensorinio vamzdelio vaizdų. Jis pamatė/išgirdo žybsinčias aplinkos nuotrupas. Paskui pakėlė ranką, ištiesdamas ją virš horizonto, tikrindamas atskiras detales. Kartais ji sutrūkčiodavo maišydama plūstančių duomenų srautą. Tai padėdavo išvengti miražų.
— Ką nors aptikai? — iš pašonės atsklido žemas moteriškas balsas.
— Ne, palik mane.
— Jei rasi, leisk šauti man.
— Jei rasiu, šausiu aš.
— Ne. Man pavyks geriau.