Kilynas tiesiog negalėjo patikėti, jog tai maldininko darbas.
Kažkada tėvas išdėstė visą litaniją apie marodierių tipus, skardžiu balsu aiškindamas, kokią didelę kainą žmonija sumokėjo, kad sužinotų naujus mechų aspektus — jei bent vienai akimirkai juos užmirštum, tektų vėl skaudžiai nukentėti.
Dabar atpažinti kiekvieną marodierių Kilynui padėdavo patirtis. Tačiau jis puikiai atsiminė, kaip gedulingai pritildavo tėvo balsas perteikiant senovinį folklorą bei įgūdžius. Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas, nepaliaujamai kartojo jis. Niūriai krizendamas pridurdavo: Nuostaba tave lydės visur.
Baisiausia tai, kad žudymas nebuvo pagrindinis marodierių užsiėmimas. Netgi ietininkai, staigūs ir klastingi fabrikų sargybiniai, puldavo žmones tik tuomet, kai pastarieji pernelyg priartėdavo prie mechų saugojamos zonos.
Deja, šią taisyklę sulaužė Neganda. Taipjau lemta, kad tėvui kritus Vyskupų Citadelėje užsibaigė visa epocha. Kilynas nematė, kaip jis žuvo. Bėgdamas su Tobiu girdėjo per komą padrikus žodžius, o vėliau išklausė pradingusiųjų sąrašą. Todėl visos detalės, kurių, matyt, geriausia nežinoti, sumišo su daugybe neatsakytų klausimų, tvyrančių nesuvokiamų dalykų ūkanose.
Gaivinančioje ryto prieblandoje jie surinko žuvusiųjų mantą. Kilynas atrado burbulo formos kuprinę, pagamintą iš spindinčios mechų medžiagos, kurios anksčiau niekada nematė. Būdama pakankamai lengva, ji sutaupė kelis kilogramus svorio ir švelniai prigludo prie juosmens bei pečių. Išėję anapilin paliko saviškiams tai, kas vertingiausia kelionėje — suslėgto maisto kubelius ir vandens gertuves.
Kilynas atsistojo, kramtydamas lopinėlį kietos gumos, kurios visada turėjo senasis Robertas. Jis stebėjo, kaip Sermas tvirtina prie švytinčių aulinių sagčių anglialiumininius blauzdų kompresorius. Kiti tikrino laikinuosius šlaunų amortizatorius bei šalmus su dvigubomis sienelėmis, apsikraudami įvairiausiais prietaisais. Kilynas žinojo, kad, nepraėjus nė savaitei, jie pasirodys per sunkūs arba pernelyg erzinantys ir bus paprasčiausiai išmesti. Verčiau pasiimti daugiau maisto ir skysčių, o papildomą įrangą palikti ramybėje. Porą kartų jis buvo susilaužęs šonkaulius, nes nedėvėjo krūtinės apsaugų.
Kol kiti tvarkėsi, Kilynas ilsėjosi po galva pasikišęs savo medžiaginį švarką, ironiškai dėbčiodamas į minkštus, poguliui skirtus ritinėlius. Po akimirkos šūktelėjo Tobiui, kad šis nebandytų temptis viryklės. Nuostabaus senovinio daikčiuko, subtiliai pagaminto iš lankstaus metalo ir švytinčio žydra liepsna, kai būdavo įjungtas. Tačiau berniukas greitai pavargtų nuo tokio svorio. Be to, visiškai neaišku, iš kur gauti kuro šiam prietaisui. Tuo labiau kad Kilynas retai kada valgydavo keptą maistą, nes įtarė, jog marodieriai gali užuosti garus iš kito Čiuožyklos pusrutulio.
Abi Šeimos lėtai darbavosi, kol pagaliau įsidienojo. Ledrofas su Fomaksu tarėsi su savo Aspektais ir ginčijosi tarpusavyje dėl maršruto. Kilynas nesikišo į jų pokalbį. Džoselina vis dažniau paremdavo Vyskupų kapitono mintis ir, kitais nežymiais ženklais parodydavo, kad ankstesni santykiai su Kilynu gerokai atšalo. Nors ir jausdamas šiokią tokią nuoskaudą, jis pasistengė nekreipti į tai dėmesio.
Atslūgus vakarykščiam emociniam protrūkiui, Šeimos atrodė apatiškos ir liūdnos. Jį ir patį apėmė panašūs jausmai, sumišę su pagiriomis — deja, nepavyko atsispirti pagundai paragauti kvapnaus vaisių vyno, kurio buteliuką rado ant Lupikės Hedos lavono. Gėrimu pasidalino su kitais trimis Lupikais bei Šiba. Užteko puodelio gintarinio skysčio, kad galva sutratėtų lyg būgnas. Atvirai kalbant, paragavo vos gurkšnelį, bet vis tiek jautėsi nepatogiai, kad vėl ieškojo nusiraminimo alkoholyje. Stiprėjantis maudulys persmelkė smilkinius ir nusėdo akyse. Tai priminė Kilynui, kad žiūrint į tolį kildavo problemų, todėl daug nedelsdamas jis ėmė dairytis Andželikos.
Su džiaugsmu sutikusi pagelbėti, ji išsitraukė savo įrankius. Kilynui patiko apžiūros procedūros, ypač dabar, kai stovyklavietėje pagyvėjo bruzdėjimas. Jis atsipalaidavo mėgaudamasis raminančiu kasdieniniu ritualu.
Kilynas sėdėjo nejudėdamas, kai netoliese išvydo moterį. Andželika krapštėsi prie tolimosios regos schemos, įmontuotos į sprandą, todėl pasukti suveržtos galvos neišėjo. Kryptelėjęs akimis pastebėjo, kad moteris tupi nenatūraliai sustingusi. Kai vėl pažvairavo, išgirdo, kaip suurzgė ir šiurkščiai nusikeikė Andželika. Visoje Vyskupų Šeimoje ji liko vienintelė, kuri dar šį tą nusimanė apie tolimosios regos schemas. Kažką pareguliavusi sprande, ji užvožė biometalinį dangtelį ir dūrė įrankiu jam į šonkaulius. Kilynas sustūgo.
— Tiesiog tikrinau tavo refleksus. Regis, viskas gerai, — šaltai pareiškė Andželika.
— Velniai tave rautų.
— Kitą kartą nesimuistysi. — Ji išsišiepė ir pasišalino, nuo chrominių antblauzdžių atsispindint ryškiam Denikso švytėjimui.
Kilynas pamasažavo kaklą ir patikrino regėjimą, pritraukdamas moters vaizdą. Akivaizdu, jog tai Lupike, jauna ir raumeninga. Prie smilkinių bangavo tamsių plaukų sruogos, styrančios tarsi juodos liepsnos liežuviai. Pažvelgęs įjos akis, pamatė krauju pasruvusiuose baltymuose besidriekiančias žydras gijas. Ji tupėjo suakmenėjusi, pakreipusi galvą lyg klausydama nematomų esybių balsų.
Taip ir buvo. Be garso krutančios moters lūpos, regis, stengėsi nuraminti viduje siautėjantį Aspektų klegesį.
Paskutinį kartą Kilynas matė taip apsėstą žmogų labai seniai, po nelaimės, įvykusios prie Didžiųjų Šaltinių. Ant moters lūpų pasirodė putos. Mėšlungiškai sutrūkčiojo kairioji ranka. Po akimirkos jai ėmė pritarti dešinioji akis.
Kilynas pasiuntė Fomaksui signalą. Būtent jis privalėjo rūpintis saviškiais. Prie tėvo atitipeno Tobis, jau užsimetęs ant pečių kuprinę.
— Vaje, pamišėlė, — tarstelėjo jis, išvydęs moterį.
— Nevadink jos taip, — perspėjo Kilynas atidžiai stebėdamas apsėstąją.
— Bet ji rimtai pasiuto.
— Viskas bus gerai.
— Neatrodo.
— Reikia turėti vilties.
— Aš neturiu.
— Juk žinai, kad Aspektai miršta kartu su šeimininkais. Turbūt jie siaubingai persigandę.
— Ką jie daro?
— Supanikavę visi pradeda šnekėti vienu metu. — Kilynas jautėsi nepatogiai teisindamas kitų Aspektus.
Tobio akyse nušvito begėdiškas jaunatviškas susižavėjimas.
— Nejau neįmanoma jų išjungti?
— Ne, jeigu rėkauja vienu metu.
— Kodėl ji užvertė akis?
Raineles užgožė baltymai. Prašieptoje burnoje matėsi pageltonavę dantys.
— Po velnių! Kurgi tas Fomaksas?
Kilynas palietė šaltą ir drėgną moters veidą.
— Pažiūrėk įjos rankas. — Nedaug ką išmanydamas Tobis pernelyg nesijaudino.
Kilynas apsidairė aplinkui, tačiau Fomakso neišvydo. Tiktai kelis Lupikus, žvelgiančius į jų pusę.