Jis neatsimerkė. Perkrautame paieškos programos spektre ištirpo ir vėl tvykstelėjo tolimos suaižėjusios kalvos. Pamažu priartinęs nuokalnę, Kilynas pradėjo žvilgsniu naršyti pašlaitę.
Pro šalį prašvilpė metalinis garsas, silpstantis iki nerimastingo tarškesio. Tikriausiai atsitiktinis šūvis. Jis nesiliovė sijojęs panoramos dešiniosios akies filtrais. Jau ketino prisipažinti pralaimėjęs, kai netikėtai užfiksavo judesį.
Virptelėjimas tetruko dalį sekundės, tačiau to užteko. Sugrįžęs į ankstesnę akinrirką Kilynas išvydo ištįsusį kūną. Tris kojas. Tarp uolų tūnojo mechas su styrančiomis antenomis.
Kilynas ištraukė sensorinį vamzdelį iš akies lizdo ir nusirideno atgal į daubą jausdamas, kaip už apykaklės byra smėlis.
— Nagi, ką čia…
Šalia Tobio klūpėjo moteris, masažuojanti berniuko blauzdą. Ji dėvėjo išblukusį pilką kombinezoną, kuris glaudžiai aptempė egzoskeletą, lyg kietu kumščiu spaudžiantį kūną. Jau ir anksčiau teko matyti tokį apdarą, tik daug prastesnės kokybės. Egzoskeleto briaunos apsivijo liauną juosmenį ir spiralėmis leidosi aplink kojas. Prie gerklės juodos atšakos virto lanksčiomis sruogomis, susirangiusiomis ant sprando. Jos šiek tiek sutrūkčiojo, kai pakėlusi galvą moteris pažvelgė į Kilyną ir įtempė raumenis.
— …ką čia turime, — užbaigė jis, per sekundę spėjęs pastebėti susidėvėjusią kuprinę, prikimštą gremėzdiškų įrengimų, juodą egzoskeletą, ant pakaušio sukeltus ir smeigtuku susegtus tamsius plaukus.
— Tuojau pamatysi. — Dar nebaigusi sakyti, ji iškėlė kaulėtą ranką ir ištraukė iš sujauktos kuprinės ploną suslėgto plastiko strypą. Tada išsišiepė grėsmingai tarsi vilkas.
— Aš… — jis pamojo sau per petį, — buvau tokį radęs. Kas tai yra?
— Paukštis, — trumpai atsakė ji.
Tobis žvelgė į moterį palaimingai šypsodamasis, tarsi būtų visiškai nusiraminęs po jos masažo. Kilynas spėjo, kad berniukas jaučia, kaip atitirpsta sustingę kojos raumenys.
Ji įkišo strypą į blizgantį čia pat ant žemės numestą cilindrą. Kilynas pamatė, jog tai nukauto marodieriaus detalės, sumaniai pritaikytos ginklui, kurio anksčiau niekada nebuvo regėjęs. Kai moteris pakėlė jį į viršų, suurzgė egzoskeletas, neleisdamas suklupti pusiausvyrą praradusioms kojoms.
— Juk tu nenori…
Išdidžiai blykstelėjo akys.
— Aš galiu.
— Gerai.
Ji užsiropštė iki pusės gelsvo smėlėto šlaito. Sudribo ant pilvo, trindamasi egzoskeletu į akmenis — juodosios briaunos apsaugojo šonkaulius nuo sutrenkimų, — ir ištiesė į priekį strypą, kurio gale kėpsojo varinis cilindras. Apžiūrėjusi prietaisą, prijungė taikiklius. Dešiniąja ranka tvirtai įsikibo į rankeną. Nuo dviejų akių lizdų, iššokusių tarsi spuogai virš tamsių akiduobių, iki strypo koto nusidriekė laideliai.
Kilynas be žodžių išsiuntė jai laikinojoje atmintyje įrašytą maldininko atvaizdą su pastaba — NUOTOLIS 2.3275 KM. Beje, jis neturėjo nė menkiausio supratimo, ką tai reiškia.
Užsimerkusi moteris šiek tiek linktelėjo galva ir iššovė.
Varinis paukštis nuskriejo nuo strypo lyg besisukantis vilkelis. Kilynas nė nespėjo pakilti ant kojų, kai išgirdo duslų taukšt.
Iš sensorinio centro išnyko žemo dažnio ūžimas. Tik dabar jis suprato, kad viso antpuolio metu girdėjo pastovų maldininko skenerio zondavimą.
Moteris atsistojo, lėtai ir skausmingai.
— Velniai rautų, tai bent ginklą turi.
Abejingai sumirksėjo jos tamsios siauros akys.
— Užmušiau.
Kilynas atsiduso su palengvėjimu.
— Nuostabu.
Iš maldininko teliko sudarkyta metalo krūva, gulinti uolėtos kalvos papėdėje. Tarp akmens luitų išsimėtė detalės, atitrūkusios nuo sunkių plieninių movų.
Kilynas lėtai ištarė:
— Gali būti, jog tai tas pats padaras, kuris užpuolė mus prieš kelias dienas.
Moteris kilstelėjo ploną juodą antakį.
— Tas pats?
— Maldininkas. Bet mes pragręžėme pagrindinę ano sąmonę su diskasviedžiu!
— Tikrai?
— Savo akimis mačiau.
Žingsniuodama ji dūzgė ir spragsėjo — egzoskeletas suteikė eisenai keisto atšiauraus grakštumo. Smailų kampuoto veido smakrą bjaurojo raudonas pūlinys. Kilynui atrodė, kad jos kaulai tėra kalciniai veikiančios mašinos strypai. Tačiau pilkšvai melsvoms akims atidžiai pažiūrėjus jam į veidą, širdyje kažkas sukirbėjo.
— Ši detalė… — jis bakstelėjo į plieninę elipsoidinę kniedę. — Aš maniau, jog tai pagrindinė sąmonė.
Moteris staigiai pakreipė galvą, trūkčiodama ja, tarytum būtų fotografavusi kiekvieną sudaužyto maldininko detalę.
Centrinės, stiklo plėvele aptrauktos, elipsoidės apačioje suzvimbė grąžtai. Padaras bandė įsirausti į smėlį. Kilynas prispaudė elektrodarkiklį prie elipsoidės įėjimo lizdo ir iššovė. Sudrebėjusi pagrindinė sąmonė sustingo.
— Slepiamės, — pasakė ji ir stebėtinu greičiu nušuoliavo link tolimų daubų, kur vis dar tūnojo Šeimos. Kilynas nusekė iš paskos nieko nesuprasdamas. Kertant saulės svilinamą lauką, visą kūną persmelkė nuovargis.
Tobis sėdėjo savo vietoje ir trankė koja į žemę, bandydamas ją kaip nors atgaivinti.
— Nukovėte tą bjaurybę?
Kilynas linktelėjo.
— Greičiausiai susitikome su dar vienu…
— Žiūrėk! — šūktelėjo moteris.
Atsigręžęs Kilynas nužvelgė tysantį maldininko korpusą. Ant kalvos keteros pasirodė keturi žemkasiai. Jie leidosi nuokalne pakankamai dažnai sustodami bei sustingdami. Ant visų šonų puikavosi išgraviruoti brūkšniai, kaip ir to, kurį teko regėti fabrike.
— Prakeikimas!
Pasiekęs papėdę pirmasis žemkasys nustvėrė maldininko detalę ir užsikėlė ją ant savęs.
— Bandys jį sumontuoti, — tarstelėjo moteris.
— Ką?
Ji nieko neatsakė. Kilynas padėjo sūnui užsiropšti ant daubos pakraščio. Prisijungus dar keliems Šeimų nariams, visi tylomis stebėjo, kaip žemkasiai kruopščiai renka išbarstytas maldininko dalis.
Nuo akinančio Denikso ir Ėduonies spiginimo Kilynui teko prisimerkti. Jis per vėlai suprato, kad maldininkas paprasčiausiai pasinaudojo dvigubu žvaigždžių švytėjimu. Net ir sustiprinę regėjimą, žmonės negalėjo taip gerai matyti kaip mechai — nei tamsoje, nei ryškioje šviesoje. Tuo labiau kad juos apakino maldininko sukurtos iliuzijos.
Be kita ko, žmonės pakliuvo į spąstus būdami atsivėrę ir labiausiai pažeidžiami. Kilynas piktai kramtė vidinę skruosto pusę lyg nepajėgdamas susitaikyti su šiuo faktu.
Jis nė kiek netroško sugrįžti į laukymę ir pažiūrėti, kas žuvo. Per pastarąsias keletą dienų pernelyg dažnai žvelgdavo mirusiesiems į akis. Sensorinį centrą badė nevilties ir siaubo kupinos nuostabos aimanos.
Tam dar bus laiko. Jis išvydo, kaip du žemkasiai vienu metu išmetė savo krovinius ant plikos uolos atskalos, kuriai, regis, turėtų atitekti darbastalio vaidmuo. Iš vieno mecho išdygo puikiai nusmailinti įrankiai, pradėję ardyti gremėzdišką maldininko segmentą.
— Jie taiso tą padarą, — nustėro Tobis.
— Ar matei ką nors panašaus anksčiau? — paklausė moteris.
— Ne, neteko, — atsakė Kilynas. — Bet juk pagrindinę sąmonę…
— Jis turi ne vieną sąmonę.
— Kaipgi?
— Daugiau galimybių išgyti.
— Daugiau galimybių išgyventi, — įsiterpė Tobis.
— Teisingai. — Moteris kietai sučiaupė lūpas tarsi negalėdama pakęsti net tokios minties.
— Rodos, maldininko sąmonė išsisklaidė po įvairias kūno detales.