Kitą rytą, Kilynui pakirdus, visa stovyklavietė ūžė pasakodama paskutines naujienas. Naktinio budėjimo metu Šiba pastebėjo, kad nuo tolimos kalvos juos skaičiuoja žemkasys. Jos šūvis tikslo nepasiekė. Ne išimtis, kad mechas sugebėjo pakeisti šūvio trajektoriją. O tai būtų išties bloga lemiantis ženklas.
Ledrofas su Fomaksu nutarė išsiųsti žemkasiui iš paskos pėdsekių komandą. Abu kapitonai išsklaidė savo Šeimas. Ieškoti mecho pasisiūlė šeši savanoriai. Du vyrai Vyskupai, vis dar geidžiantys atkeršyti už savo giminaičius, žuvusius per maldininko antpuolį. Dvi moterys iš Lupikų Šeimos, liesos ir kampuotos. Trumpai apkirptus savo plaukus jos supynė į standžius mazgelius ir suformavo iš jų kažkokį senovinį paminklinį simbolį, kurio prasmės jau niekas neatsiminė. Būdamos patyrusiomis žvalgėmis, jos išmanė medžioklės subtilybes ir aistringai mėgo šį darbą. Dalyvauti sutiko ir jų draugė Šiba.
Jos kvatojo pokštaudamos su porele vyrų, ir, Kilyno — šeštojo komandos nario — manymu, niekuo nesiskyrė nuo anksčiau jo pažinotų merginų. Vyskupų Šeima neturėjo moterų medžioklių, nors iš bėdos žvalge būtų galima pavadinti Džoseliną. Iš jų šnekų Kilynas suprato, kad Lupikai visada skrupulingai pasidalindavo darbais, todėl abiejų lyčių atstovai vienodai prisidėdavo gamindami valgį, medžiodami, gindami saviškius, tvarkydami schemas, netgi tempdami nešulius ir eidami į žvalgybą. Pilkšvai žalia kombinezono medžiaga neįstengė nuslėpti pūpsančių Lupikų moterų kojų raumenų. Vis dėlto jos tuo nesididžiavo ir elgėsi pakankamai nerūpestingai.
Visi šeši komandos nariai sutarė dėl vieno dalyko: ypatingieji žemkasiai galėtų nuvesti pas maldininką. Būtų tiesiog nuostabu, jei pavyktų užklupti jį netikėtai. Atvirkštinis variantas nieko netenkino.
Jie pradėjo savo ilgą ir varginantį žygį. Nors per keletą šimtmečių žmonės priprato bėgioti, Kilynas žinojo, kad jam teks pasistengti, norint neatsilikti. Deja, amžius daro savo. Chroniškas kelių ir šlaunų maudimas bylojo, kad jis rizikuoja bandydamas savo ištvermę. Nemalonią nuojautą skleidė implantuoti sensoriai, fiksuojantys mikromolekulinius pakitimus, kuriuos Kilynas įsisąmonindavo automatiškai, nė per nago juodymą nekreipdamas dėmesio į jų kilmę.
“Tobis saugus”, — per komą pasigirdo Šibos balsas.
Kilynas sumirksėjo.
— Nejau visi gali skaityti mano mintis? Bet tu teisi — man nepatinka, kad reikia jį palikti.
“Atrodo, maldininkas pirmiausia puola pagyvenusius”.
— Tą patį ir aš sau kartoju. Manau, verta rizikuoti, jei tai padėtų netikėtai užspeisti maldininką į kampą.
“Mums belieka tikėtis”, — liūdnai tarstelėjo moteris.
Jie nusekė žemkasio vėžėmis, įsirėžusiomis išdžiūvusio vandens telkinio dumble. Nuo molingų kalvų tekėjo upeliai. Po žeme tirpo ledas, dosniai maitinantis vešančią žalią augmeniją.
Pėdsakai atvedė žmones į erdvią laukymę. Kilynas jautė viduje augantį pyktį. Jis žinojo, kokį greitį žemkasiai gali pasiekti, jų galimybes įveikti kalvotas vietoves. Šios vėžės driekėsi tarp sudūlėjusios uolienos iškyšulių ir klampių nuošliaužų, kur mecho vikšrai neabejotinai turėtų užstrigti. Tokio sumanaus žemkasio dar neteko regėti. Šuoliuodami po lauką ir dairydamiesi į visas puses, kiti irgi pastebėjo, jog čia kažkas ne taip.
“Žiūrėkite, — riktelėjo per komą viena Lupikų moterų. — Vėžės baigiasi”.
“Vėjas ištrynė”, — atsiliepė Šiba.
Ant išdžiūvusios žemės gerai matėsi visos žymės, tačiau toje vietoje, kur molis užleido vietą smėliui, pėdsakai išgaravo. Kilynas peršoko gelsvai rudą ruoželį ir apsidairė.
— Daugiau niekur jų nematau, — pranešė vyriškis.
“Išsidėstyti į vieną liniją!“ — šūktelėjo kita Lupike, kuri vadovavo komandai ir kiekvieną uždelstą momentą beieškant aukos, matyt, laikė asmeniniu įžeidimu.
Jie nužygiavo per plačią dumblo sąnašą, tačiau pėdsakai nepasirodė. Šiaip ar taip, šioje vietoje žemkasys nebūtų galėjęs pasislėpti.
“Kvartalų paieška!” — suriko Lupike. Jie pasidalino žemės plotą į atskiras atkarpas, kurias kruopščiai apžiūrėjo žvalgydamiesi po kiekvienu krūmu. Nieko.
Ėduonis ir Deniksas jau buvo pakibę virš vingiuoto horizonto, kai moteris pagaliau pasidavė. Žemkasys paprasčiausiai išgaravo.
“Nenorėčiau grįžti atgal nė nepamačiusi jo”, — burbtelėjo Lupike.
“Nėra prasmės čia likti, — pareiškė vienas Vyskupų vyrų. Jo išsekusiame balse girdėjosi susierzinimo gaidelės. — Mes būtume pastebėję transporterį, jei šis būtų čia atvažiavęs paimti žemkasį. Tas prakeiktas mechas negalėtų niekur pasislėpti”.
“Galbūt ore?” — prabilo Šiba.
“Skraidantis žemkasys? — prunkštelėjo Lupike. — Niekada apie tokį negirdėjau”.
Tas pats Vyskupas pridūrė:
“Žemkasiai pernelyg buki. Visada buvo ir visada bus”.
Grįždami atgal į stovyklavietę, jie turėjo įveikti milžiniškas kalvas. Kilynui nė karto neprisiėjo žygiuoti per tokias aukštybes, kadangi Vyskupai stengdavosi keliauti slėniais. Atrodė, kad Lupikai kur kas labiau įpratę vaikščioti kalnais. Be to, jų vadė gana suprantamai paaiškino, kad reikia rinktis šį kelią, jeigu jie nori pasiekti Šeimas iki sutemų.
Kopdamas šlaitu, Kilynas apmąstė Vyskupo žodžius. Pasąmonėje kiekvienas Šeimos narys godojo nepagrįstą įsitikinimą: visada buvo ir visada bus.
Tačiau pastarieji įvykiai rodė ką kita. Staiga Kilynas suvokė, kad jie niekuomet tiksliai nežinojo, kaip keičiasi mechų civilizacija. Žmonijai reikėjo tradicijų bei ritualų, kurie padėdavo suvienyti Šeimas, kadaise — netgi Klanus. Deja, šiuo metu būtent pokyčiai tapo vertingiausiu ginklu, o ne prastos kokybės ir dažniausiai neveiksmingi pistoletai bei šautuvai. Arba projektoriai, nugvelbti nuo žuvusiųjų marodierių korpusų. Arba lazeriai, išplėšti iš rūdos rausėjų, tokių kaip apkiautėlių snukių. Vienadieniai ginklai netiko šiam amžinam karui, nesibaigiančiam konfliktui, virtusiam gyvybės ir mirties klausimu vienai pusei, ir beveik įprastu — kitai.
Jis iškvietė Šibą asmeniniu komo kanalu ir paklausė jos nuomonės šiuo klausimu. Savimi pasitikintis balsas atrodė šiek tiek nutolęs, todėl Kilynui pavyko įveikti savo drovumą. Kad ir kaip ten būtų, jis apsidžiaugė, kai moteris atsakė nedelsdama.
“Privalome suprasti mechų techniką”.
— Nori pasakyti, kad reikėtų daugiau jos prisigrobti?
“Ne, sukurti”. — Jos balsas skambėjo tvirtai ir šaltai.
— Iš atskirų dalių mes galėtume sukurti mechų ginklus, tai tikra teisybė, bet…
“Turime gaminti žmonių ginklus. Nekopijuoti mechų”.
— Šiba, žmonės nekenčia mechų. Nenori iš jų mokytis. Be to, ir negali.
Net ir už didelio atstumo Kilynas išgirdo bejausmį jos: “Hmm”. Visa komanda išsisklaidė, kad išvengtų netikėtos pasalos, ir sparčiai brovėsi pro kalnų perėją. Čiuožyklos planeta buvo tokia jauna, kad ant kalvagūbrių nesimatė nė menkiausio dirvos sluoksnio.
“Mechai specialiai trukdo mokytis”.
Toks pastebėjimas pribloškė Kilyną.
— Kodėl taip manai?
“Jie saugoja savo techniką nuo kitų mechų miestų. Kas supainioja juos, supainios ir mus”.
— Padėtis be išeities.
“Nebūtinai. Mes galėtume įsisavinti žmonių techniką. Kažkada tai pavyko padaryti Arkologijose”.
Jis nė kiek netroško klausytis apie didingąją praeitį. Bet dar labiau nenorėjo, kad Šiba liautųsi kalbėjusi, todėl pasiteiravo: