— Palauk! — sušuko Kilynas.
Išmargintas taškais švytėjimas sparčiai pakilo aukštyn lauko linijomis, palikdamas įprastus magnetinius planetos siūlelius, susiraizgiusius ir nutįsusius į pietų ašigalį.
Kurį laiką jie žiūrėjo į dangų, tačiau keistoji būtybė nesugrįžo. Kilynui magėjo aptarti šį visiškai nesuvokiamą epizodą, bet Šiba nesiteikė atsisakyti pamėgtų vienskiemenių sakinių. Šiaip ar taip, neatrodo, kad išgirstus nurodymus būti sunku įvykdyti. Niekas nesitikėjo įkurti naujos Citadelės. Begalines klajones lėmė ne asmeninis pasirinkimas. Tiesiog nebuvo kitos išeities.
— Kas, velniai rautų, yra tas Argas? — pasiteiravo moters susierzinęs Kilynas.
— Paklausk Aspekto.
Akimirksniu plonu balseliu užgiedojo Arturas:
Įtariu, kad Į transliaciją Įsivėlė klaida. Argas — tai Žemėje klestėjusios antikinės Graikijos miestas. Jo vaidmuo ankstyvoje intelektualinėje…
Žingsniuodamas šalia Šibos, Kilynas išjungė įkyrius Aspekto paistalus. Kad ir ką norėjo pasakyti toji magnetinio lauko būtybė, jos pranešimas atrodė paprasčiausiai pasenęs ir betikslis. Kilynas nusprendė elgtis taip, kaip visada darydavo tokiais atvejais — nekimšti sau į galvą dulkėmis apsinešusių duomenų ir istorinių faktų, kuriuos pasakodavo pliurpaliai Aspektai.
Sendami jie vis rečiau pateikdavo naudingos informacijos. Dūzgiantys balseliai galėdavo paistyti apie trijų šimtmečių senumo įvykius, tačiau nedaug ką įstengė pasakyti apie mechų emblemas, matytas praeitą savaitę. Girdint jų prisiminimus apie Arkologijų turtus — krištolines, kalvų dydžio pokylių sales, lūžtančius nuo maisto pertekliaus bufetus, permatomus ir vis dėlto šiltus drabužius — Kilyną užplūsdavo pagiežingas pavydas.
Ypač didelį apmaudą keldavo seniausieji Aspektai, tarškantys apie neįsivaizduojamus didingus laikus. Kiti Šeimos nariai irgi taip jautėsi. Džoselina beveik nešnekėdavo su savosiomis mirusiomis esybėmis. Būdamos nenusakomo amžiaus, jos rodydavo prabangos kupinus vaizdus — be jokios abejonės, sufabrikuotus.
Kilyno sąmonėje tebekirbėjo mintys apie magnetinę būtybę, sumišusios su tyliu Aspekto balseliu. Vyriškis papurtė galvą norėdamas pastarojo atsikratyti.
Tik pabandyk skirti Aspektams didesnį dėmesį, ir jie netruks atplėšti tave nuo materialaus pasaulio.
Jis paliko Šibą vieną ir patraukė link stovyklavietės, dairydamasis aplinkui, nenuilsdamas nuo Tiškulio grožio. Kaip čia žalia, dingtelėjo į galvą, kaip žalia, žalia, žalia.
4
Jie žygiavo tolyn į tankėjančios augmenijos centrą. Banguojančios kalvos privertė Šeimas paspartinti žingsnį. Po kojomis painiojosi mažučiai cypaujantys padarėliai. Širdis džiugino žaliuojantys ūgliai ir saldus oras. Per visą dieną jie nepastebėjo nė menkiausio mecho ženklo. Iš mieguistos dirvos gelmės sunkėsi drėgmė.
Ledrofas su Fornaksu ginčydavosi kiekvieną kartą, kai Šeimos sustodavo pailsėti. Jų nuolatiniai barniai neperžengdavo Klanų nustatytų ribų, tačiau kapitonai akivaizdžiai neįstengė nuslėpti susierzinimo vienas kitu. Jie kivirčydavosi netgi dėl kelionės tempo. Paskui lyg ir susitaikydavo, o po akimirkos vėl pradėdavo karštai aiškintis santykius.
Ledrofas ragino elgtis atsargiai. Savo ruožtu Fomaksas norėjo kuo greičiau pasiekti Tiškulio centrą tvirtindamas, jog ten jų laukia gausybė natūralaus maisto. Lupikų kapitonas vedė saviškius į priekį dvišake rikiuote. Kartą Ledrofas iškeikė jį per komą ir įtūžęs sviedė savo šalmą į žemę. Žinant, kad metalinius galvos apdangalus pataisyti sunkiausia, nes nedaug kas turėjo jiems atsarginių dalių, toks beprotiškas elgesys visus tiesiog apstulbino.
Jie rinkosi maršruto kryptį žiūrėdami į dangų. Abi Šeimos jau seniai buvo praradusios savo žemėlapių įrangą. Deniksui nusileidus už horizonto, užslinkdavo pilkšva naktis, kurios metu sidabriškai švytėdavo Ėduonies diskas. Tada Šeimos sustodavo pailsėti. Atrodė, kad ginčai nekildavo tik dėl šio klausimo.
Kilynas išvengė vakarinių aptarimų savanoriškai pasirinkdamas budėjimą. Kartu su savimi pasiėmė ir Tobį. Jie vaikščiojo tylėdami. Susijungusiais sensoriniais centrais klausėsi švelnaus čirškimo, sklindančio nuo kalvų ir nedidelių medelių. Žingsniuojant šiose apylinkėse, buvo sunkiau išgirsti tolimą mechų judesio virpesį arba užuosti jų alyvos smarvę. Viskas susiliejo į ulbančių garsų simfonija.
— Tėti? — kimiai sukrenkštė Tobis, išsekęs po ištisą dieną trukusio strykčiojimo.
— Išgirdai kažką?
— Ne, nieko. Aš tik galvojau.
— Apie ką?
— Apie tą moterį. Prisimeni, prieš porą dienų…
— Apsėstą Aspektų?
— Aha.
Kilynas tikėjosi, kad sūnus bandys apie tai pašnekėti.
— Jie ne visi tokie bjaurūs.
— Ar ji pasveiks?
— Tikriausiai. Jau dabar gali vaikščioti. Jos Aspektai šiek tiek išsigando. Užsigeidė pajusti gyvenimą.
— Priversdami ją šokinėti lyg pamišusią? Ir tai vadinasi gyvenimu?
Tobis stabtelėjo ir atsisuko į tėvą. Jie žvelgė vienas į kitą, liekni ir raumeningi, nusimetę savo įrangą, likę tik su suglamžytais kombinezonais. Virš horizonto tviskėjo platus Ėduonies diskas, užtemdęs vaiko veidą žydro atspalvio šešėliais. Jo lūpų kampučiai šiek tiek persikreipė, tarytum ant liežuvio galo būtų pakibę kartūs žodžiai.
— Toji moteris turi maždaug tuziną Aspektų, — pasakė Kilynas. —Jie visi bando įsiskverbti į tavo sąmonę… — vyriškis giliai įkvėpė, bandydamas paaiškinti Aspektų sukeltus pojūčius. Tylių balselių spygavimus. Miniatiūrinių rankučių spaudimą. Akies obuolio kutenimą. — Tos esybės kalba taip greitai, kad neretai sunku atskirti, kurios mintys priklauso tau, o kurios jiems.
— Sakyčiau… gana…
— Baisu.
Tobio veidas vis dar atrodė įsitempęs, lūpos keistai prašieptos.
— Teisingai.
Kilynas skėstelėjo rankomis vildamasis, kad padarė tai pakankamai nerūpestingai.
— Klausyk, šiuo metu ne viskas klostosi itin gerai. Šeima suirzusi. Neužmiršk, kad Aspektai irgi žmonės. Tik šiek tiek susitraukę.
— Ar jie elgsis taip pat, kai įsikurs mano galvoje?
— Niekas nesako, kad tu juos turėsi. — Kilynas pamelavo, tačiau manė, kad neišsidavė esąs įpykęs. Paskui suprato, jog veltui slėpė savo jausmus.
Berniuko lūpos išspaudė žodžius tarsi spjūvius.
— Tegul tik pabando man juos įkišti!
— Tai neįmanoma, — skubiai atsakė Kilynas. — Tu per jaunas.
— Manęs neprivers…
— Apie tai nė kalbos negali būti, sūnau, — stengėsi jį nuraminti Kilynas.
— Ilgėliau kur nors apsistojus, Šeima pareikalaus, kad įsileisčiau Aspektą. Juk tu žinai — aš pakankamai suaugęs.
— Dar ne! — atmetęs tokią mintį, Kilynas pajuto širdyje slapta rusenantį troškimą sugražinti senuosius laikus ir leisti berniukui bent iš dalies pasidžiaugti vaikystės malonumais.
— Tai įvyks netrukus.
— Šiaip ar taip, niekas nepajėgs to padaryti. — Vyskupų moteris, galėjusi perkelti į sąmonę mikroschemose saugomus Aspektus, žuvo per maldininko užpuolimą.
— Viena iš Lupikių turi tokių sugebėjimų, — nepalenkiamu balsu pareiškė vaikas, ir Kilynas suprato, kodėl berniukas apie tai prakalbo.
— Kas?
Tobis pratruko:
— Jos vardas Pamela. Mačiau, kaip ji krapštėsi prie trijų Lupikų, kai mes ilsėjomės. Tiesiog atšovė angas spranduose, ir jie visi sustingo. Tada įstatė schemas, ir tie žmonės atsistojo jau visai kitokie. Jie mirksėjo, lyg niekada anksčiau nebūtų regėję žemės ir dangaus. Paskui pradėjo juokingai kalbėti. Pasidarė visiškai nepanašūs į save.