Vyriškis susiraukė. Jie stengėsi vengti mechų susibūrimo vietų, o tas keistas padaras, drybsantis priešakyje…
Staiga jis suprato, jog ten yra du mechai.
Vienas jų pajudėjo. Barškuolis.
Marodierius šliaužė į žmones iš dešiniojo šono, susisukdamas ir vėl išsivyniodamas, garsiai tarškindamas vikšrais. Kilynas girdėjo, kaip nuo įtampos pokši keraminės jo briaunos.
Nė neužfiksavę barškuolio puolimo kampo, Šeimos nariai spruko šalin. Per tarpeklį jiems nebūtų pavykę peršokti, todėl reikėjo slėptis išdžiūvusio upelio griovoje.
— Visi į dešinę! — suriko Ledrofas. Supratusi jo ketinimus, Šeima akimirksniu pakluso įsakymui. Slėptuvę galėtų atstoti mechų pastatas.
Jie teturėjo vos kelias sekundes. Trys Lupikų moterys metėsi į priekį pasinaudodamos visa hidraulinių aulinių galia, paskui atsigręžė ir paleido atsakomuosius šūvius.
Prie jų prisidėjo ir Kilynas, pykštelėdamas iš nepatogios padėties, bet nelėtindamas žingsnio. Nebuvo jokio reikalo tiksliai pataikyti; šūviai rikošetu atšokdavo nuo šlykštaus ir negailestingo barškuolio, tačiau jo nesustabdydavo.
Visiems nepavyks išsigelbėti.
— Tobi! Greičiau! — suriko jis suprasdamas, jog tai nieko nepakeis, ir tuo pačiu norėdamas kaip nors atsikratyti bloga nuojauta.
Šį mechą jie matė anksčiau, dėl to nekilo jokių abejonių. Matyt, padaras atrijo pusiau sugromuliuotą maistą ir puolėjuos vytis. Tokio agresyvaus barškuolio dar neteko regėti.
Kilynas pastebėjo figūrėlę, lekiančią daug lėčiau už kitus Šeimos narius, bet neką mažiau įnirtingai: senoji Merė. Pastarosiomis dienomis ji nekaip jautėsi. Gerokai atsilikus nuo kitų, kimus senolės alsavimas virto švokštimu.
Jis atsisuko. Senoji Merė sunkiai ropštėsi stačiu šlaitu. Nieko nelaukęs Kilynas šovė jai virš galvos tiesiai į žydrai liepsnojančius barškuolio nasrus. Padaras beveik nepastebėjo, kad atitrūko jo antena, o surambėjusiame snukyje atsirado duobė.
Mechas sugavo senąją Merę. Nustvėrė ją savo rankomis ir nė nestabtelėjęs susigrūdo į skilvį.
— Mere! — užstaugė įsiutęs Kilynas. Jis žinojo, kad barškuolis netrukus supras prarijęs ne metalinį mechą. Paragavęs suvoks, kad ji nevirškinama, ir išspjaus.
Kilynas neturėjo laiko gailesčiui. Jis apsigręžė ir papustė padus neužmiršdamas, jog atsidūrė atviroje erdvėje. Barškuolio akimis žiūrint, jie greičiausiai tebuvo beginklių, metalo plokštėmis dengtų būtybių pulkas, pigios rūdos šaltinis. Neužfiksavęs savo miesto “nevalgyk manęs” kodų, marodierius nedvejodamas perėjo į puolimą.
Kilynas bėgo lyg įkąstas. Barškuolis artinosi rangydamasis tarp upelio dugno žolių.
Pro galvą prašvilpė duslus ūūūžt — triukšmo iškrova, sumaišiusi nuo kojų sklindantį infragarsinį urzgimą su elektromagnetiniu zvimbimu ir pakilusi iki vibruojančių, visą kūną persmelkiančių dažnių.
Barškuolis stengėsi išmušti Kilyną iš vėžių, suardyti jo sensorius. Vyriškis instinktyviai nunėrė galvą, tokiu būdu atjungdamas receptorius. Išnyko visi pojūčiai. Liko veikti tik tolimosios regos schema.
Priekyje lapnojo Tobis. Kilynas čiupo jį už peties, trūktelėjo ir perkėlė berniuką per smėlio sąnašas.
Apsaugotoje sąmonėje tyliai nuaidėjo dar vienas ūūūžt, toks galingas, kad net parbloškė Tobį, kuris sudribo ant žemės ir kone prarado amą. Vienu rankos judesiu tėvas užsimetė sūnų ant nugaros.
Dar labiau priartėjęs barškuolis išspjovė kaitrias neuronines žiežirbas, tarsi dygliukai subadžiusias Kilyno koją. Raumenys mėšlungiškai susitraukė ir po sekundės sustingo.
Kilynas suklupo. Priešakyje šmėkščiojo įspūdingo dydžio mechų pastatas, kur kas aukštesnis negu kitos metalinių padarų konstrukcijos.
Gaila, kad neišeis jo pasiekti.
Vyriškis susvyravo.
— Kilynai! — suriko kažkieno balsas.
Iš po kojų išslydo smėlis. Dangus ėmė suktis it vilkelis.
Jis puolė apgraibomis ieškoti ginklo. Bet kuriuo momentu užgrius barškuolis. Jei pasiseks gerai nusitaikyti ir iššauti…
Staiga atgijo visi pojūčiai. Užplūdo griausmingi garsai. Barškuolio traškesys pamažu nuslopo.
Kažkas trankė jam į nugarą.
Tobio kūnas nusirideno ant žemės.
Kilyno sensorinį centrą, kurį atgaivino nežinia kieno pasiųstas signalas, užliejo išsisklaidę dilgsėjimai.
Kilynas atsisuko, pasiryžęs susigrumti su barškuolių, tačiau pamatė masyvių pilkų cilindrų užpakalį. Mechas atsitraukė.
Rėkė Lėtapėdis Sermas:
— …nebūtum atjungęs klausos, būtum išgirdęs, kaip jis bliauna. Kaip išprotėjęs.
— Kaip suprasti? Kas jį sustabdė?
— Štai tas daikčiukas.
Iš smiltainio kyšojo nedidelė piramidė. Bėgdamas pro šalį Kilynas jos nepastebėjo.
Vyriškis prisimerkė, žvelgdamas į nuostabių formų statinį.
— Kaip?
— Nežinau. Turbūt davė barškuoliui atitinkamus įsakymus.
Kilynas girdėjo apie tokius dalykus, bet nieko panašaus nebuvo matęs. Matyt, keturšonis žvilgantis paminklas su ornamentiniais raštais liepė barškuoliui nesiartinti.
Šeimos nariai linksmai šūkavo. Tobis jautėsi normaliai. Šiba švytėjo. Turint omenyje, kokį siaubą teko patirti vos prieš kelias akimirkas, nieko blogo, kad jie džiaugiasi, net ir po senosios Merės netekties.
Prieš akis šmėkščiojo išsekę, bet triumfuojantys veidai. Draugai nunešė jį iki didžiulio mechų pastato ir davė išgerti. Krykštaujantys vaikai plojo katutėmis.
Mechai negalėjo pažeisti įsakymo, draudžiančio palikti savo pastatą be priežiūros. Skirtingai nuo žmonių. Štai kodėl nieko nepaisydami pastarieji žengė link masyvios konstrukcijos. Po kalvotų laukų atsidūrus lygioje erdvioje aikštėje, užvaldė keisti jausmai.
Suglumęs Kilynas susiraukė. Ši vieta kažkuo skiriasi nuo anksčiau matytų. Tiktai kuo?
Praprastai jis nekreipdavo dėmesio į neaiškių funkcijų mechų dirbinius. Tačiau pastatas išgelbėjo jam gyvybę.
Konstrukcija pasirodė plati ir aukšta. Itin keistos formos.
Ant milžiniškos marmurinės platformos kėpsojo iliuziją primenantis daiktas. Miražus mokėjo skleisti tiktai mechai, todėl Kilynas pasistengė neprarasti budrumo. Bet kai įspyrė į jį, išgirdo raminantį dunkstelėjimą.
Iš išorės sunkus, pagamintas iš balto akmens plokščių daiktas, regis, pleveno ore. Taisyklingos kreivės susidurdavo ties kerinčiais, tačiau neišvengiamais kampais. Baltos sienelės kilo į viršų tarytum nejausdamos traukos jėgos. Aukštybėse išsipūsdamos į kupolą, jos atrodė, lyg būtų permatomos. Galų gale pačioje viršūnėje akmens plokštelės susiliejo į vieną tašką, aštrų lyg durklo smaigalį.
Fantastiškai plonas, akinančiai blizgantis akmuo nesudomino Kilyno taip, kaip ant jo subtiliai išraižytas raštas.
Aplinkui kunkuliavo linksmybės. Be kovos laimėtas mūšis suteikė gerą progą atsipalaiduoti. Lėtapėdis Sermas išsitraukė buteliuką stipraus vaisių brendžio, atstojančio tiek ritualinį skystį, tiek Šeimų vertinamą valiutos atitikmenį.
Šiek tiek padvejoję, Ledrofas su Fomaksu leido saviškiams pašvęsti. Nors tebebuvo pats vidurdienis, Šeimoms teko išgyventi siaubingas sekundes. Išmintingas kapitonas neprieštaraudavo, kad būtų išsklaidyta įtampa.
Kilynas matė, kaip jie svarstė palenkę galvas. Jis nepritarė tokiam sprendimui, tačiau nepuolė atkalbinėti.
Uždainavo kimūs balsai. Į pečius įsikibo rankos. Jam pamojo dvi Lupikės, dėl kurių ketinimų nekilo jokių abejonių. Lankstūs kūnai, įdegę rudai nuo dvigubų Denikso ir Ėduonies spindulių, nė iš tolo nesiderino su vaiduokliškai blyškiomis akmeninėmis grindimis. Nepaisant patirtų kančių, Lupikai neatjungė savo seksualinių pojūčių centrų. Jis dėkodamas burbtelėjo ir paglostęs blizgančius moterų plaukus patraukė tolyn. Gerai, kad šalimais nesimatė Šibos.