Jis dairėsi į kalveles žiūrėdamas, ar nesiartina neprašyti svečiai, ir visai neatkreipė dėmesio, kas vyksta padangėje. Dabar pakėlė galvą ir pamatė permatomą banguotą švytėjimą. Nuo didingo šviesos rutulio žemyn driekėsi susiraizgiusios žydrai baltos linijos. Jis sustiprino regėjimą, mintyse dėkodamas nagingoms Andželikos rankoms.
Linijos atrodė susipynusios į milžinišką blausų voratinklį. Keistu kampu išsidėstęs danguje, jis siaurėjo į pietų pusę, kol galiausiai susiliejo į vieną tašką. Kilynas mintyse pasiteiravo Artūro, ką visa tai reiškia.
Tu matai dvipoles linijas, priklausančias magnetiniam Čiuožyklos laukui. Jis kinta atvirkščiai proporcingai atstumo iki pietinio planetos ašigalio, kuris slypi už horizonto, kubui. Tačiau šis vaizdas — kažkokia anomalija. Aš nesuprantu jos, bet galiu spėti…
— Atsakyk! — paragino Šiba.
Moteris išgirdo kažką, ką jis praleido pro ausis. Būdamas atsargus, Kilynas dvejojo. O jei vis dėlto tai mechų darbas?
Jis įtempė ausis. Užtildžius ploną virpantį Artūro balselį, pasigirdo švelnus čirptelėjimas.
Aš kylu, lūžtu, plevenu. Išklausykite mane. Tuojau pat!
Nieko nesuprasdamas Kilynas dėbtelėjo į Šibą. Jos lygiame veide spindėjo susižavėjimas.
— Iš kur tu esi? — paklausė vyriškis per sensorinį centrą, su vargu prabildamas akustinės ir elektrinės kalbos mišiniu. Jis sutraukė gerklę, tarsi norėtų pamėgdžioti varlės kvarkimą, ir pasiuntė mikroschemų perfiltruotą elektromagnetinį skambesį.
Kuriam laikui stojo tyla, blaškoma vėjo gūsių. Po to atsklido žodžiai:
Ten, kur aš esu, ošia audros. Jūs šnekate per tyliai ir per greitai.
— Aš klausiau, iš kur tu esi?
Ir vėl tylos pauzė.
Aš sukuosi aplink Ėduonį.
— Mes taip pat, — atšovė susierzinęs Kilynas.
Užvertęs galvą jis išvydo, kaip nuo žydrųjų linijų leidžiasi žybsintys oranžiniai lašeliai. Sąmonės kertelėje cyptelėjo Arturas paaiškindamas, jog šios dalelės krenta į ašigalio pusę ir įsiveržusios į atmosferą sukuria šiaurės pašvaistės miglą.
Švytintys ženklai parodė jam, koks milžiniškas yra balsas-padaras, kuris suformavo magnetines lauko linijas į spindulių pluoštą, nutįsusį nuo centrinio šviesos taško. Iš visų pusių dangų gaubė spalvų vortinklis. Kilynas pastebėjo, kad jiedu su Šiba stovi pačiame padaro pažymėto rato viduryje. Vadinasi, tai nėra atsitiktinumas, pagalvojo vyriškis. Jis nori kalbėti būtent su mumis.
Aš esu lėtas. Išsitiesęs iki tokių tolybių, aš greitai pavargstu. Norėjau pašnekėti su būtybe, vardu Kilynas.
Nustėręs Kilynas taip smarkiai sumirksėjo, kad net peršoko į blizgantį infraraudonųjų spindulių spektrą.
— Ką tu?… Tai aš!
Kelioms sekundėms vėl stojo tyla, kurios metu jam pasirodė, kad girdi silpnus, baikščius balselius, švilpiančius magnetinėmis linijomis. Slystančius žemyn nuo gigantiškos, kontūrus įgavusios šmėklos.
Aš turiu perduoti tau pranešimą. Štai.
Skambantis balsas subtiliai pakito, tarsi būtų pradėjęs deklamuoti mintinai išmoktus žodžius.
Nesistenkite įkurti naujos Citadelės. Judėkite į priekį. Ieškokite Argo.
— Ko? Kas per velnias tas Argas?
Aš tiktai perduodu pranešimą. Jo turinio nesuprantu.
— Iš kur jis?
Atkeliavo iš toliau ir skriejo link Ėduonies.
— Nuo ko?
Aš nežinau, koks padaras jį siunčia.
Šiba kandžiai pasiteiravo:
— O kas tu esi?
Magnetinio srauto pynė. Pasak kai kurių, paprasčiausias drabužis, skirtas plazminiams vėjams. Aš plaukiu varinėje šviesoje, šalia begalinės upės žiočių. Esu įkalintas daugiapolėse magnetinio lauko linijose, suaugęs su akreciniu Ėduonies disku.
Kilynas sutriko.
— Kaip, po galais, čia atsiradai?
Kitados buvau kažkuo kitu. Nežinau kuo. Galbūt Aspektu. Dabar esu šventąjį patepimą gavęs besisukantis plazmos ir magnetinio lauko šviesulys.
— Kaipgi? — nesuprato Kilynas.
Šnabždesiai, zvimbimas.
Kaipgi? Kas gali būti vertingiau už paprastą žvilgsnį. Štai, ką pasakysiu tau, mažasis Kilynai: nei marmuras, nei paauksuoti princų paminklai negyvens ilgiau už mane.
Keista kalbėjimo maniera visiškai jį suglumino.
— Ką?
Esu nemirtingas — štai ką jie sako.
— Jie? — pakartojo Šiba.
Tie, kurie sukūrė šią vietą, gležnąją pilį, skriejančią sūkuriniais vėjais virš nuožmiai plieskiančio ir viską ryjančio ugninio disko.
Tarsi pabrėždamos kandžiai ištartą sakinį, nutvisko didingos, gelsvai žalios magnetinio lauko linijos. Įdomu, pagalvojo Kilynas, ar fosforescuojantys blyksniai atskrieja iš toli. Jei toji būtybė įsikūrusi Ėduonyje, kuris kabo aukštai danguje…
— Tu esi pačiame Ėduonyje?
Tik susipynusios mano kojos. Galva remia žvaigždes.
Kurį laiką Kilynas su Šiba stovėjo apstulbę, nepajėgdami pratarti nė žodžio. Pagaliau pastaroji išdrįso paklausti:
— Anksčiau tu buvai žmogus?
Tarp plonų lauko sruogų pasruvo geltonos, ryškiai auksinės, oranžinės spalvos, tarytum padaras būtų naršęs po apdulkėjusios magnetinės atminties klodus.
Ir vėl turiu pasakyti, kad nežinau. Buvau kažkokia gyva būtybė, nuplauta į entropinę pelkę. Labai seniai. Kažkur viduje lyg ir kirba praeities amžių atsiminimai.
Kilyno širdyje grūmėsi vienas kitam prieštaraujantys impulsai. Toks groteskiškai milžiniškas padaras kėlė siaubą. Tačiau spindulių pavidalo balsas priminė ūžimą, sklindantį nuo aukštos įtampos kabelių. Kažkuria prasme jis atrodė panašus į žmogų. Be to, turėjo perduoti pranešimą.
— Kas yra Argas?
Luktelėk, kol aš atrasiu giliai manyje pasislėpusią informaciją… o, taip. Argas. O gal Argai? Būtent, ne vienas Argasl Mano fazinė atmintis tvirtina, kad Argas “senovėje konkuravo su Sparta”.
— Kas, po velnių, toji Sparta?
Miestas.
— Kur jis yra? — paklausė Šiba.
Magnetinės lauko linijos suraibuliavo. Jas išmargino pufpurinės dėmelės.
Tokių duomenų neturiu. Jie beviltiškai seni. Beje, kokia primityvia kalba jūs šnekate! Žodžių reikšmės taip susiaurintos, lyg būtų įkalintos narvuose.
— Mus ji tenkina, — atkirto Šiba.
Akivaizdu. Vis dėlto pripažįstu, kad skenuodamas žodyną radau išties įsidėmėtinų, keistai meniškų vokabulų. Indiškas audinys. Frikatyvinis garsas. Puritoniškas. Kokie žodžiail Jie grakščiai plevena ties beprasmybės riba. Tuo tarpu “Argas” skamba taip pat nesuprantamai ir, deja, ne itin rafinuotai. Ką gi, užtenka. Aš perdaviau pranešimą, ką ir turėjau padaryti, o dabar atsitraukiu.