Kilynas tęsė savo tyrinėjimus, nepaisydamas aidinčių balsų. Kvadratinės marmurinės platformos pakraščiuose stūksojo keturi trapių formų bokštai. Jis atidžiai apžiūrėjo didingus stulpus, kurie styrojo paminklo kampuose tarsi nebylūs sargybiniai, pasiruošę sutikti neprašytus svečius.
Vyriškis pastebėjo, kad bokštai stovi truputį pakrypę išorėn. Kažkas pasąmonėje pakuždėjo, kodėl taip yra. Net ir nugriuvę, jie nepadarytų nė menkiausios žalos milžiniškai platformos centre dunksančiai konstrukcijai.
Ant vienos marmurinės sienos prikalta juoda plokštelė priminė tamsią akį, žvelgiančią į nesvetingą žemę. Virš jos švytėjo toks pats juodas užrašas: NW.
Kai Kilynas prisiartino, šis sumirgėjo paskleisdamas purpurinę miglą, sąmonę persmelkdamas monotoniškais balsais, giedančiais apie šlovingus praeities įvykius.
Kilynas pajuto, kad žodžiai tvyro ties šaltos it kristalas beprasmybės riba, ir išsižiojo suvokęs jų reikšmę.
Kad ir kaip neįtikėtina, šią konstrukciją sukūrė ne mechai.
Senų senovėje ją surentė žmonės.
Tačiau mechai jos nelietė.
Kurį laiką Kilynas klausėsi, nieko nesuprasdamas, išskyrus vienintelį faktą: kažkada vyrai ir moterys mokėjo gaminti įvairius puikius dalykus neką blogiau už mechus. Kur kas gražesnius už Citadeles. Be to, dirbo taip gerai, kad netgi mašinos nedrįso sunaikinti jų darbo vaisių.
Apstulbęs, plačiai atmerkęs akis ir nieko nematydamas, jis pastebėjo Lėtapėdį Sermą tik tada, kai pajuto pliaukštelėjimą per pečius.
— Ei! Užleidžiu tau pirmąjį pjūvį.
— Ką?
— Sugriaukim juos iki pamatų.
— Vienas jų…
— Atėjo laikas paūžti! Švęskime!
Keli Šeimos nariai jau raižė įrantas ant vieno iš plonųjų bokštų pagrindo. Lėtapėdis Sermas pastūmė Kilyną link jų. Paprastai mechų fabrikų žmonės daugiau negrobstydavo, tačiau ši keista vieta neatrodė į nieką panaši.
— Tu nesupranti, — pabandė prieštarauti Kilynas. — Tai ne mechų pastatas.
Sermas prunkštelėjo.
— Manai, jog čia kalnas?
— Jį sukūrė žmonės.
Sermas prapliupo kvatoti.
— Tikra teisybė! Iš ten sklido balsas…
— Jis girdi balsus, — kreipėsi į kitus Sermas. — Matyt, gerokai kliuvo nuo barškuolio. — Pasigirdo duslus švilpimas.
— Tai žmonijos rankų darbas. Štai kodėl jis toks gražus.
— Paprasčiausias mechų šlamštas. — Sermas žengė prie bokšto pagrindo.
— Ne! Kažkada labai seniai jį pastatė vyrai ir moterys — mes. Tik pažvelk, pažvelk į jį.
Šeimos nariai paniekinančiai kikeno ir šaipėsi, pasiruošę daryti tai, ką vyrai ir moterys darydavo atradę nesaugomą mechų statinį.
— Aš tau sakau — tai prakeiktas mechų laužas. — Sermas truputį susierzino. — Jei nenori padūkti, labai prašom, gali pailsėti.
Dvi moterys nusijuokė ir įteikė Lėtapėdžiui spindulinį pjautuvą, kažkada seniau išplėštą iš klastūno. Paspaudus mygtuką, įrankis suurzgė.
Kilyną užplūdo sielvarto kupinas įniršis, ir jis puolė į priekį. Sermas jau ketino atsukti spindulį į baltąją akmeninę plokštę. Per minią nuvilnijo džiaugsmingas nekantraujantis murmesys.
Atsivedėjęs Kilynas smogė jam į nugarą. Susvyravęs Sermas tėškėsi veidu į bokštą ir sulaukė spyrio į šonkaulius, po kurio pjautuvas tarškėdamas nusirideno ant marmurinės platformos.
— Tu!.. — užstaugė Sermas, tačiau Kilynas spėjo koja numušti pjautuvą į šoną.
Lėtapėdis atliko klaidinantį manevrą ir tvojo priešininkui tiesiai į dešiniąją akį.
Kilynas susverdėjo, apsvaigintas smūgio.
Nunėręs galvą Sermas puolė Kilyną, bet šis atšoko. Dičkis trenkėsi į akmeninę plokštę ir sudejavo.
Ledrofas su Fomaksu stovėjo toli ir, rodos, nė kiek nesijaudino dėl peštynių. Kilynas suriko piktų veidų jūrai:
— Palikite pastatą ramybėje. Jis mūsų. Žmonių.
— Tu saugai mechų šiukšles? — šūktelėjo viena moteris. — Aš…
— Tai žmonių rankų darbas. Tų, kurie gyveno senovėje.
Moteris prašiepė papilkėjusius dantis.
— Iš kur ištraukei? Jį pastatė mechai!
— Aš nesiruošiu su jumis ginčytis. Šalin rankas! — sustingęs ir paraudęs Kilynas nenuleido nuo jų savo žvilgsnio.
Vyriškį tyrinėjo primerktos akys, vertinančios galimybes nugalėti jį kovoje.
Tuščią orą graibė rankos, trokštančios pajusti ginklo svorį.
Tarp aukštųjų bokštų švilpavo vėjas.
Po sekundės įtampa atslūgo, ir pagiežingai murmanti minia išsivaikščiojo. Linksmybėms teks susirasti kitą vietą.
Kilynas padėjo Sermui atsisėsti, atnešė jam vandens. Lėtapėdžio nuotaikos kišdavo gana greitai, todėl jo pyktis jau buvo išgaravęs. Kilynas gurkštelėjo brendžio. Vyrai apsikabino. Tuo viskas ir baigėsi, ir jei ne maudžiantys Sermo šonkauliai bei mėlynė jo priešininko paakyje, niekas nė nebūtų supratęs, kad čia kažkas įvyko.
Atsistojęs Kilynas užvertė galvą ir pažvelgė į plunksninius debesis, plaukiančius virš bokštų bei didingo kupolo.
Jis dar kartą išklausė senovinių balsų giedojimo beveik negirdėdamas, kokius priekaištus dėl incidento pareiškė Ledrofas, o vėliau ir Fornaksas.
Tobis nužvelgė bokštus, kai tėvas pareiškė, neva juos pastatė žmonės. Vaikiškai susižavėjęs suraukė nosį ir jau po kelių minučių žaidė su Lupikų vaikais.
Jis papasakojo tai Šibai, kuri linktelėjo galva, bet nieko neatsakė.
Šventė pamažu ėjo į pabaigą.
Kapitonai nusprendė kiek įmanoma toliau atsitraukti nuo barškuolio. Juolab kad Šeimos pasisotino ir vėl galėjo keliauti sparčiu žingsniu. Nesiklausydami dejonių ir nusiskundimų jie įsakė žmonėms pasiruošti kelionei.
Kilynas papurtė galvą, ir senovinis balsas pritilo iki vos girdimo čirenimo. Kaip ir kiti, jis nebūtų atsisakęs dar šiek tiek pailsėti. Pagedėti senosios Merės. Pašvęsti. Su džiaugsmu prisiminti barškuolio pažeminimą.
Užsimetęs ant nugaros kuprinę Kilynas susiraukė. Jei jau mechai gerbia šią vietą, tai žmonės taip pat turėtų puoselėti tokius jausmus. Dėl to nekyla nė menkiausios abejonės.
— Žygiuokite! — užbliovė Ledrofas. — Saugoti šonus! Visi į priekį.
Jie paliko lygiąją aikštę neatsigręždami.
Suspigo įsiaudrinusio Artūro balselis, tačiau Kilynas nebuvo nusiteikęs jo klausytis. Aspektas negalėjo paaiškinti, iš kur ir kodėl atsirado šis paminklas. Gyvendamas savo laikais Arturas nieko negirdėjo apie tokį statinį. Regis, šis neturėjo nieko bendro su akmens luitu, pagerbiančiu Čandrą. Kilynas atjungė susijaudinusį Aspektą ir vėl užėmė sargybinio padėtį kairiajame šone.
Arturas nesiliovė kartojęs vieno vardo. Kurį laiką jis svarstė, ką galėtų reikšti tas žodis. Tokios kalbos Kilynas nežinojo.
Galiausiai jis pasidavė. Pasiklydęs laiko koridoriuose, žodis prarado savo prasmę, nors vertėtų pripažinti, kad didingi garsai — Tadž Mahalas — gana maloniai kuteno lūpas.
5