1. Pamokslavimas nėra išminties sinonimas.
2. Kalbėkime apie tai, ką galime padaryti dabar.
Mano sunykęs drauguži Veide, dabar mes privalome perimti vadovavimą. Šioji atgrasi vienatvė, kurią nuolankiai priimame, kelia tikrą pasibjaurėjimą. Nors ir sumenkėjusi, Šeima vis dar vadinasi mūsų garbingu vardu ir gali pasiekti kitados didingos žmonijos aukštumas.
1. Kur eiti?
2. Bet kur, tik nelikti čia.
3. Gal pastatyti laivą.
4. Paskutinis laivas pražuvo priei 269 metus.
Badai, tu per daug užsigriebei. Aš dar prisimenu žvėrišką mechų elgesį, dėl kurio praradome paskutinį žvaigždėlaivį iš visos flotilės, atgabenusios mus į šį gigantišką avilį…
Tie mechai — tikri šėtono išperosl Nevadink jų gražiais vardais, Arturaū Tai bedvasės…
1. Laivą pastatyti sunku.
2. Iš pradžių reikia (kurti Citadelę.
3. Šiais laikais niekas neišmano laivų statybos meno.
4. Judu nekalbėkite taip greitai.
5. Jūs gi žinote, aš tesu Veidas.
Kilynas gulėjo nejudėdamas, kol sąmonėje tyvuliavo kaitros migla.
Kažkur viduje nutrūkusius pojūčius ir valią reikėjo sujungti lyg du laidelius. Karščiu tvoskiantys balsai susiliejo su žvarbos virpuliais, svilinančiais ausų būgnelius. Aspektų ginčas skardėjo terminėmis gaidomis — vedančiomis iš kantrybės, padrikomis, nesuvokiamomis.
Sukaupęs jėgas Kilynas susigrąžino regėjimą. Kairiojoje akyje nušvito pilkas priešaušrio spinduliavimas ir blankus apvalaus akmens riedulio kraštas.
Jis pajuto, kad balsai suplonėjo ir pradėjo taukšti dar greičiau. Atbukęs, dalinai prislopintas sensorinis centras vertė jų žodžius į silpstančius terminius kodus. Kaklą bei krūtinę persmelkė veriantys kaitros ir šalčio žaibai. Nei Arturas, nei Nijaldis, nei Badas nė kiek netroško sugrįžti į ankštas sąmonės kamarėles, todėl kreipėsi į savo šeimininką.
Atgailauki, nusidėjėli, nes tu bandai ištrinti protėvių išminties klodus! Nedrįsk…
Kilynai, man regis, tokia diskusija galėtų duoti naudos ir tau pačiam. Visiškai pateisinu tavo norą keltis ir pažiūrėti, kas dedasi, bet siūlyčiau iš pradžių įsiklausyti, ką galvojame apie padėtį, kurioje atsidūrė abi Šeimos. Mums reikėtų sukurti strategiją, paremtą kruopščiu rizikos faktorių įvertinimu, įskaitant…
1. Klausyk, Kilynai, aš galiu tau padėti.
2. Duok man laiko, ir aš išardysiu maldininką.
3. Pažiūrėsime, kaip jis veikia.
Jis suspaudė Aspektus mentaliniais gniaužtais ir nugrūdo juos į tolimiausius sąmonės plyšius.
Kilyno akyse tvykstelėjo šviesa. Aklumas išgaravo. Akimirksniu atsivėrė išorinis pasaulis. Pasukęs galvą jis išvydo tolyn besidriekiančią sudžiūvusią lygumą. Šeima vis dar miegojo. Prie tolimo kalno viršūnės prigludo ūkanotas violetinis Ėduonies sūkurys.
Aspektams apleidus pojūčių apdorojimo zoną, į šnerves dvelktelėjo savanos kvapas, sumišęs su muskusiniu žmonių aromatu. Virptelėjo ausys, išgirdusios vėjo šnabždesį.
Retkarčiais reikėdavo leisti Aspektams tiesiogiai pajusti pasaulį. Antraip jie būtų tapę sausomis, sulėtėjusios reakcijos esybėmis, neką geresnėmis už senovinę bibliotekos knygą. Kai Kilynas nemiegodavo, su realybe juos tesiedavo tik menkos nuotrupos. Šeimininkui užsnūdus, jie galėdavo pakelti akių vokus ir išvysti materialią aplinką, tokiu būdu užpildydami savo patirties spragas. Nieko nepadarysi, teko tenkintis bent tokia šykščia informacija. Aspektai klausydavosi garsų jo ausų būgneliais, į pagalbą pasitelkę sensorinį centrą — tuo pat metu nuo išorinių veiksnių saugojo Kilyno miegą.
Jie beprotiškai geidė jutimų, nes gyvenime daugiau nieko neturėjo. Pakirdęs Kilynas neskubėdavo slopinti Aspektų — leisdavo jiems, graudžiai dejuojantiems, pamažu atsitraukti į blankias mikroscheminės saugyklos vienutes.
Praėjusį vakarą suteikė galimybę prasiblaškyti Arturui bei Nijaldžiui, stipriausiems ir labiausiai trokštantiems laisvės Aspektams.
Badas, prieš daugelį šimtmečių snukio nužudyto inžinieriaus Veidas, nepaisant visų apribojimų, pasižymėjo itin stipria energetine galia.
Veidais vadinosi dalinės žuvusiųjų asmenybės. Tie žmonės, kurių smegenyse nelikdavo deguonies, kurių nervų sistema neištverdavo mirties sukrėtimo, negalėjo būti verčiami Aspektais. Ne taip lengva išplėšti asmenybę iš sąmonės, slystančios į amžiną tamsą. Šeimai pavykdavo išgelbėti tik mirusiųjų sugebėjimus atlikti tam tikrus darbus.
Iš įrašyto Veido telikdavo blausi originaliosios asmenybės aura, apgenėta ir stokojanti nuovokumo. Badas puikiai mokėjo išversti mechų ženklus. Netgi buvo įvaldęs kai kurias jų kalbas dar tais laikais, kai žmonija bendravo su atskalūnais mechais. Kilyną erzindavo lėtapėdiška Veido šnekėjimo maniera. Kartais netgi atrodydavo, kad Badas priklauso žemiausio lygio įrašytoms asmenybėms — Analogams. Šiaip ar taip, jis įrodė galįs būti naudingas bandant suvokti, ką reiškia viena ar kita paslaptinga mechų detalė.
Kilynas atsistojo jausdamas, kaip įsitempia sustingę raumenys. Vakarykštės baimės virto rytiniais sopuliais. Jis mirktelėjo kairiąja akimi ir persijungė į Vyskupų Šeimos topogramą. Pasak oranžinio Tobio taškelio, vaikas vis dar miegojo šalia išdžiūvusio upelio. Gerai. Berniukui reikėjo poilsio.
Vyriškis nužirgliojo sumedėjusiomis kojomis iki tolimo Šeimos būrio. Nakčiai jie visi išsisklaidė. Abi Šeimos išsibarstė slėnio pašlaitėse už valandos kelio nuo sunaikinto maldininko korpuso. Bet kuris marodierių klasės medžiotojas galėtų netikėtai užklupti vos kelis iš jų, nes kiti akimirksniu pajustų pavojų ir būtų jam pasiruošę. Beeidamas Kilynas aktyvavo visas sensorinio centro funkcijas. Miegant atviroje erdvėje, geriausia gynyba būdavo išjungti vidines sistemas, kad jų neužuostų mechai. Jis aplenkė sudūlėjusios uolos atsikišimą ir išgirdo raminantį grįžtančių funkcijų pyptelėjimą.
Kilynas apstulbo pamatęs, kaip iš siaubingai siauro plyšio iššliaužia žmogaus kontūrai. Šiba.
— Kaip tu ten įlindai?
— Dvilinka. Ten saugiau. — Nuo ašarų jos akys buvo paraudonavusios, tačiau veidas vėl atrodė abejingas.
— Praeitą vakarą įvyko kas nors nemalonaus?
— Ne.
— Sargyba nieko nematė?
— Ne.
Kilynas norėjo pasišnekėti su moterimi, tačiau iš galvos, regis, išgaravo visos protingos mintys. Vienskiemeniai atsakymai irgi nepadėjo jų susigrąžinti.
— Atsibudęs visuomet baiminuosi, kad mano įranga nepradės veikti.
— O, taip.
— Iki šiol nieko panašaus nebuvo atsitikę, — sulemeno jis.
— Aišku.
— Ar tau teko kada nors girtuokliauti per visą naktį?
— Taip.
— Kaip tau pavykdavo rytais susitvarkyti su savo prietaisais?
— Veidas padėdavo.
Nė nepridūręs patvirtinančio Hmmm jis suprato, kad pokalbis ilgai nesitęs. Ir vis dėlto toji moteris kažkuo jį traukė, vertė galvoti, ką pasakyti. Intrigavo jos ypatingieji ginklai, nežinomi Vyskupų
Šeimai. Atsainus, šaltakraujiškas pasitikėjimas savimi.