— Su kokiais balsais?
Nors ir nenoromis, Arturas turėjo paaiškinti: Na, akivaizdu, kad radijo transliacijos prasisunkdavo iš tam tikrų mechų civilizacijos atstovų. Bet privalai suprasti — mechai šnekėjo sudėtingais kodais ir galbūt mes paprasčiausiai neteisingai juos išvertėme. Senųjų laikų kapitonai tikėjosi surasti planetoje tai, kas buvo pažadėta pranešime — Galaktikos žinių biblioteką. Tik pagalvok! Visą surinktą rašytinį meną, paveikslus, dainas ir nežinia kokius dar turtus. Kapitonų laivai skriejo beveik šviesos greičiu. Ir vis tiek pati kelionė užtruko septyniasdešimt tūkstančių metų. Tokia auka…
— Jie atvyko mokytis iš mechų? — ši mintis Kilynui atrodė tokia pat absurdiška, kaip ir teiginys, jog būtų galima mokytis iš akmens arba oro. Mechai tiesiog egzistavo lyg įprasta gamtos jėga, su kuria neįmanoma bendrauti.
Galima ir taip pasakyti…
Iš kitos siauro, žvirgždėto slėnio pusės pasigirdo veriantis Šibos riksmas, išblaškęs jo susimąstymą:
“Dulkinis!”
Šeimos akimirksniu nusileido ant žemės ir puolė ieškoti saugaus prieglobsčio. Virš tolimojo stalkalnio sklendė ketursparnis padaras, nuo žydrų Ėduonies spindulių švytintis vario atspalviu. Kilynui pasirodė, kad jis skrieja tingiai, neskubėdamas. Jau kurį laiką neteko matyti tokios rūšies mechų, bet šis, regis, neketino pulti žmonių.
Aprimęs Šibos balsas bylojo, kad ji padarė tokią pačią išvadą.
“Dulkinis tuščias. Žvalgosi”.
— Manai, kad jis grįžta namo? Tyrinėja aplinką? — Kilynas pažvairavo į grakštų, išdidžiai praplaukiantį padaro kūną. Jokių pilkšvų dulkių, paprastai išspjaunamų iš metalinio organizmo plona srovele.
“Turbūt mus pastebėjo”.
— Abejoju. Jis pernelyg toli.
“Dulkių nesėja. Tiktai žvalgosi”.
Ilgą laiką Šeimos tiesiog lūkuriavo, kol padaras sklendė elegantiškais ratais danguje. Kilynas gėrėjosi puikiais viražais ir tuo pat metu nekantravo, kad dulkinis kuo greičiau išsinešdintų. Žmonės retai kada pirmi puldavo pro šalį keliaujančius mechus. Nebent pastarieji keldavo tiesioginę grėsmę. Šiaip ar taip, prieš dulkinį nepakovosi.
Kai jis pradingo už horizonto, Šeimos skubiai patraukė kita kryptimi. Kilynas nepaleido Tobio iš akių ir atidžiai stebėjo dešinįjį šoną. Kaip žinia, marodieriai niekada neveikdavo išvien su dulkiniais, tačiau po susidūrimo su maldininku galima tikėtis bet kokių siurprizų.
Būtent Kilynas ir išgirdo metalinį agonišką zvimbesį. Blykstelėjęs sensoriniame centre, po akimirkos išnyko. Jis davė ženklą kitiems ir patikrino, iš kur atsklido garsas. Visi požymiai liudijo, kad iš artimiausio krūmokšniais apaugusio griovio.
Prasibrovęs pro gervuoges Kilynas išvydo tylaus mikrobanginio riksmo šaltinį. Barškuolis, įsitraukęs į savo darbą.
Padaras laikė sučiupęs visą būrį standartinių žemkasių, matyt, bandžiusių pastatyti perdirbimo gamyklą šalia geležies rūdos gyslos. Barškuolis kimšo juos į savo pilvą. Kilynas girdėjo žemą, bosinį virpesį, mechams sudriskus į atskiras dalis. Nuo marodieriaus atsklido gomurinis riaumojimas; garsiai ūžaudami kilnojosi keraminiai šonkauliai, padarui grūdant žemkasius į savo vidurius.
Netoliese garavo du rusenantys korpusai, anksčiau priklausę prižiūrėtojams mechams, kurie turėjo stebėti komandos darbą. Jiems žuvus, žemkasiai tegalėjo spygaudami kviesti pagalbą iš savo tolimo miesto. Be abejo, į Tiškulį greičiau atriedės paties barškuolio transportas.
Kilynas pamojo Šeimos nariams nesiartinti.
Tuo metu, kai reikėdavo atlikti savo tiesiogines užduotis, barškuoliai nekeldavo didelio pavojaus. Kai kurie marodieriai, tokie kaip krapštukai arba snukiai, buvo tikri maitėdos. Žvalgų dėka jų pavykdavo nesunkiai išvengti. Kitiems atitekdavo slaptų agentų vaidmuo nuolatiniuose skirtingų mechų miestų kivirčuose. Kirtikliai, barškuoliai ir pėdsekiai atsirado dar prieš Kilyno tėvo laikus dėl neišvengiamo žaliavos trūkumo.
Barškuoliais žmonės pavadino pailgus, klastingus mechanizmus, kurie judėdami susisukdavo ir vėl išsivyniodavo. Suradę žemiausio lygio mechus, priklausančius kitiems miestams, juos išardydavo į atskiras dalis arba paversdavo paprasčiausia metalo krūva. Po nariuota marodieriaus oda slypėjo ilgi vamzdiniai lydymo aparatai.
Kartą, labai seniai, Kilynui drauge su tėvu pasisekė su vienu tokiu susidurti. Jis bandė sukramsnoti kažkokį nereikšmingą mechą. Tuo metu Citadelei reikėjo didelių gabaritų atsarginių dalių, o marodierius turėjo jų iki valios. Teko palaukti, kol barškuolis prisirys, drybsodamas lyg išsipūtęs, subraižytas aliumininis vamzdis, ir pradės tuštintis rūdos luitais.
Jie užklupo marodierių pačiu pažeidžiamiausiu momentu, išdorojo padarą į atskiras dalis ir iščirškino pagrindinę sąmonę. Tada paspendė spąstus barškuolio rūdos vilkikams.
Tokių šaunių akimirkų, praleistų drauge su tėvu, pasitaikydavo ne taipjau dažnai. Būdami tik dviese, jie vogčiomis sėlino maitėdų būrio pakraščiu. Kilynas nupylė snukį, nešantį maistą savo organinėms dalims, ir jiedu prikimšo pilvus tirštu skysčiu.
Grįžę namo po šešių dienų klajonių, tėvas su sūnumi sužinojo, kad mirė Kilyno motina. Jie nieko nebūtų galėję pakeisti. Moteris užsikrėtė viena iš maro rūšių, užsilikusių dar nuo tų laikų, kai mechai bandė sunaikinti žmoniją paskleisdami bioinžinerinius virusus. Šiaipjau maro epidemijos retai kada pratrūkdavo, kadangi ligos nestimuliuodavo pakankamai silpna biosfera. Kita vertus, pagriovyje užsislėpę senieji virusai mutuodavo ir vėl užtvindydavo žmonijos gretas. Motinos mirtis suartino Kilyną su tėvu. Deja, iki Negandos buvo likę ne tiek jau daug metų…
Spoksodamas į atrajojantį barškuolį, Kilynas pajuto savyje keistą vidinę kovą. Akiratis susiaurėjo iki raudono nimbo, švytinčio aplink ūžiantį, siaubingai šlykštų padarą. Išblėso Šeimos klegesys, nublanko sensorinis pasaulis. Akis badė kibirkščiuojanti žydra kaitra. Jis palinko į priekį, balansuodamas ant pirštų galiukų, pasiruošęs išlieti aklą įniršį ir apsiraminti tik tuomet, kai sudoros į valgymo procesą įsitraukusį bjaurųjį barškuolį.
Staiga pajuto ant peties ranką ir išgirdo Šibos šnabždesį:
— Ramiau.
— Man, man reikia…
— Eik iš čia.
— Užmušti visus prakeiktus…
— Sakau, eik iš čia.
— Aš… aš tik…
Stiprios rankos palytėjimas atgaivino jį. Įtampa atslūgo. Kilynas pastebėjo saviškius, tūnančios išdžiūvusio upelio prieigose, pajuto, kad Šeimos nariai sutriko nesuvokdami, kodėl jis taip rizikuoja.
— Nėra jokio reikalo. Netrukus pasirodys barškuolio vilkikai.
— Aš…
— Norint prieš marodierių laimėti kovą, būtinąjį suprasti.
— Bet…
— Nerizikuok savo gyvybe. Prisimink, kad turi Tobį.
— Aš… teisybė. Teisybė.
Jie paliko marodierių, gromuliuojantį savo patiekalą.
3
Užteko akies krašteliu pamatyti dulkinį ir barškuolį, kad Šeimos paspartintų žingsnį. Pamažu gausėjanti augmenija, regis, žadėjo užliūliuoti žaliuojančia ramybe. Atsitraukus toliau nuo mechų, šis pojūtis dar labiau sustiprėjo.
Šeimos kuždėjosi tarpusavyje apie švelniai drėgną orą, blyškiai smaragdinę žolę, susipynusius rudus vijoklius, styrančius uolienų plyšiuose. Išvydę tokioje aplinkoje barškuolį, nerūpestingai atliekantį savo darbą, jie patyrė sukrėtimą, todėl dabar dar greičiau brovėsi į Tiškulio centrą.