Savo ruožtu, Kilynas daugiau nejautė baimės marodieriams, vien tik nenumaldomą pyktį. Jo požiūriu, mechai tiesiog kėlė nuolatinę grėsmę, nepakenčiamą ir natūralią kaip pati gamta.
Pamačius barškuolį, į galvą toptelėjo mintis, jog tai niekuo neišsiskirianti blogio kupina scena, kurioje nėra vietos užuojautai. Tiek marodierius, tiek jo virškinami ir pagalbos besišaukiantys žemkasiai buvo seni žmonijos priešai. Netgi tuomet, kai akis aptemdė raudona įsiūčio marška ir užplūdo prisiminimai, jis sugebėjo pastebėti, kad barškuolio vikšrų grandinėse kyšo įsipainiojusios gervuogės. Mechams sunku judėti tarp augmenijos. Dar vienas nedidelis privalumas. Dar vienas įrodymas, jog Tiškuliuose atgyja žalias praeities pasaulis.
Ledrofas įsakė užtraukti dainą. Per komą nuskambėjo senovinis Šeimos maršas, sukurtas tolimoje praeityje kažkokio įžymaus maršalo. Kilyną persmelkė padrąsinantys muzikos garsai. Pats nepastebėjo, kaip uždainavo.
Šis protėvių palikimas jam teikė kur kas didesnį malonumą nei Aspektų paistalai apie didingus žmonijos pasiekimus. Vyriškis dievino melodijas, o ypač nuostabųjį, kvapą gniaužiantį Mocarto meną. Įdomu, kokiais laikais gyveno tas kompozitorius? Galbūt jis proprosenelis? Kilynas mielai sutiktų būti jo artimu giminaičiu. Arturas bandė pasidalinti kažkokiomis senovinėmis žiniomis, tačiau prikaustytas prie magiškų gaidų Kilynas nekreipė į jį nė menkiausio dėmesio.
Straksėdamas pagal dainos ritmą, jis pastebėjo, kad Šeima juda sparčiau. Ledrofo dėka jie gana greitai atitolo nuo barškuolio ir užmiršo stingdančios baimės pojūtį.
“Dulkinis!” — suriko kažkas.
Melodija netikėtai nutrūko.
Perspėjantis šūksnis užklupo Kilyną pačioje šuolio viršūnėje. Jis sklendė kurį laiką, paskui nusileidęs atsitrenkė į žemę ir nusirideno į išdžiūvusio upeliūkščio vagą. Apuostęs aplinką ilgosiomis bangomis pareiškė:
— Jokios mechų smarvės.
Nesunkiai suradęs Tobį ėmė klausytis, kaip Šeimos ieško prieglobsčio. Graudžiai ir isteriškai spiegė Lupikų motinos bei tėvai, ieškantys savo atžalų. Sensorinį centrą pervėrė panikos kupini klyksmai.
“Nieko nesakyk, tik pažiūrėk”, — pasiuntė žinutę Šiba.
Jis pritraukė žvilgsniu horizontą ir iš pradžių negalėjo patikėti tuo, ką pamatė. Galbūt Andželika blogai nureguliavo tolimosios regos schemą? Už didelio atstumo skriejantys objektai kvepėjo taip keistai…
“Tai paukščiai”, — ramiai paaiškino Šiba.
Priblokšti Šeimų nariai pakilo ant kojų. Jie nusibraukė prilipusį purvą ir įsmeigė akis į plevenančią, atgijusią miglą. Virš krūmokšnių čirškėdami pikiravo šimtai taškelių.
Ilgą laiką niekas nepratarė nė žodžio. Paskui per komą nuskardėjo džiaugsmingi šūksniai. Kai kurie jaunikliai dar nė karto gyvenime nematė skraidančio padaro, pagaminto ne iš metalo. Jie manė, kad padangę valdo tiktai mechai, smardinantys orą pilkšvu spinduliavimu.
Tobis kvykdamas puolė į priekį:
— He-he-hei!
Užuot sutikę savo giminės narį, mažutėliai organinės gyvybės atstovai šovė aukštyn lyg pabaidyti. Apstulbęs berniukas sumirksėjo.
Kilynas nusijuokė.
— Turėsi elgtis su jais švelniau.
Tobis susiraukė.
— Nejau mes jiems nepatinkame?
— Bet kuri gyvybė iš prigimties pasižymi bailumu.
— Bijo netgi kitos gyvybės?
— Ypač kitos.
— Tik ne mechai.
— Jie bijo saviškių. Prisimeni, kaip tie žemkasiai siuntė pavojaus signalą, kai juos dorojo barškuolis?
Tobis ryžtingai linktelėjo galva.
— Mechai bijo ir mūsų.
Kilynas blankiai šyptelėjo puikiai suvokdamas, kodėl berniukas gynė tokią visiškai klaidingą nuomonę.
— Galbūt, — švelniai atsakė jis.
— Taip ir yra. — Tobis palietė pirštu juodo plieno diskinį pistoletą, pritvirtintą prie diržo, nesąmoningai paglostydamas šį menkutį galios simbolį.
— Žemkasiai ir prižiūrėtojai kviečiasi pagalbos tik todėl, kad palaiko mus priešais mechais.
— Netiesa, — pašaipiai atkirto Tobis.
— Tiesa.
— Mes turime dvi kojas, o mechai — vikšrus.
— Kas iš to?
— Mechai tai mato.
— Žemkasiai tiesiog jaučia mūsų įrangą, nes ji pagaminta iš mechų metalo.
— Nesąmonės, — tvirtai atšovė Tobis. Norėdamas nutraukti pasipriešinimą jo įsitikinimui dėl žmonijos padėties šiame pasaulyje, vaikas skubiai pasišalino. Kilynas stebėjo, kaip jis nutolsta — maža figūrėlė grakščiai šokčiojo per griovius ir krūmus.
Tobiui reikėjo jausti ir žinoti, kad žmonės pajėgūs suduoti mechams tinkamą atkirtį, kad begalinis bėgimas turi kažkokią prasmę, nepaisant visų praradimų. Tik taip jis galėjo pateisinti vakarykštes skerdynes. Kilynas nė kiek netroško meluoti sūnui, tačiau jis stengėsi neaiškinti to, ką vaikas ir pats matė: žmonės buvo tokie nereikšmingi, kad žemkasiai net neturėjo programos atitinkamai įjuos reaguoti. O marodieriai paklusdavo vieninteliam įsakymui, reikalaujančiam naikinti organinius padarus. Netgi siaubą keliantis maldininkas tikriausiai neužėmė aukštos padėties mechų hierarchijoje.
Kilynas ir pats norėjo kažkokiu būdu užmiršti žudynes. Jis negalėjo pasekti Džoselinos pavyzdžiu ir paprasčiausiai šukuotis plaukus, liūdnai spoksodamas į tolumą, raitydamas įmantrias garbanas, kurios susimaigys, kai tik jis užsidės šalmą. Tai niekada nepadėdavo.
Tamsiems, nepaaiškinamiems pojūčiams suspaudus krūtinę, Kilyną užplūdo gailestis ir sielvartas. Retai kada tekdavo kalbėti apie tokius miglotus išgyvenimus. Kartą Džoselina bandė priversti jį išsišnekėti, tačiau Kilynas pasijuto dar kvailiau, tarsi liežuvis būtų virtęs išdavikišku įrankiu.
Nusprendęs įveikti neviltį senu patikimu būdu, jis šūktelėjo Ledrofui:
— Einu pasaugosiu kairįjį šoną.
— Gerai! — barzdočiaus balse akivaizdžiai girdėjosi palengvėjimas.
Visą rytą kapitonas turėjo klausytis niurnėjimų ir verkšlenimų. Skerdynių sukelta neviltis sumišo su nusiskundimais dėl maudžiančių kojų, patemptų raumenų ir išsiliejo į nepasitenkinimo jūrą. Be to, reikėjo leisti pailsėti Džoselinai, dieną praleidusiai kairiajame šone.
Toje pusėje žemė atrodė šviežia ir lygi, nesubjaurota mechų vėžių. Neaukštos kalvos, regis, susiliedavo viena su kita. Aukštais šuoliais nuskuodęs iki taško, iš kur vos begalėjo pajusti Šeimą savo sensoriniu centru, Kilynas apsigręžė ir pamatė, kad jie juda banguodami. Pakilimų ir nusileidimų linijos šiek tiek iškrypdavo žmonių trikampių priekyje. Kilynas susiraukė nustebintas tokio reiškinio.
Nuskambėjo kuklus Artūro balselis:
Nieko čia keisto, turint omenyje, kad esame Tiškulyje.
Greičiausiai Aspektas šiek tiek įsižeidė, kad šeimininkas nerodė didelio noro su juo aptarti rūpimą klausimą. Tačiau Kilynas neketino niekojo prašyti. Kurį laiką patylėjo ir daugiau neišgirdęs Artūro leido pasireikšti Badui.
1. Tiškulys sukelia smogiamąsias bangas.
2. Jos driekiasi nuo centro.
3. Suslegia uolieną.
4. Aplenkia kalvagūbrius.
5. Iškrypsta aplink centrą.
6. Nesunku pamatyti.