— Ką pasakysi? — nekantriai paklausė jis. Dabar viskas priklausė nuo Šeimos kapitonės, kuri turėjo milžinišką gyvenimo patirtį ir puikiai nutuokė, kaip susidoroti su marodieriais mechais.
Ji buvo kapitone visus tuos klajonėse praleistus metus. Ji mokėjo sprukti ir persekioti, išmanė plėšikavimo, vagystės ir klastingų antpuolių meną. Per šešerius siaubinguosius metus jai pavyko išsaugoti Vyskupų Šeimos branduolį.
“Objektas artėja?”
— Regis, taip. Lekia vingiuodamas, pakankamai sparčiai.
Fanė vėl sugriežė dantimis. Savo sąmonėje Kilynas išvydo, kaip prisimerkia išmintingos senos akys, jai bandant įvertinti susiklosčiusią padėtį. Patyrusios moters buvimas šalia veikė kažkaip raminančiai. Ji tapo kapitone labai seniai ir visą tą laiką tobulai atlikdavo savo darbą. Kilynas negalėjo suvokti, kaip Šeima išsiversdavo bejos gyvendama Citadelėje.
“Teks sugniaužti kumštį”, — pagaliau ištarė ji.
Kilynui iš karto palengvėjo.
— Tavo tiesa.
“Išsiųsk visiems šią žinią”.
Jis sumirksėjo.
— Kodėl pati to nedarai?
“Tu esi vedlys, todėl vykdyk savo pareigas”.
— Bet tu daugiau žinai apie… — Kilynas užsikirto. Jis nenorėjo pripažinti dvejojąs, tik ne tuomet, kai girdi Ledrofas ir kiti. Tuo labiau kad perspektyva vadovauti puolimui jam patiko dar mažiau.
— Klausyk. Ledrofui jau anksčiau teko tai daryti. Ir Džoselinai. Aš atsitrauksiu ir…
“Ne. 7m”.
— Bet aš ne…
“Ne!“ — griežtai nukirtoji. — “Išsiųsk žinią”.
Kilynas liežuviu sudrėkino lūpas ir pasistengė susivaldyti. Tada prabilo visuotiniu komo kanalu:
“Ei, visiems. Pažiūrėkite kairėn! Kumštis!“
Dauguma Šeimos narių jau buvo spėję perkopti per aštriabriaunę kalvos keterą. Tai padės apsisaugoti nuo persekiotojo, kad ir kas jis būtų. Kilynas matė, kaip jie leidžiasi — tarsi lėtai srūvanti upė — nuo rusvos, tarpekliais išvagotos nuokalnės. Tylūs atskirų individų patvirtinimo šūksniai skambėjo lyg vabzdžių dūzgimas.
Šeimos balsai sklido radijo bangomis, tačiau jis nė akimirkai apie tai nesusimąstė, nes visą gyvenimą praleido jutiminėje zonoje, aprūpintoje akustinių ir elektromagnetinių signalų kontaktais. Norint paaiškinti pastarųjų skirtumus, reikėjo nusimanyti apie mokslus kur kas daugiau, nei jam kada nors pavyks tai padaryti. Jis paprasčiausiai klausėsi balsų, aidinčių tolumoje, karštoje dulkėtos popietės tyloje. Nors kiekvienas narys sklendė gražiomis ilgomis arkomis, pati Šeima Kilynui atrodė pakibusi erdvėje tarsi nepastebimai tekantis, tirštas ir tamsus sirupas. Lėtai slinko nuovargio kankinami žmonijos likučiai: trokštantys poilsio, namų ir ramybės.
Kilynas nugirdo Ledrofo balso nuotrupas:
“Kodėl kapitonė paskyrė jį… prakeikimas, ką jis ten daro…”
— Baigt šnekas! — įsakė Kilynas.
“Jis net savo subinės negalėtų surasti…”
— Aš liepiau patylėti! — įnirtingai sušnypštė jis.
Kilynui jau ne kartą teko girdėti per komą Ledrofo pašaipas. Iki šiol stengėsi nekreipti į jas dėmesio. Nėra reikalo konfliktuoti su šiuo perdėtai pasikliaujančiu savimi žaliūku. Bet dabar negalima nuleisti tokių žodžių negirdom. Tik ne tada, kai jie kelia visiems grėsmę.
“Man regis, jam vaidenasi šmėklos”, — atkirto Ledrofas ir pagaliau nutilo.
Kaip gaila, kad į liniją neįsiterpė kapitonė Fanė. Užtektų nepritariančio jos liežuvio pliaukštelėjimo, kad Ledrofas užsičiauptų.
Šeima turėjo pakankamai patirties, todėl slinko beveik prisispaudusi prie žemės. Pasukę į kairę, visi išsibarstė tarp kupolinių fabriko pastatų.
Jiems prašvilpus pro dirbtuves, vietiniai mechai sustingo. Po kurio laiko kvadratinės, keistos išvaizdos mašinos vėl pritūpė ir įtraukė į sudarkytus aliumininius korpusus savo antenas. Kadangi kitų apsauginių mechanizmų tie kreivašoniai vėžliai neturėjo, Šeima nė nežvilgtelėjo įjuos.
Šiaip ar taip, žmonėms reikėjo judėti sparčiai. Jei užsibus čia ilgiau, lėtapėdžiai juodadarbiai išsiųs pranešimą ietininkams arba dar bjauresniems mechų atstovams.
Kilynas akimirką pasvarstė, ar tik nebus tai vienišas ietininkas, kurį iškvietė vos prieš keletą dienų Šeimos apiplėštos aukos. Jis patikrino silpnai žybčiojantį tašką.
Ne, nieko panašaus į ietininką. Tai kur kas mažesnis objektas. Net neįmanoma išgauti jo atvaizdo kontūrų. Ir visgi…
— Ei! — riktelėjo Kilynas. Patapšnojęs du kartus smiliumi per dešinįjį smilkinį, perdavė nuskenuotą topografinį žemėlapį visai Šeimai. — Mes pernelyg susispaudę!
Irzliai niurnėdami, jie išsisklaidė ir išardė bičių spiečiaus trikampį. Paskui susibūrė į tradicinius koncentrinius ratus, ne itin lygius, nes Šeimoje teliko 278 nariai. Kai kurie iš jųbindzeno skausmingai lėtai — šlubiai, seniai arba sužeisti po pastarųjų kautynių.
Supratusi problemos esmę, Fanė sušuko:
“Papustykime padus!”
Senasis posakis suveikė. Jie pradėjo bėgti greičiau, jausdami į nugaras alsuojančią nebylią baimę.
Jis išsiuntė Fanei naujausią topogramą, kurioje matėsi pakrikai žybčiojančios žydrai baltos dėmelės.
“Kuris objektas tikrasis?” — paklausė kapitonė.
— Nežinau, — prisipažino Kilynas. — Panašu į kažkokią priedangą.
“Specialiai sukurta painiava?”
— Nemanau. Bet…
“Tokioje situacijoje tavo toposkeneriui nepavyks apskaičiuoti dydžio. Vertink pagal greitį. Joks mechas nejuda taip sparčiai kaip marodierius”.
— Neįmanoma suprasti. Kartais jis slenka lėtai, o kartais padidina greitį.
“Tikriausiai marodierius”.
— Manai, kad reikėtų jo palaukti?
Kilynas pajuto vertinantį kapitonės žvilgsnį, tarytum pleištą, įsispraudusį į jo sensorinį centrą.
“Ką tu galvoji?”
— Na, galbūt jis tik tikrina mus.
“Galbūt”.
Akivaizdu, kad Fanė leidžia jam pasireikšti.
— Geriausia būtų, jei mes keliautume į priekį tarsi nepastebėdami jo.
“Jei tik nepaleisime jo iš akių”.
Įdomu, ką Fanė norėjo tuo pasakyti, pagalvojo Kilynas, tačiau balsu nepaklausė nenorėdamas, kad išgirstų Ledrofas. Jis atsargiai tarstelėjo:
— Objektas nesiliauja šokinėjęs aplinkui.
“Ne išimtis, jog tai naujo tipo mechas”.
Kaip tuomet mums elgtis, norėjo surikti jis, bet prabilęs pasistengė kalbėti ramiai ir užtikrintai:
— Manau, neverta išsiduoti, kad jį pastebėjome. Jei mechas tiesiog tikrina savo įrangą, po kurio laiko jis pasišalins.
“Ir sugrįš, kai mes miegosime”, — abejingu balsu tarė kapitonė.
— Tai kas? Su juo susitvarkys sargybiniai. Jei šausime dabar, kai beveik nieko neįstengiame įžiūrėti, jis gali pasprukti. Kitą kartą atsives geresnius mechus ir išskers mus visus.
Ilgą laiką Fanė nieko neatsakė, ir Kilynas pagalvojo, ar tik nebus apsikvailinęs su tokiu pasiūlymu. Nors ir mokėsi išjos išgyvenimo įgūdžių, vis tiek nesijautė galįs bent iš tolo prilygti jos nepaprastam sugebėjimui tvarkyti Šeimos reikalus. Kai tekdavo kautis ir sprukti, kapitonė tapdavo įžvalgia taktike, griežta ir sumania vadove. Tačiau susėdus prie naktinio laužo ir pradėjus pasakoti istorijas, ji vėl skleisdavo motinišką šilumą. Kilynas padarytų bet ką, kad tik neapviltų Fanės. Bet jis turėjo žinoti, ką daryti, o kapitonė, regis, neketino palengvinti jam užduoties.
“Gerai. Toks sprendimas tinka, jei, žinoma, tai paprastas marodierius”.