— Viena kvaila ir daugybė protingų? — santūriai tarstelėjo ji.
Kilynas suprato, ką moteris turėjo omenyje. Jei protas būtų suskaldytas į galybę dalelių, žemo lygio ir tuo pačiu gyvybiškai būtinų, kurių dėka mechas taptų velniškai gudrus…
— Tikriausiai. Žemkasiai galėtų ją pataisyti. Galbūt pakeistų vieną iš žuvusiųjų mažųjų sąmonių…
— O tada maldininkas vėl atgyja. Mąsto. Medžioja. — Jos juodi, į spirales susukti plaukai skleidė melsvą žvilgesį ir iš arti atrodė lyg tamprioji kombinezono medžiaga.
— Naujo tipo marodierius? — paklausė Kilynas.
Nieko neatsakiusi moteris kilstelėjo į viršų savo juodus antakius.
— Mes negalime jo užmušti? — pasiteiravo šlubčiojantis aplinkui Tobis.
— Nebent sudorotume visą mechanizmą, — atsakė Kilynas mintyse svarstydamas, kaip tai padaryti. Pasąmonei pakuždėjus atsakymus, jis nė nepasidomėjo, kam turi būti už tai dėkingas — Arturui ar kokiam nors kitam technokratui Aspektui. Tiesiog užtikrintai pareiškė: — Mes neturime daug šaudmenų, bet jų užtektų, jei iš arti pabandytume ištaškyti visas maldininko detales.
— Aš padėsiu! — sušuko Tobis.
Moteris susiraukė.
— Sudėtingas reikalas.
— Teisingai, — sutiko Kilynas. — Nudobę tą padarą, būsime išnaudoję beveik visą mūsų amuniciją.
— Pavojinga.
Kilynas klausiamai dirstelėjo į ją ir po akimirkos suprato, kad kalbama ne apie tiesioginę riziką, o apie grėsmę, kurią kelia tokie naujo tipo marodieriai.
Tobis nuropojo šalin ieškodamas ginklų, jo koja vilkosi iš paskos tarsi nelankstus metalo strypas. Moteris tylėdama dėbsojo į žemkasius, renkančius į vieną krūvą maldininko detales. Ji vos pastebimai alsavo — nė nesimatė, kaip virpa egzoskeletas. Ilgą laiką dėvimas kombinezonas buvo praradęs savo elastingumą. Po dirbtiniais griaučiais tarytum juodame narve slypėjo liesas, tačiau nepraradęs moteriškų linijų kūnas. Kilynui pasidarė įdomu, kokiu būdu ji valdo savo egzoskeletą. Paskui pamatė ant jos nugaros nuleistą užtrauktuką. Matyt, atsegė jį šuoliuodama atgalios nuo maldininko. Moteriai pajudėjus, kryptelėdavo ir fotovoltinės akys, sekdamos paskui ultravioletinę Ėduonies maną.
Genetiniai pokyčiai lėmė fizinės jėgos stoką — suvartotas maistas nesuteikdavo daug energetinės galios, — todėl juodų griaučių sustiprinti raumenys padėdavo jai neatsilikti nuo likusios Šeimos dalies. Nerašytos taisyklės buvo griežtos. Šeimos nario, nespėjančio paskui saviškius, laukdavo mirtis.
— Kaip manai, mums reikėtų jį nudobti? — paklausė Kilynas.
— Privalome tai padaryti.
— Pakviesiu Ledrofą, dar porą šaulių. Tie žemkasiai irgi keistai elgiasi. Verčiau nelįskime prie jų pernelyg arti. Nupilkime per atstumą.
— Kiek laiko?…
— Ką? Spėju, kad jiems prisireiks ne vienos valandos, kol surinks visas dalis…
— Ne. Iš pradžių mes gedėsime.
Jis linktelėjo. Žinoma, kur kas geriau stovėti čia ir mąstyti apie maldininką nei ieškoti sužeistų, mirusių ar garantuotai žuvusių draugų. Bet dabar reikia atlikti savo pareigą.
— Koks tavo?…
— Šiba.
— Iš Lupikų Šeimos?
— Iš Riterių Šeimos.
— Tai čia ne tavo Šeima?
— Aš susitikau su jais kelyje. Maniškiai visi žuvo.
Moters akys žvelgė į Kilyną abejingai, neišduodamos jokių jausmų. Šiba gyveno nėjo Citadelėje, nes ten Riterių nebuvo. Vadinasi, mechai sunaikino ir kitas Citadeles.
Kilynas neabejojo, kad jį užvaldęs netekties sielvartas kankina visus Šeimos narius, tačiau ši moteris prarado ne tik savo giminę — ji turėjo kiek įmanoma geriau tvardyti savo silpną maištaujantį kūną. Vyriškio mintyse kirbėjo tūkstančiai klausimų, kuriuos norėjo jai užduoti, bet mąslus, liguistas ir tuo pat metu dviprasmiškas Šibos žvilgsnis surakino jo liežuvį.
— Eime. Šeimoms reikia pagalbos.
Kilynas padėjo Šibai užlipti ant daubos krašto, ir jiedu nubėgo link blankiosios laukymės, išmargintos žuvusiųjų kūnais.
2 DALIS
ŽALIAS PRAEITIES PASAULIS
1
Atsibudus Kilynui pasidingojo, kad jis negyvas. Nieko negirdėjo ir nieko nematė.
Teko vadovautis silpnais temperatūros gradientų pojūčiais. Jis gulėjo ant pilvo ir jautė, kaip nuo drėgnos žemės į kūną sėlina žvarba. Pamažu kyla į viršų, prasiskverbia pro kombinezoną, pro kirkšnis nuslenka iki krūtinės, pasiekia pečius. Jo kakta ilsėjosi ant sukryžiuotų rankų. Į šnerves sunkėsi spingsintis šaltis, nuo kurio akyse tvykstelėjo deginanti kaitra.
Jis pakreipė galvą. Jokio garso, jokio vaizdo. Išsisklaidę karščio pliūpsniai atslūgo. Vietoj jų persmelkė verianti žvarba, po kurios sumedėjusį kūną vėl užliejo šilumos bangos. Veidą badė stingdančio šalčio adatėlės. Terminės kautynės susimaišė į sūkuriuojančius, virpančius žybsnius. Didelei jo nuostabai, šis srautas išsisklaidė ne į atskirus karščio bei šalčio tvilkčiojimus, bet į balsus. Būtent tai ir kankino Kilyną nuo pat pradžių. Tylios, duslios, viena kitą užgožiančios Aspektų kalbos.
Artūrai, dabar Gralis nepakęs saldžių paistalų Mes privalome priversti tuos žmones pajudėti. Tučtuojau.
1. Reikia susirasti slėptuvę.
2. Maldininkas — aš jo nesuprantu.
3. Per daug netekčių.
Be abejo, toks požiūris, dėl kurio buvo tuščiai iššvaistytos puikios galimybės, kelia man neką mažesnę grėsmę nei jums. Jie galėjo paklausyti mūsų patarimo, kai žygiavome… kaip vadinasi ta vieta? Prarastosios Motinos kalvagūbris, štai kaip. Iki šio momento jau būtume nusigavę iki Tvirtovės. Gana miglotai atsimenu, jog ten netoliese stovėjo Tvirtovė. Nijaldi, tavo prisiminimai apie senuosius didinguosius laikus lenkia manuosius. Kaip ji vadinosi?
Švento Akmens Oazė. Pats ją laiminau, kad tarnautų mūsų tikslams.
O, taip, nuostabus įvykis, nė kiek tuo neabejoju. Tais puikiaisiais amžiais tarp Citadelių stovėjo ištisa galybė tarpinių stočių. Kokia prabanga! Mes keliaudavome nesibaimindami užpuolimų, nesinešdami kartu nei vandens, nei maisto atsargų, nes žinojome, kad netoliese stūkso Tvirtovės arba Citadelės, kur…
1. Nenukrypk nuo temos.
Gerai, Badai. Tik nebūk toks pasipūtęs. Kiek suprantu, su likusiais žemėlapiais, kad ir kokie pasenę bei migloti jie būtų, mes vis dar galėtume surasti Švento Akmens Oazę. Žinoma, šimtu procentų negarantuoju, bet viską apskaičiavus…
Jie pridarė kur kas daugiau klaidų, Artūrai, nes nepaisė šventų mūsų Draugijos žodžių. Visi priesakai, gyvenantys mumyse nuo pat pirmųjų dienų, kai atvykome į čia — ne, nuo pačios Apvaizdos, aplankiusios mus neatmenamais laikais, — akivaizdžiai liudija, kad šios klajonės po mechų sukurtus tyrlaukius nenuves mūsų prisikėlimo keliu. Mano pusgyviai broliai, jei norime, kad žygio metu mūsų neapleistų jėgos, privalome dirbti išvien.
Nijaldi, tavo kabinėjimaisi man skamba kaip įžeidimas. Gerbiu tavo medicininius įgūdžius, bet…
Neužmiršk, kad aš esu ir dvasinis Šeimos vadovas. Tapau Aspektu dėl savo moralinių pažiūrų, ne tik dėl…