— Aspektai persmelkė jos sensorinį centrą.
— Jie gali mus matyti?
Prieš atsakydamas Kilynas sudvejojo. Jis nenorėjo, kad sūnus galvotų apie tokius dalykus. Užtenka ir pastarųjų dienų įvykių. Šiaip ar taip, reikės patenkinti berniuko smalsumą.
— Teisingai. Kai Aspektai įsisiautėja, jie sunaikina apsauginius mūsų filtrus norėdami kiek įmanoma labiau pajusti aplinkinį pasaulį.
— Vaje…
— Bet jei persistengia…
Moteris pašoko ant kojų ir pradėjo strykčioti it paklaikusi, įnirtingai mojuodama rankomis. Pakilusi į orą sumataravo visomis galūnėmis, paskui trenkėsi į žemę, kaip beprotė pradėjo spardyti purvą ir akmenis. Laimingo atsitiktinumo dėka vėl sugebėjo išsitiesti, tačiau nesiliovė kojomis pliekusi dirvos. Jos kūnas rangėsi absurdišku greičiu tarsi ieškodamas atsvaros galūnių judesiams. Pažliugęs prakaitu veidas išliko ramus. Ji nesuvaldomai mirksėjo, lyg būtų skenavusi regėjimo lauką stroboskopiniu režimu. Akių obuoliai dar labiau užvirto aukštyn. Pražiota burna skleidė žemus gomurinius garsus, susiliejančius į dejonę, kojoms trypiant pasiutpolkę ir keliant dulkių debesis.
Tobis atsitraukė nustėręs, jo lūpų kampučiai nusviro žemyn, išreikšdami pasibjaurėjimą ir siaubą. Kilynas pastūmė vaiką į šoną, o pats užšoko ant moters nugaros. Ji pasipurtė, bet užuot nutraukusi beprotišką šokį dosniai apdovanojo vyriškį smūgiais. Dešinioji pėda atbulomis įspyrė į kelį, ir jis išsidrėbė ant žemės. Apsidairęs išvydo atbėgančią Šeimą, tačiau Fomakso vis dar niekur nesimatė. Moteris vėl atsistojo ant trepsinčių kulnų ir ėmė šokčioti vis aukščiau ir aukščiau, savo hidraulinių aulinių dėka atlikdama svaiginančius piruetus. Po akimirkos nuaidėjo šaižus jos spiegimas.
Kilynas dar kartelį puolė Lupikę. Šį kartą spėjo nustverti ją besirengiančią kitam milžiniškam šuoliui. Nieko nelaukęs atšovė kapiliarinį kauburėlį ant moters peties, užvertė jos nugarą ant savo šlaunies, tokiu būdu neleisdamas pajudėti.
Kapiliarinius lizdus žmonės turėjo jau senų senovėje. Susiję su kiekvieno asmens DNR, jie leisdavo prieiti iki smegenų. Norint aktyvuoti šį lizdą, reikėjo turėti ypač sudėtingus įrankius ir labai atsargiai dirbti, nes tai buvo pats sudėtingiausias kūno portalas.
Kilynas įkišo į jį pirštą.
Moteris sustūgo, persikreipė — po sekundės suglebo.
Tobis padėjo paguldyti ją ant žemės.
Kilynas uždarė kapiliarinį kauburėlį ir jau ketino nykščiu užspausti ąselę, kai išgirdo virš savęs griausmingą Fornakso balsą:
— Nebandyk atidaryti. Nejau nežinai… juk tai Ana! Viena mūsiškių!
— Kaip pasakysi, — sutiko Kilynas atsistodamas. — Aš nieko neatidarinėsiu.
— Tu… tu jau buvai jį atšovęs, — pasibaisėjo Fomaksas, kratydamas retą barzdelę ir perkreipdamas išbalusias lūpas.
— Neturėjau kitos išeities. Ją buvo užvaldę Aspektai.
— Tu galėjai…
— Leisti jai susižeisti? Patempti raumenis arba sutraukyti sausgysles? Na, žinoma.
Fomaksas pasišiaušė.
— Tai mūsų Šeimos reikalas!
Kilynas suprato, kad Lupikų kapitonas laikysis savų principų, todėl nusprendė nusileisti.
— Gerai, aš atsiprašau.
— Tu įkišai pirštą…
— Tai gana veiksminga priemonė.
— O jei pažeidei smegenis? — Fomaksas tebesiuto nekreipdamas dėmesio net į atsiprašymą. Jo akys vis dar pavojingai žybčiojo, tačiau iš veido matėsi, kad mintis aplankė vidinė apvaizda. Kilynas suprato, kad šiam žmogui būtina išlieti savo jausmus prieš nuspaudžiant stabdžius. Ne pati geriausia kapitono savybė.
— Tegul smegenine rūpinasi įsismarkavę jos Aspektai, — atšovė Kilynas.
— Bet man…
Jį nutraukė Tobis:
— Tavęs čia nebuvo. Mums reikėjo kažko griebtis.
Tėvas patapšnojo jam per petį patenkintas, jog sulaukė paramos. Vis dėlto jis nenorėjo, kad Fomaksas pagalvotų, neva berniukas negerbia vyresnių.
— Šiuo atveju Lupikas teisus, Tobi.
Vaikas neatlyžo:
— Bet juk…
Tarp dviejų vyrų įsitvyrojo ilga nejauki tylos pauzė.
— Ačiū už pagalbą, — gergždžiančiu balsu burbtelėjo Fornaksas staiga supratęs, kad juos stebi kiti Šeimų nariai. — Jums abiem, — linktelėjo galva į berniuko pusę.
Dėkodamas Kilynas palietė pirštu kaktą. Fornaksas sugebėjo greitai nuslopinti įniršį — būtent tokios savitvardos ir buvo tikimasi iš kapitono. Galbūt jis nėra jau toks blogas. Ką gi, kelionės metu viskas išaiškės. Laikui bėgant tiek Ledrofas, tiek Fomaksas galėtų užsigrūdinti ir tapti išties gerais kapitonais, kurių taip desperatiškai reikėjo Šeimoms. Žinoma, nė vienas jų neprilygs net mažajam Fanės piršteliui, bet, kita vertus, kas išdrįstų tuo pasigirti?
Dvi dienas jie žygiavo praktiškai be poilsio. Norint apsisaugoti nuo netikėtų antpuolių atvirose, saulės nutviekstose laukymėse, teko išsisklaidyti. Ledrofas su Fomaksu liepė Šeimoms išsidėstyti į trikampius, prieš tai pasiuntę tris žvalgus į priekį, keturis į šonus ir dar tris palikę užnugaryje, nes būtent iš ten žmones dažnai užklupdavo marodieriai palaukę, kol būrys perkops kalvų keteras.
Jie traukė link Tiškulio centro, nežinodami tiksliai, ar žengia reikiama kryptimi, ir nė neįsivaizduodami, prieš kiek metų šiose vietose suvešėjo augmenija. Tačiau, kertant nuožulnius slėnius, buvo aišku, kad kelias pasirinktas teisingai. Gervuogės užleido vietą lapuočiams krūmams. Pamažu praretėjo brūzgynai. Šešėliuose styrojo gelsvai rudi ūgliai. Upelių dugnuose po plonu sudžiūvusios žemės sluoksniu galėjai rasti drėgną dirvą.
Antros dienos popietę Šeimos po truputį pradėjo bendrauti tarpusavyje. Jie nerūpestingai dalijosi informacija apie lengvesnius maršrutus kaip tikri, užsigrūdinę kelionių veteranai. Kilynas pajuto, kad Vyskupai ir Lupikai susilieja į vieną visumą. Visai įmanoma, kad genetinis ir istorinis poreikis išlaikyti atskiras Šeimas neteks prasmės dėl gerokai sumažėjusio jų narių skaičiaus. Tačiau tai tik smulkmena palyginti su retai aptariama ir nuolat širdyje jaučiama dilema. Žmonės ieškojo saugaus prieglobsčio.
Jie buvo pripratę gyventi Citadelėse, jaukiuose rezervatuose, kuriuos trumpam palikti bei užpulti mechus pasiryždavo tik drąsūs ir jauni. O dabar visa Šeima virto klajokliais. Prieglaudą pavykdavo rasti tik Lomose ir gana retai pasitaikančiose Tvirtovėse. Vis tik jų neapleido viltis, kad vieną dieną pasiseks rasti pastovią užuovėją nuo šio pasaulio verpetų.
Kilynas mąstė apie tai ir jautėsi laimingas, kad ne jis, o kapitonas turi spręsti šias problemas. Staiga pasąmonėje virptelėjo šaltas, ironiškas Artūro balselis:
Tu, be abejo, supranti, kad visa žmonija kilo iš klajoklių?
— Prieš tai, kai įsikūrėme Citadelėse?
Kur kas anksčiau. Juk mes kalbėjome apie tai. Prisimeni?
— Prakeikimas. Aš negaliu visko prisiminti! Tu tikriausiai taukštum nesustodamas, jei tik leisčiau.
Juk sakiau, kad mano žemėlapyje šis Tiškulys nėra pažymėtas. Jis pakankamai naujas. Man išties labai gaila, kad sukėlėme tau problemų, kai pabudai. Mes nerimaujame ir, matyt, išsiliejame ne pačiu geriausiu tau metu.
— Būk savo vietoje. Daugiau jokių plepalų. Aš privalau išlikti budrus.
Tik norėčiau pridurti, kad klajokliškas gyvenimo būdas yra genetiškai priimtinas mums, žmonėms. Civilizacija — tai sąlygiškai naujas išradimas…
— Turi omenyje mechų civilizaciją?
Ne, mūsiškę. Ne tik paprastą jos formą, turėtą Citadelėse. Aš kalbu apie tikrąją žmonių visuomenę, milžinišką ir didingą! Jie statė laivus, galinčius įveikti neįsivaizduojamus atstumus ir atgabenusius mus čia. Jie atvyko užmegzti kontaktą su balsais, kurios girdėjo per savo racijas. Jie…