Jis pamojo į kairiąją akį.
— Kiek suskaičiavai?
Mirktelėjusi Šiba nuskenavo savo Šeimą ir po akimirkos ištarė:
— Aštuoniasdešimt septynis.
Iš trumputės pauzės Kilynas suprato, kad atsakymą jai pakuždėjo Aspektas arba kitos vidinės esybės, lygiai taip pat, kaip ir jam.
— Vyskupų Šeima praretėjo iki vieno šešių šešių. Vakar mes praradome dvylika narių.
— Lupikų Šeima neteko dvidešimt šešių.
Jis patylėjo leisdamas Arturui atlikti aritmetinius veiksmus.
— Iš viso trisdešimt aštuoni. Prakeikimas!
— Sudėjus abi Šeimas, mūsų yra du penki trys.
— Teisingai. Ir iš dviejų penkių trijų tik koks šimtas gali dirbti. Likusią dalį sudaro sužeistieji, seniai arba vaikai, kaip Tobis.
Moteris linktelėjo galva.
— Gerai. Vaikai.
Kilynas suprato, ką ji norėjo pasakyti.
— Teisingai. Laimei, Lupikai turi vaikų. Po Negandos mums gimė devyni kūdikiai. Du negyvi. Visi kiti buvo pernelyg silpni arba deformuoti, todėl mirė kelyje.
Kurį laiką jie žingsniavo tylėdami. Jei kūdikis su defektais gimdavo kelionėje, motinąjį nužudydavo. Kilynas nenorėjo, kad pokalbis užsibaigtų tokia nemalonia gaida. Stengdamasis neatsilikti nuo jos, vyriškis šiek tiek pavargo ir pradėjo giliau alsuoti. Šiba judėjo sparčiai, užtikrintai pėdindama savo raumeningomis kojomis. Egzoskeletas dūzgė tarytum keistas mechaninis naminis gyvūnėlis.
Jis pakreipė šneką kita linkme.
— Įdomu, kodėl maldininkas nešaudė į vaikus?
Nors Vyskupų Šeimoje teliko vienintelis Tobis, Lupikams pasisekė — laimingo atsitiktinumo ar intuityvių įgūdžių dėka — išsaugoti savo atžalas nuo marodierių. Bet ir jie neturėjo kūdikių.
— Per mažas taikinys.
— Nemanau.
— Sunku pasakyti. — Šiba papurtė galvą tuo parodydama, kad šis mechų elgesio aspektas jai nesuvokiamas. Maldininkas garantuotai užmušė seniausius abiejų Šeimų narius. Anot kai kurių, mechas tiesiog stengėsi prasibrauti pro susiliejusių ir džiūgaujančių Šeimų spūstį visų pirma nužudydamas pagyvenusius, tarsi būtų galėjęs užuosti jų amžių. Jo šūvio pakirsta krito senoji Moazė, geriausiai mokėjusi išversti mechų kalbą.
Regis, maldininkas nekreipė ypatingo dėmesio į jaunuosius taikinius, net jei pastarieji stovėdavo šalia žuvusiųjų. Kilynas abejojo, ar mechas būtų į juos pataikęs išsigandusių ir supanikavusių žmonių sūkuryje. Šiaip ar taip, verčiau galvoti, kad vaikams paprasčiausiai pasisekė, nei drebėti dėl dar vienos nerimą keliančios mechaninio padaro savybės.
Jie pasiekė abiejų Šeimų narius, susirietusius ant žemės. Tyliai atsisėdo, paklusdami senajai taisyklei, skelbiančiai, kad niekam nevalia stovėti, kai galima ilsėtis. Kilynas pajuto, kaip sutvilkčiojo blauzdos raumenys, vis dar neatitirpę po nakties šalčio.
Padedant Nijaldžiui, jis pasinaudojo kaukolės ir stuburo spaudimu, kad sušvelnintų tvyrančią įtampa. Deja, norint panaikinti ją visiškai, senųjų gydymo metodų neužteko.
Su vienu iš Lupikų narių kalbėjosi Ledrofas, tačiau Kilynas jų beveik negirdėjo, visą dėmesį sutelkęs į piramidę, prie kurios atsisėdo. Praėjusį vakarą kartu su kitais rankiojo akmenis ir dėjo juos į krūvą statydamas keturšonę kapavietę.
— Prastai padirbėta, — sumurmėjo jis sau po nosimi, žiūrėdamas į atsikišusias uolienos atskalas.
— Ne. Gerai, — atsakydama sušnibždėjo Šiba.
Piramidės šonai turėjo būti lygesni, o kampai labiau išryškinti, tačiau Kilynas pasijuto geriau išgirdęs raminančius žodžius. Pastaruoju metu nedažnai girdėdavo pagyrimų. Tuo labiau kad jis pagrįstai didžiavosi nepabūgęs darbuotis iki pusiaunakčio — tik jis ir dar penki vyrai, išsaugoję pakankamai daug jėgų. Kelionės metu Šeimų nariai nešė lavonus paeiliui. Dauguma vos bepastovėjo ant kojų. Kai Ledrofas įsakė sustoti šiame slėnyje, pasigirdo verkšlenimų, neva jau pernelyg vėlu, be to, visi beveik krenta iš nuovargio. Tyliai žvelgdami į nugeibusius žmones, Kilynas, Sermas ir dar keli Lupikai tik papurtė galvas ir atliko tai, kas pridera mirusiųjų atžvilgiu.
Akmenų piramidės gerai apsaugojo žuvusiųjų kūnus. Nė vienas mechas nedrįs išardyti žmonių kapavietės. Šioji taisyklė įsigaliojo prieš daugelį šimtmečių, kai tarp žmonių Arkologijų ir mašinų tvyrojo pagiežingos paliaubos.
Niekas nesudrums negyvėlių ramybės. Kilynas jautėsi toks išsekęs, jog net paprastas kvėpavimas prilygo sunkiam darbui. Tačiau jis didžiavosi neužmiršęs senųjų tradicijų. Į sąmonę plūstelėjo miglotas milžiniškos piramidės vaizdas. Tarp smėlynų kyšantis didingas statinys stiebėsi į žydrą dangų. Iš apačios į viršūnę žvelgė miniatiūriniai žmogeliukai. Savo ūgiu jie negalėjo prilygti net akmeniniams stačiakampiams blokams. Jau ir anksčiau prieš akis suvirpėdavo kažkas panašaus. Matyt, laidotuvių metu atgydavo giliai viduje pasislėpęs senovinis Aspektas. Vyriškis nežinojo, kur galima rasti tokią piramidę — nebylų, amžiną priekaištą tiems, kurie įkalino joje žmoniją.
— Kilynai?
Ledrofo balsas atrodė šiek tiek susierzinęs. Matyt, kvietė Kilyną jau ne pirmą kartą.
— Hmm, ką?
— Kaip manai, kada žemkasiai baigs montuoti maldininką?
— Tikiuosi, niekada. Man regis, mes jį pribaigėme galutinai.
— Ką pasakysi, Šiba? — pasiteiravo Ledrofas.
Ji pakratė galvą.
— Nesu susipažinusi su tokia mechų technika.
— Neturi nuomonės? — akivaizdu, kad Ledrofo netenkino tokie migloti atsakymai.
— Mes nesunaikinome visų detalių, — tarė Kilynas. — Neužteko amunicijos.
Į priekį palinko žmogus, vardu Fomaksas. Lupikų kapitonas žuvo vakar, ir jo vietą greičiausiai turėjo užimti būtent šis tvirto sudėjimo vyriškis. Išsekęs veidas bylojo, kad per savo gyvenimą jis matė pernelyg daug baisybių ir žinojo išvysiąs dar daugiau, bet nė kiek tuo nesidžiaugė. Po akimis driekėsi ilgi randai, skruostus vagojo susipynusios raukšlės.
— Tas maldininkas… galbūt jis paprasčiausiai keliavo pro šalį.
— Galbūt, — atsakė Ledrofas. — Anksčiau buvome susidūrę ir su kitu.
— Tai tas pats maldininkas, — pareiškė Kilynas.
Fomaksas rūsčiai susiraukė lyg netikėdamas savo ausimis.
— Esi tuo tikras?
— Nuo pirmojo mecho nutraukiau kojos statramstį. O šitas aiškiai šlubčiojo.
— Gal pakliuvo į nelaimingą atsitikimą.
— Velniškai keistas sutapimas, — atšovė Kilynas.
— Mums dar nė karto neteko matyti maldininko, — prisipažino Fornaksas. — Girdėjau pasakojimus apie jį iš savo motinos.
— Tas prakeiktas padaras išžudė Riterius, — sumurmėjo Šiba.
Fomaksas suglumo.
— Juk sakei, jog tai pėdsekių, ietininkų ir barškuolių darbas. Sakei, kad jie apsupo Riterius.
— Mechams vadovavo maldininkas, — abejingai paaiškino Šiba. —Jis nupildavo visus, kuriems pavykdavo pasprukti iš apsupties.
— Turi omenyje, kad maldininkas vadovavo marodierių grupelei? — paklausė Ledrofas.
Moteris tylėdama linktelėjo.
— Kaip tau pavyko pabėgti? — pasiteiravo Kilynas.
— Pasislėpiau uolos plyšyje.
Kilynas prisiminė, kur šią naktį ji miegojo.
— Kada tai įvyko?
Kurį laiką ji nepratarė nė žodžio — matyt, tarėsi su Aspektu.
— Maždaug prieš šešerius metus.
Vyriškis pagarbiai ją nužvelgė. Tiek laiko išgyventi vienui vienai!
— Taigi Riterių Citadelė krito tuo pat metu, kaip ir mūsiškė. Mes vadiname tuos laikus Neganda.