Išgirdus pritarimą, Kilyną užliejo pasididžiavimas. Bet pro ausis neprasprūdo nerimo gaida, ir jis paklausė:
— O jei ne?
“Tada mums teks bėgti. Labai greitai”.
Jie nusileido į papėdę. Šeima skuodė skersai suaižėjusias lygumas.
Sunkiai dvėsuodama Fanė pasiteiravo:
“Ar matai jį?”
— Ne.
“Jau turėjo būti perkopęs keterą. Man tai nepatinka”.
— Tavo nuomone, tai spąstai? — tyrinėdamas savo topografinį ekraną, Kilynas apmąstė įvairias galimybes. Į galvą vėl toptelėjo mintis, kad šį darbą būtų geriau atlikusi Džoselina ar net tas prakeiktas Ledrofas. Tikėtino užpuolimo metu jis norėjo būti arčiau savo sūnaus. Nuskenavęs judančius taškus, rado Tobį Šeimos būrio viduryje.
Atsitraukusi nuo saviškių Fanė nuskenavo kalvos keterą.
Kilynas vėl pradėjo ieškoti nepagaunamo persekiotojo. Akyje šokčiojantis topografinis žemėlapis pagreitino šviesos dryžių tėkmę.
Išryškėjo dar daugiau miglotų taškelių.
Iš dešinės artėjo blyškiai žydra dėmelė.
Kilynas per vėlai suvokė, kad reikėjo pasilikti kalno viršūnėje. Dabar jie atsidūrė atviroje erdvėje, o patys pametė priešą iš akiračio. Jis urgztelėjo susierzinęs ir nukūrė į priekį.
Šeima bėgo plačiame slėnyje, kai jis pažvelgė į dešinę ir išvydo ant uolėto šlaito mirksinčią žalsvą dėmę. Prie visiškai naujai įskeltos uolos, matyt, padirbėjo angliakasys mechas — akmeninėse gelmėse aiškiai matėsi išskaptuotas gintarinis rėžis.
Prieš kelias akimirkas šio pjūvio nebuvo, dėl to nekilo jokių abejonių.
— Sekite paskui mane! — sušuko Kilynas visai Šeimai ir skubiai patraukė link nedidelės kalvos. — Fane, tu galė…
Ausyse nuaidėjo griausmingas traškesys.
Jis pamatė, kaip Fanė nukrito. Moteris sušuko iš nuostabos. Po akimirkos ji suklykė, pajutusi veriančio skausmo pliūpsnį.
Kilynas atsisuko į tolimų kalvų lanką, kur stūksojo nebaigti šlifuoti rombo formos monolitai, ir iššovė.
Aidu sugrįžo mechaninės mirties spragtelėjimas.
Jis pataikė. Galbūt neužmušė to padaro, bet visai įmanoma, kad sustabdė kelioms sekundėms.
— Apšaudykite jį! — suriko Kilynas.
Fanei iškritus iš rikiuotės, jam teks pačiam apsaugoti Šeimą. Sumirksėjęs išvydo, kaip du mėlyni saviškių taškeliai nuskuodė į griovą, kur ketino pasislėpti. Gerai. O kur dingo?…
— Tobi! Bėk link tos išgraužos, matai?
Nutilęs palaukė, tačiau sūnus dvejojo.
— Į dešinę!
Vieną kankinančią sekundę, regis, užtrukusią visą amžinybę, Kilynas buvo tikras, kad sūnaus komas susprogo arba persikrovė, todėl perspėjimo jis neišgirdo. O gal berniukas tiesiog pasiklydo elektromagnetinio triukšmo sumaištyje? O gal jį išsekino bėgimas? Vaikas stovės išdžiūvusioje suskeldėjusioje lygumoje, kol pasiliks vieninteliu nejudančiu objektu, patekusiu į nematomo marodieriaus mecho linzių akiratį. Ryžto stoka pavers jį kuo puikiausiu taikiniu.
Tą akimirką Kilynas atsiminė, kaip jis pats keliavo su tėvu į ekspediciją ieškoti atsarginių mikroschemų. Nedidelis antpuolis neturėjo kelti didelės grėsmės, todėl motina nė kiek nebijodama sutiko išleisti sūnų. Bebandant apiplėšti apirusią izoliuotą lauko stotį, kur nebyliai darbavosi žemkasiai mechai, juos užklupo marodierius. Paskirtas į mažą grupelę, turinčią išvogti pagalbines schemas, Kilynas kaip tik lindo į dulkėtą pašiūrę, kai ant jo užgriuvo mechas (senas, tačiau kaip reikiant apsiginklavęs barškuolis). Trys vyrai ir moteris susprogdino barškuolį į atsargines dalis. Tuo metu mechas jau buvo bepagaunąs vaiką. Kilynas taip persigando, kad net pritriedė į kombinezoną. Bet dabar pasąmonėje atgijo ne gėda, kurią jautė pasklidus išmatų dvokui, ir ne draugų patyčios, o mirtinai išbalęs tėvo veidas, liepsnojančios akys, nevilties kupinas žvilgsnis, prasiskverbęs iki pat sielos gelmių. Žvelgdamas į nejudantį, sulig kiekvienu širdies smūgiu prarandantį brangų laiką sūnų, Kilynas jautė, kad jo veide sustingo tokia pati siaubo išraiška… — Tobi!
“Eee… girdžiu”.
Tolima figūra nuropojo pylimu žemyn į senovinę vingiuotą vandens raguvą.
Kilynas nepajėgė nė kvėptelėti. Staiga jis suvokė, kad stovi suakmenėjęs, virtęs tobulu taikiniu.
— Susikūprink ir bėk, berniuk, — sušuko jis puldamas į šoną.
Pro šalį kažkas prašvilpė — tsssip!
Dešiniojoje akyje jis pastebėjo šmėžuojančias oranžines žiežirbas. Tai reiškia, kad mechas tyrinėja aplinką, bandydamas aptikti žmogų. Labai greitai — su tokia sparta dar neteko susidurti.
Prie pat ausies rėžiančiu garsu žybtelėjo raudonas dryžis.
Kilynas sudribo ant žemės.
— Fane! Kaip tu laikaisi?
“Aš… ooooj… negaliu…”
— Kas tai per padaras?
“Aš… nemačiau… daugybę metų…”
— Ką mums daryti?
Į siauro pluošto komo liniją pabandė įsiskverbti Ledrofas. Nusikeikęs Kilynas skubiai jį užblokavo.
“Netikėk… tuo, ką… matai…”
— Ką…
Ji užsikosėjo ir nutilo.
Fanė žinojo apie retos rūšies mirtinus mechus daugiau už bet kurį kitą Šeimos narį. Ilgą laiką su jais kovėsi, dar tada, kai Kilynas nebuvo gimęs. Tačiau vangus kapitonės balsas liudijo, kad padaras pašovė ją tiesiu taikymu, gal net išsprogdino kelias nervų skaidulas.
Puikioji, išmintingoji senolė daugiau nebegalės padėti.
Kilynas dirstelėjo į tolimosios kalvos pašlaitę, kur stūksojo deformuoti akmens luitai. Ten pat plytėjo kreivašonės aikštelės, uolų paviršius vagojo nežinia kokiam tikslui skirti raižiniai. Tačiau pastarieji jam nerūpėjo — jau seniai išmoko nekreipti dėmesio į tai, ko negali iššifruoti joks žmogus. Jį tedomino naujieji įrantai, išdavikiškos autokalto žymės.
Nieko panašaus nesimatė.
— Džoselina!
Nugrandyti akmeniniai paviršiai prasiskyrė. Sudrebėjo. Kilyną apėmė svaiginantis pojūtis, neva jis žiūri kiaurai pliką uolą į netikėtai besimaterializavusį miestą su galingomis granitinėmis sienomis. Tvirtovė suūžė paskleisdama raudonus energijos spindulius ir dar labiau išsipūtė.
— Po velnių visa tai, — sumurmėjo jis sau po nosimi.
Skaidrus it krištolas tolimas miestas suraibuliavo. Uolos ištirpo vaiskiuose kontūruose.
Po sekundės vėl virto apdaužytais akmenimis.
“Ant viso šlaito?…” — tarė priblokšta Džoselina.
Kilynas suurzgė:
— Tokio dydžio miražui sukurti prireiktų nemažo mecho.
“Arba naujo tipo”.
Džoselina bėgo iš dešinės pusės, susilenkusi ir pasitelkusi į pagalbą kompresorius. Užjos skuodė kiti Šeimos nariai. Kilynas klausėsi sunkaus šnopavimo, kuris tai garsėjo, tai blėso, priklausomai nuo atstumo, skiriančio jį nuo bėgančiųjų. Virtusi nenutylančių garsų jūra, Šeima stebėjo savo vedlį. Atrodė, lyg ji norėjo ne pasislėpti, o pamatyti vieną iš daugelio ilgos ir beviltiškos kovos prieš mašinas scenų. Jo pasąmonėje saviškiai virto tyliais prisiekusiaisiais.
“Kažką pašovei?” — paklausė Džoselina.
Kilynas nėrė į senovinių metalinių sijų priedangą. Storos plokštės buvo išmargintos raudonų rūdžių žymėmis.
— Regis.
“Užmušei?”
— Nemanau. Greičiausiai pataikiau į mecho elektros grandinę.
“Vadinasi, jis tebesislepia”.
Iki Fanės nusigauti nepavyks. Kilynas laikėsi saugiu atstumu nuo susitraukusio kapitonės kūno beveik neabejodamas, kad marodierius jau spėjo su ja susidoroti.