Fomakso žvilgsnis apsiblausė, jam pakračius galvą.
— Mus ištiko ta pati dalia. Įstengėme atsilaikyti prieš marodierius dvi dienas. Paskui jie pralaužė sienas ir išvarė mus iš Citadelės.
— Mes ištvėrėme tris, — burbtelėjo Kilynas. — Kai kurie tvirtina, neva matę tolumoje milžinišką mechą, savo dydžiu prilygstantį maldininkui.
Fomaksas atsiduso.
— Sunku pasakyti. Tada sklandė pačios keisčiausios istorijos. Šiaip ar taip, man jis pasirodė panašus į gelžgalių krūvą. Nė kiek nepriminė kovotojo.
— Maldininkas greitas, — įsiterpė Šiba.
— Spėju, kad jam paprasčiausiai pasisekė, — tarė Ledrofas. — Užklupo Fanę nepalankiu momentu. Kiek atsimenu, Kilynas nupylė jį vienu šūviu.
— Tai man pasisekė, o ne maldininkui.
Gūžtelėjęs pečiais Ledrofas nuleido paskutinę frazę negirdomis.
— Jis užpuolė mus, kai buvome praradę budrumą. Šeimų susitikimo metu.
Šiba liūdnai palingavo galvą, bet ir vėl nepratarė nė žodžio. Fornaksas tyrinėjo ją atidžių žvilgsniu, tarytum moteris galėtų būti jo konkurentė. Kilynas žinojo, jog tai neįmanoma — kad ir kaip puikiai Šiba reiškėsi žuvusiųjų Riterių gretose, jai nelemta tapti Lupikų kapitone. Greičiausiai Fomaksą sudomino anksčiau negirdėti dalykai, nors jo Šeimoje Šiba jau gyveno pakankamai ilgai.
Kilyno tai nestebino. Ji kalbėjo šykščiai ir išsakydavo tik pačią esmę. Sermas pasakojo, kad moteris gyveno viena ir glaudėsi prie mechų fabriko, kai ją aptiko ir priėmė į savo tarpą pro šalį keliaujantys Lupikai. Tačiau Riterių elgesys smarkiai skyrėsi nuo naujosios Šeimos. Ji valgydavo, dirbdavo, žygiuodavo, mylėdavosi — viską darydavo savaip; tiesą sakant, per tą laiką nesuartėjo nė su vienu Lupiku. Fomaksas tai jautė.
— Maldininko smegenys yra išsidėsčiusios įvairiose jo kūno dalyse, — prabilo Kilynas. — Nukenksminome visas, kiek įstengėme.
— Duodu galvą nukirsti, kad tokio mecho dar nesame matę, — tarė Ledrofas. — Bet šį kartą mes jį pribaigėme.
— Maldininkas gali pasikeisti detales, — atkirto Šiba.
Fomakso veidą perkreipė nepatikli išraiška.
— Iš kur jas trauks? Mes išbarstėme jo dalis kur papuola.
— Kas nors gali sunešti jas į vieną vietą, — švelniai pastebėjo Kilynas. — Galbūt net mecho sąmonės.
— Jau lengviau pasiųsti kitą maldininką, — nesutiko Fomaksas.
— Ne, jeigu jis specialiai sukurtas šiam tikslui.
— Kokiam?
— Medžioti mus.
Fomaksas pašaipiai pliaukštelėjo delnais sau per kelius.
— Visi marodieriai mus medžioja.
— Jie turi ir kitų darbų, — paprieštaravo Kilynas. — Jei pamato mus, pradeda persekioti. Jei pasitaiko tinkama proga, užpuola. Bet, skirtingai nuo maldininko, nesugeba paskleisti iliuzijų.
Fomaksas šniurkštelėjo ir gūžtelėjo pečiais.
— Klausyk, aš žinau, kad tu susidorojai su maldininku.
— Du kartus, — pataisė Kilynas.
— Tebūnie. Tik nebūk toks pasipūtęs.
Kilynas nevalingai sugniaužė kumščius, bet šiaip ne taip prisivertė nutylėti. Lupikai ir Vyskupai negalėjo sau leisti ginčytis.
— Kaip manote, iš kur tas padaras sužinojo apie mūsų susitikimą?
— Ledrofas akivaizdžiai stengėsi nuraminti įsiliepsnojusias aistras.
— Tai jo darbas, — tarė Šiba.
— Kas? — nesuprato Fomaksas.
— Kad mes susitikome. — Į Lupiką žvelgė blizgančios akys, kurias dar labiau išryškino raudonai įdegusi oda.
— Abi mūsų Šeimos?
— Teisingai.
— Nesąmonės! — suriko Fomaksas. — Prieš dvi dienas mes pastebėjome babajagą, todėl ir pasukome šita linkme. Paskui išvydome kalvų keteromis į pietus traukiantį barškuolį. Pakliuvome į slėnį visiškai atsitiktinai, nes norėjome pasitraukti mechui iš kelio. Ir tik…
Jis užsičiaupė, staiga supratęs, ką visa tai reiškia. Stojo mirtina tyla, kurios metu Kilynas pagaliau įsisąmonino, su kokiu siaubingu padaru jiems teko susidurti. Maldininkas naudojosi barškuoliais, babajagomis ir visais kitais marodieriais. Be jokios abejonės, ir tais, kurie garantuotai nužudė Džeiką, užpuolę juos Lomoje. Šie įvykiai padėjo susitikti Vyskupams bei Lupikams ir džiaugsmingos euforijos metu pasėti mirties sėklą.
Džeiko netektis — tai niekis, palyginti su katastrofa, užgriuvusia juos labiausiai pažeidžiamu momentu. Atnaujintus žmogiškus ryšius, kurie galų gale leido jaustis tikrais žmonėmis, nutraukė viena groteskiška akimirka. Dabar išlikusių gyvųjų širdis draskė nepakeliamas skausmas — už linksmybes, sumišusias su siaubu, prisiėjo sumokėti skaudžią kainą. Nė nesusimąstydamas apie tai, Kilynas jautė, kad maldininkas supranta žmones geriau už bet kurį kitą mechą. Tas padaras žinojo, kad, norint kuo skaudžiau sužeisti jų asmenybes, reikia nusitaikyti į pačią bendruomenę. Būtent todėl maldininkas kėlė kur kas didesnę grėsmę nei klastingasis ietininkas arba spygliuočius.
2
Tą rytą abi Šeimos nusprendė keliauti tolyn turėdamos atskirus kapitonus, nes vienas vadovas reikštų vieną Šeimą. Atsiskyrimas nuo Klano buvo netoleruojamas, tuo labiau kad nė viena Šeima nesutiktų oficialiai užbaigti savo egzistavimo.
Kalbos užtruko ištisas valandas. Ledrofas ir Džoselina padėjo Lupikams įveikti Liudijimą, nes pastarieji vis dar neturėjo kapitono. Jie stebėjo visus ritualus ir elgseną, tačiau neprašė paskubėti. Kiekviena liturgiškai svarbi proceso dalis buvo atliekama prisilaikant per amžių amžius nusistovėjusių tradicijų.
Tai suteikdavo bent šiokią tokią paguodą. Žmonės sakydavo kruopščiai išdailintas frazes tarsi norėdami pasislėpti nuo atšiauraus gyvenimo kliūčių. Pagražintos, įmantrios istorijos ir meniški pasakojimai iš tiesų galėjo būti perteikti pačia paprasčiausia kalba. Tačiau jie geidė bent vienai akimirkai pailsėti beribio, panirusio į ūkanotą užmarštį žmonijos paveldo prieglobstyje. 1
Citadelėse tokie pokalbiai prasidėdavo po ištisą mėnesį trukusių parengiamųjų šnekų. Kažkada ceremonijomis apipinti Liudijimai vykdavo chrominiuose skliautuotuose požemiuose. Dabar Šeimos galvos, purvinos ir subraižytos, dudendavo išsidrėbusios aplink kreivašones mirusiųjų piramides. Kitados svarbiųjų Šeimos narių buvo tūkstančiai. Šiose giminės kalbose niekas nė neužsiminė apie varganą jų padėtį.
Lupikai išrinko Fornaksą savo kapitonu. Pagal tradiciją jie būtų integravę į sensorinę vyriškio sistemą Šeimos narių topogramą, tačiau tai padaryti mokėjusi moteris, sena išmintinga technokrate, vardu Kuiperė, žuvo praeitą dieną.
Atrodė, kad Fomaksas ir Ledrofas niekaip neranda bendros šnekos. Jie sutarė tik dėl vieno — Šeimos privalo žygiuoti tolyn. Pavojinga pasilikti netoli maldininko karkaso, net jei šis ir suskaldytas. Visai įmanoma, kad jį suremontuos pro šalį keliaujantys marodieriai. Be to, maldininkų gali būti ne vienas.
Kilynas jautėsi šiek tiek neramiai, nes, rodos, niekas nepajėgė suvokti esminio skirtumo tarp šio mecho ir kitų marodierių. Maldininkas žuvo ir vėl prisikėlė, tarsi būtų sukurtas atkakliam, nenuilstamam, energingam žmonių persekiojimui.
Su marodieriais jį suplakė ribotas kategorijų supratimas. Matyt, Klanai nenorėjo pagerbti jo suteikdami savo kalboje dar vieną žmoniją puldinėjančio plėšrūno vardą — bijojo įsisąmoninti tikrąsias siaubą keliančias maldininko sugebėjimų aukštumas, — nors ir žinojo apie milžiniškus mechų miestus, stulbinančias konstrukcijas, nesuvokiamus įrengimus.
Anksčiau niekam neteko matyti, kaip maldininkas doroj a negyvus savo gentainius arba prižiūri žemkasius, arba grobia kitų mechų miestų turtą. Jis nepriklausė juodadarbių klasei ir neturėjo kitų užduočių, išskyrus žmonių medžioklę. Prieš kelerius metus Kilyno tėvui pavyko išvysti kažką panašaus į maldininką ir išgyventi po tokio susitikimo. Klanų legendos bylojo apie įvairių rūšių, retai kada pastebimus mechus, apie negailestingų naikintojų grupes, apie siaubą keliančius momentus, kai horizonte šmėkštelėdavo daugiakojai šešėliai. Tokie aukštesnio lygio mechai sėjo garantuotą mirtį ir apčiuopiamą, nenuginčijamą paniką, išlikusią Aspektų prisiminimų vaizduose bei gandų lygio pasakojimuose apie susidūrimus, po kurių nedaug kam pasisekdavo išgyventi.