Vaiko akyse nušvito ilgai slėptas klausimas. Kilynas nusitraukė pirštinę ir čiupo Tobiui už peties.
— Taip būna visada. Aspektams būtina apsiprasti naujoje vietoje. Po dienos kitos tie Lupikai atsitokės.
Tobio veidas susitraukė, akys pavandenijo.
— Jie atrodė… atrodė…
— Žinau. Žinau. — Ilgą laiką jiedu nepratarė nė žodžio, tiesiog stypsojo ant sudūlėjusios rudos uolos atskalos, panirę į chrominio atspalvio prieblandą.
Kilynas tvirtai spaudė sūnaus pečius jausdamas, kad žodžiai nepajėgūs išreikšti užplūdusių emocijų. Aptariant iš pirmo žvilgsnio paprastus reikalus, į paviršių iškildavo daugybė širdį slegiančių dalykų. Šį kartą Kilynas neabejojo, kad tarp jųdviejų tvyrantis liūdesys tęsiasi ne tik pastarąsias dienas, bet ilgus metus — nuo tų laikų, kai po Negandos prasidėjo sekinantis bėgimas pražūties koridoriais. Apie tai nebuvo ką sakyti. Likimas lėmė žengti kančių keliais ir neužmiršti to, kas darė juos žmonėmis.
Jis atsikrenkštė ir nelaukdamas, kol tylos minutė virs užsitęsusią nejaukia pauze, ištarė:
— Aspektai padeda išsaugoti mūsų įgūdžius. Jei ne jie…
— Aš visa tai žinau. Tik norėjau pasakyti, kad man… man…
Kilynas apkabino sūnų, neleisdamas jam užbaigti sakinio. Abu
žinojo, ką jis jautė, ir suprato, kad jie nieko negali pakeisti. Tobis augo gana greitai, nepaisant kelionės sunkumų. Netrukus šis faktas kris kam nors į akis, ir kapitonui teks aiškintis Šeimai, kodėl berniukas iki šiol neturi Aspekto, kurių visa galybė tūnojo mikroschemų saugykloje, nešiojamoje ant dešiniosios Ledrofo šlaunies. Jei tik prireikdavo, kiekvienas jų galėdavo suteikti Šeimai informaciją apie tam tikrus amatus. Patyrusi Lupikų moteris pajėgtų nesunkiai atlikti implantavimo procedūrą.
Kilynui magėjo pasakyti vaikui, esą jis galėtų atšaukti šią operaciją ir neleisti, kad Tobiui į galvą būtų įkištas Aspektas. Tačiau tiek tėvas, tiek sūnus kuo puikiausiai nutuokė, kad jie privalės paklusti kapitono sprendimui.
— Klausyk, aš…
— Viskas gerai, tėti, — prispaudęs veidą prie Kilyno kombinezono sušniurkštė Tobis. — Aš žinau. Žinau.
Apėjus stovyklavietę ratu, Kilynas nusiuntė vaiką atgal į saviškių gretas. Tobiui reikėjo pamiegoti, o jam pačiam — šį tą apmąstyti.
Įsikūręs žmogaus sąmonėje, Aspektas galėjo daug kuo pagelbėti Šeimai, tačiau jis būtų gerokai sutrikdęs berniuką, savo maištaujančiu balseliu užgniaužęs skaidrias Tobio mintis. Dabar jie visi atsidūrė ypač nepavydėtinoje padėtyje. Porą metų po Negandos Šeima gyveno gana neblogai, leisdama ištisas dienas Tvirtovėse ir Lomose. Tada jie neskubėdami priprasdavo prie Aspektų, priimdavo į save miniatiūrines, visiškai skirtingas sielas.
Bet šiuo momentu niekas negalėjo tikėtis atrasti saugaus prieglobsčio. Aspektai jautė stiprėjančią neviltį, užuodė ją sąmonės kertelėse. Jei Tobiui būtų liepta susitaikyti su implantu, o jiems visiems tektų skubiai iškeliauti arba gintis nuo marodierių…
Apsukęs dar keletą ratų, Kilynas įnirtingai papurtė galvą, tarsi norėdamas ją prablaivyti. Įsitempęs mąstė apie susidariusią padėtį, tačiau neįsivaizdavo, kaip Tobis galėtų atsisakyti Aspekto. Nevalia leisti, kad tai įvyktų. Deja, griežtų Šeimos taisyklių neįmanoma nepaisyti. Jis turės rasti būdą, kaip suderinti šias dvi nepajudinamas tiesas. Greičiausiai berniukui nepavyks išvengti savo lemties.
Kitą dieną, Šeimoms šuoliuojant dideliu greičiu, Kilynas padarė atradimą.
Atsargiai užkopęs ant kalvos, vyriškis išvydo suaižėjusį slėnį, o už jo — tolumoje dunksančius didžiulius akmens luitus, kurie atsilaikė Tiškulio spaudimui. Jų šonus raižė maži upeliūkščiai.
Kilynas šūktelėjo Džoselinai:
— Kairėje pusėje atviras kelias. Daug vandens. Nenukrypk nuo mano nugaros. — Jis skubiai nusileido į pašlaitę ir nustrykčiojęs per duobėtą slėnį pakilo iki uolėtosios perėjos. Tada sočiai prisigėrė vandens, keisto aštraus prieskonio ir tokio šalto, kad pradėjo gelti rankas. Kai Šeima persiropštė per kalvagūbrį, vyriškis patraukė į priekį.
Stataus šlaito pusiaukelėje jis pastebėjo pakrypusią akmens plokštę. Akivaizdžiai žmogaus rankų darbo. Mechai šlifuodavo uolas, pjaudavo jas su lazeriu. Tačiau šis pilko granito luitas turėjo alebastrinius pakraščius ir keistas įrantas. Sudūlėję kampai ir išblukusios įpjovos bylojo apie gilią senovę. Netgi Citadelėje nebuvo tokių įmantriai apdirbtų uolienos atskalų.
Kurį laiką Kilynas dėbčiojo sutrikęs į plokštę, galiausiai sutiko išklausyti primygtinio Artūro zvimbimo.
Galiu patvirtinti, kad užrašas labai senas. Daug senesnis už mane. Archajiškas. Man nė į galvą nešautų parašyti kažką panašaus, nors ankstesniame gyvenime mėgdavau brūkštelėti vieną kitą eilutę.
— Perskaityk.
Gerai, tik reikėtų suteikti intonacijai tinkamą formą.
Jis,
kuriam atiteko šlovė, kai bekraščiuose laukuose atrėmė pirmąjį antpuolį. Savo krūtine jis sustabdė priešų antplūdį — siaubingus beprotiškus mechanizmus, negailestingai naikinančius kritusius.
Jis,
kuris per karą patyrė septynias gyvenimo-mirties būsenas. Jam pasiekus pergalę, čiuožykla atiteko žmonijai.
Jis,
kurio narsa tebekvepia pietinis vandenynas.
Jis,
kurio aistra paskandino mašinas didingoje švytinčioje liepsnoje.
Jis: vis dar neapleidžia savo lobio, Čiuožyklos, kaip rusenanti ugnis po gaisro milžiniškoje girioje.
Jis: kuris atvedė žmoniją iš plieninių rūmų, skriejančių aukštybėse.
Jis: atsisakė gyvenimo, lyg būtų pailsęs.
Jis gyvena mumyse, kad galėtų įžengti į galutinai užvaldytą pasaulį.
Čiuožykla: įgyta jo dėka.
Jis: vardu Čandra.
Jis: kuris suteikė žmonijai atitinkamus vardus.
Jis: kuris padalijo ledą Šeimoms.
Jis: kuris yra garsusis jūsų protėvis.
Būtent čia jis ir ilsisi.
Kai Arturas baigė dainuoti ilgąją giesmę, šalia Kilyno jau būriavosi kiti Šeimos nariai. Jis susijungė su saviškiais sensoriniu centru, leisdamas jiems klausytis tylių, stebuklingų eilučių. Net ir nemokėdami patys perskaityti giliai uoloje įrėžtų žodžių, žmonės pajuto, kokia laiko našta slegia šią žinutę.
Nebyliai, vienas po kito jie prisilietė prie pasvirusio akmens. Priešais jį driekėsi stačiakampis įdubimas, kuriame, Kilyno manymu, ir buvo palaidotas žmogus, vardu Čandra.
Jis atsiduso ir drauge su Tobiu patraukė įkalnėn. Šeima tylėjo. Kažkodėl sakiniai, atsklidę iš neįsivaizduojamai tolimų laikų, nuliūdino labiau negu vakarykštės skerdynės. Jei Čandra išties sugebėjo duoti mechams atkirtį, jis neabejotinai buvo nepaprasta asmenybė.
Gal jis virto Aspektu? Kad ir kaip stengėsi, Kilynas negalėjo prisiminti, ar kuris nors iš Šeimos turi savyje galingąją esybę, besivadinančią tokiu vardu. Bet jei Čandros Aspektai tebėra gyvi ir Kilynui pavyktų vieną jų gauti, galbūt tai padėtų tapti geresniu Šeimos nariu arba geresniu tėvu…
Jis žingsniavo beveik nematydamas, kur stato koją. Užsisvajojusią būseną nutraukė Tobio šūksnis:
— Tėti, ar matai? Panašu į mechų pastatą.
Nieko tokio sensoriniai centrai neužfiksavo. Šeima kalbėjosi apie Čandros akmens plokštę. Susiliejantys balsai, kuriais žmonija siuvosi savo patirties apdarus, lygino aštrius realybės kampus.