Kilynui nespėjus atsakyti, kandžiai atšovė Arturas:
Tai tik viena iš hipotezių. Ji būtų labiau tikėtina, jei šį tą supaprastintume. Drįstu teigti, kad kalvagūbrius suformavo atsispindinčios smogiamosios bangos. Neužmirškite, kad šią tundrą daug anksčiau buvo sukūrę dulkiniai. Po ja glūdi Čiuožyklos ledas, kurį dulkiniai atskyrė nuo biosferos ir tokiu būdu išdžiovino mūsų aplinką. Smogiamosios bangos trumpam atitirpdė ledą. Dėl to deformavosi žemės reljefas. Kai…
1. Pernelyg sudėtinga.
2. Tiesiog nenukrypkite nuo vingių.
3. Žalios augmenijos turėtų padaugėti.
Kilynas nustūmė Badą su Arturu į sąmonės kertelę, pakankamai toli, kad jų nesibaigiantis ginčas virstų irzliu, prislopintu murmėjimu. Hidrauliniams batams stumtelėjus kūną į viršų, jį užvaldė laisvės pojūtis. Tolumoje vilnijančios apvalios kalvos iš tikrųjų atrodė šiek tiek žalesnės. Aspektų kalbų užteko, kad sukeltų susidomėjimą. Kalvų viršūnėse žalios dėmelės buvo ryškiausios, tarytum tiesiai po jomis tūnotų ledo sluoksnis. Šiltą dieną truputį atitirpęs jis pagirdys augalų šaknis.
Tik tiek ir teprisiminė iš nuobodžių žemės darbų, kuriais užsiimdavo vaikystėje. Gyvendamas Citadelėje jis labiau mėgo klajoti su tėvu po tyrlaukius ir puldinėti mechus. Vis dėlto pasėlių drėkinimo menas visam laikui įstrigo į galvą. Matydamas artėjantį sodrios augmenijos prieglobstį, viduje pajuto malonų kutenimą.
Jis nusileido prie tankių brūzgynų, norėdamas sutvarkyti higieninius reikalus. Šiam darbui reikėjo gerai pasiruošti. Teko nusisegti krūtinės sąvaras, kuprinės diržą ir paslėpsnių apsaugas. Užėmęs tinkamą padėtį, tapdavai lengvai pažeidžiamas, tačiau tokiais atvejais Kilynas nemėgo, kai jam kas nors trukdydavo. Pritūpus prie žemės, užplūdo palaima — jis vienas ir bent trumpam atitrūkęs nuo Šeimos. Be to, žinant, kad išmatos padės sužaliuoti gyvybei, širdyje sukirbėjo abstraktus pasitenkinimo jausmas. Ir, be abejo, pats tuštinimosi veiksmas apleistoje Čiuožyklos vietovėje leido išlieti viduje susikaupusias medžiagas, apie kurių perdirbimą jis nutuokė neką daugiau nei apie savo kibemetinius ritmus, elektros grandinių apsaugą ar sensorinį centrą. Atšiauriame pasaulyje tokių paprastų malonumų labai trūko — nors jis pats nebūtų drįsęs to pripažinti.
Jis atsipalaidavo, apimtas gaivališkų pojūčių. Lygiai taip pat džiaugsmingai panirdavo į drėgną alkoholio glėbį. Kai pagaliau sudribo ant dirvožemio, netikėtai pastebėjo mažutį peliuką, iškišusį snukelį pro vijoklių raizginį.
Jau daugelį metų Kilynas nebuvo regėjęs gyvūno. Jis sumirksėjo priblokštas. Peliukas dirstelėjo į žmogų-kalną ir sucypė. Atrodė neišsigandęs, tik šiek tiek sutrikęs.
— Ar žinai, kas aš toks esu?
Jį atsargiai tyrinėjo drėgnos akys.
— Aš niekuo nesiskiriu nuo tavęs. Matai?
Miniatiūrinės kojelės išsilenkė, pasiruošusios sprukti.
— Netgi mūsų šūdai panašūs.
Skeptiškai sutrūkčiojo nosytė.
— Matai? Mano kūnas iš mėsos. Ne taip kaip mechų.
Pūkuotą padarėlį akivaizdžiai užbūrė Kilyno ūgis. Jis garsiai
šnarpštelėjo. Vienas kitą tyrinėjančius žmogų ir gyvūną skyrė neįveikiama praraja.
Galų gale vyriškis baigė higienines procedūras ir atsistojęs pasiuntė žinutę visuotiniu komo kanalu:
— Klausykite, aš radau pelę. — Jo žodžiai sukėlė džiaugsmingų šūksnių atgarsį. Kai Kilynas nušoko nuo žemės kauburio, mažos peliuko akys, ryškios ir skaidrios, vis dar žvelgėjam įkandin.
Tą vakarą jie įkūrė stovyklavietę tarp dviejų kreivašonių kalvų. Ledrofas įsakė Kilynui budėti, nors šis darė tai jau trečią naktį iš eilės. Barzdočius pamažu apsiprato su kapitono pareigomis, bet vis dar elgėsi su Kilynu griežčiau nei su kitais.
Dalį laiko su juo sargybą ėjo Šiba. Kadangi moteris neketino atsisakyti nuostatos kalbėti kuo mažiau, jų sensoriniai centrai galėjo užfiksuoti net pačius menkiausius signalus. Kilynui patiko Šibos draugija. Naktinę padangę gaubė debesys, pro kurių tarpus tviskėjo žvaigždės.
Šiba turėjo perimti iš jo budėjimą, todėl Kilynui teko dar kartą apvesti ją aplink stovyklavietę ir aprodyti nereikšmingus signalinius mechanizmus, aptiktus šešėliuose slypinčiuose laukuose. Jam buvo malonu žingsniuoti šalia moters; nesvarbu, kad daugumą laiko jiedu praleisdavo tylėdami, susijungę tik sensoriniais centrais. Tai kur kas geriau nei gulėti paslikam tarp saviškių ir bandyti užsnūsti nesibaigiančių ginčų šurmulyje.
— Tylu?
— Pakankamai, — atsakė jis.
Prieblandą pervėrė plati jos šypsena.
— Pavargęs?
— Nė iš tolo. Galėčiau nugriauti kalnus.
— Hmm, hmm, — pašaipiai žavėdamasi sumurmėjo Šiba.
— Gerai miegojai?
— Žemė per kieta.
— Reikėjo pasikloti krūmokšnius. Būtų minkščiau.
— Verčiau gulėti ant žmogaus kūno.
Blausus Ėduonies disko spinduliavimas nušvietė žibančias moters akis, ir Kilynas suprato, kad ji šaiposi.
— Vyro ar moters?
— Žinoma, vyro.
— Klysti. Geriau gulėti ant moters. Turi daugiau riebalų.
— Riebalų? Nesąmonės.
— Aš liesesnis už tave.
— Aš taip pat nenupenėta.
— Pats tas. Sakyčiau, pats tas.
— Nejau tikiesi, kad gulėčiau po tavimi nejudėdama?
Tai buvo ne tik vienas iš ilgiausių sakinių, kokį teko girdėti iš jos lūpų, bet ir pats įdomiausias.
— Nemanau, kad gulėtum ramiai lyg lenta.
— Gerai. — Ir vėl jos veide trumpam nušvito šypsena. Kilynas neįstengė sugalvoti, ką sakyti toliau. Nepastebimai susilieję sensoriniai signalai gana stipriai kuteno sąmonę. Tačiau jo seksualinio potraukio centras buvo nuslopintas, todėl geraširdiškų pajuokavimų ir gundančių šnairavimų apžavai pakankamai greitai išsisklaidė. Apgailestaudamas dėl to Kilynas bandė jai paaiškinti savo padėtį, kai iš krūmokšnio išlėkė gyvūnas. Teko sutikrinti jų fiksatorių parodymus ir įsitikinti, kad ten daugiau nieko nėra. Deja, tinkamas momentas atviroms kalboms išgaravo, o vyriškis nežinojo, kaip jį susigrąžinti. Regis, pastaruoju metu viskas pradėjo sprūsti iš rankų.
Eidamas suaižėjusio lauko pakraščiu, Kilynas išgirdo sausą tarkštelėjimą.
— Kas tai? — paklausė jis, bandydamas išvilioti iš moters bent vieną kitą žodelį. Paskui netikėtai sustojo ir įsiklausydamas pakreipė galvą.
— Kažkas dainuoja, — atsakė Šiba.
— Kitos Šeimos? — viltingai tarstelėjo Kilynas. Daugelį metų Vyskupai galvojo, kad jie vieninteliai išliko gyvi. Dabar stebuklas galėjo pasikartoti. Tobis praleisdavo kiekvieną laisvą akimirką su savo naujais, beveik vienmečiais draugais, tačiau norėjo jų turėti daugiau.
— Keista.
— Nedainuoja, — po trumpos pauzės pareiškė vyriškis. — Panašu į…
— Garsas ne akustinis.
— Skamba tarsi tolimas balsas, — pastebėjo Kilynas, — kuris sklinda iš metalinės burnos.
Jie nuskenavo aplinką, permetę akimis visą spektrą ir maksimaliai sustiprinę pojūčius. Nieko.
— Mechų neužuodžiu, — patvirtino Šiba.
— Ką jis sako?
— Kartą girdėjau tokį magnetinį balsą.
— Ką? — Kilynas perėjo į ultravioletinį režimą ir užfiksavo silpną spinduliavimą.
Jis pajuto, kaip ant sprando pašiurpsta gyvaplaukiai.
Kažkas sklendė naktinėse sutemose.
Tačiau ne materialus.