— Kiek suprantu, mes skrendam Centro išorėn. Kažkokiu būdu laivas įkinkė į darbą materijos vėjus.
Šiam kartui užteko žinoti tiek, kad maldininkas nenukreipė jų į mirtiną akligatvį. Jie turi pakankamai daug laiko, kad spėtų išsiaiškinti šį tą daugiau. Galbūt tai padės suprasti, ką žada ateitis.
— Nereikia manyti, kad visi maldininko darbai neša mums nelaimes, — pasakė Kilynas, kai drauge su Šiba ir Sermu atsistojo prie panoraminės sienos. — Gal ten, kur jis pasiuntė mus, rasime vertingų dalykų.
— Džiaugiuosi, kad užmušėme tą padarą. — Lėtapėdžio Sermo veidas persikreipė iš pasibjaurėjimo. — Fanės parodija…
Kilynas pritardamas linktelėjo.
— Jis nieko nenutuokė apie žmogišką orumą.
Sermas papurtė galvą.
— O turėjo.
— Gali iš mūsų atimti viską, tik ne orumą, — tarė Kilynas. — Mes mirsime dėl jo. Žudysime. Kirvius užmiršo tai, todėl ir žuvo. Parodžius, ką jis iškrėtė, Šeimoms daugiau nereikėjo nieko aiškinti. Karalių kapitonas būtų padaręs bet ką, sutrypęs savo garbę, kad tik išsipildytų jo svajonė apie Metropolį.
— Teisingai, — pritarė Šiba.
Kilynas pratęsė:
— Maldininkas suklydo, nusprendęs parodyti žmonėms Kirviaus nuopuolį. Aš specialiai to paprašiau, nes žinojau, kad jis manė galėsiąs pašiurpinti mus tokiais darbais. įsivaizdavo, jog privers mus daryti tai, ko pats nori. Kad iš Metropolio padarys zoologijos sodą. Tačiau tik padėjo mums susivienyti.
Kilynas šnekėjo lėtai, idant Sermas viską įsisąmonintų, nes būtent jam reikės raminti Šeimų narius, kai pasigirs prieštaraujantys balsai. O jie būtinai pasigirs.
Jis tiek daug norėjo pasakyti Sermui, Šibai ir kitiems, tačiau vis dar negalėjo to padaryti, pats nesugebėdamas atsitokėti nuo tokio naujienų antplūdžio.
— Ką gi, — prabilo Šiba, — maldininko nebėra.
Kilynas silpnai šyptelėjo.
— Galbūt. O gal ir ne.
— Bet aš sudeginau jį.
— Maldininkas moka kažkaip išsklaidyti savo sąmonę. Tu išsprogdinai tą padarą taip greitai, kad jis nespėjo visas persikelti į kitas Čiuožyklos vietas. Bet tam tikrai jo dalelei neabejotinai pavyko pasprukti. Būtent taip atsitiko ir praėjusį kartą, kai mes galvojome, jog pagaliau jį užmušėme. Ne išimtis, kad niekas negali nužudyti maldininko.
— Kitą kartą… — pradėjo Šiba.
— Tikiuosi, kito karto nebus, — karštai įsiterpė Kilynas. Jis mylėjo Šibą ir nė kiek netroško, kad ji vėl patirtų tokią riziką. — Mums pasisekė. Velniškai pasisekė.
Žinoma, sunaikindami maldininką, jie taip pat sukėlė pavojų Metropolio egzistavimui. Jei mechas per ilgai užtruks, kol persikraustys į naują kūną, planetoje likusius žmones gali užpulti marodieriai.
Šio fakto neįmanoma paneigti. Tokią kainą jie mokėjo už savo laisvę, ir teks su tuo susitaikyti.
Kilyno nuostabai, į sąmonės paviršių išniro Arturas, prašnekęs plonyčiu pedantišku balseliu, nė kiek nepakitusiu nuo to laiko, kai Aspektą buvo užvaldęs maldininkas.
Hormonams atitenka didžiųjų iliuzijų audėjų vaidmuo. Jūs pasielgėte labai gudriai, kai savo kalbą užmaskavote niekuo neišsiskiriančiais žodžiais. Išties tai tik mažos problemos. Tikriausiai maldininkas nepajėgė suvokti, ką tai galėtų reikšti. Vis dėlto manau, kad, pasiderėję su juo, būtumėte radę saugesnę išeitį…
Piktai suurzgęs Kilynas užgniaužė įsismarkavusį Aspektą. Šiba kilstelėjo antakį tarytum įtardama, kas jam neduoda ramybės. Vyriškis šyptelėjo.
Lėtapėdis Sermas pasiteiravo kažkokių smulkmenų, ir Kilynas išsiblaškęs atsakė. Jis buvo pavargęs, tačiau ilsėtis nenorėjo. Reikia dar tiek daug sužinoti, teturint vos kelias užuominas. Prisieis klausytis Aspektų kur kas dažniau nei iki šiol ir saugotis, kad jie neįsikarščiuotų.
Įdomu, ar maldininką kankina tokios pačios problemos? Kas yra tas antologinis intelektas? Juk ir jį patį — kartu su Aspektais, Veidais, abejonėmis dėl savo tapatumo — galima pavadinti sąmonių rinkiniu. Bėgant metams pradedi žvelgti į save visai kitokiomis akimis.
Štai ko trūko maldininkui. Daugeliu atžvilgių žmonija nė iš tolo neprilygo mechų civilizacijai, tačiau dėl vieno dalyko Kilynas neabejojo. Tam tikra prasme mašinos gyveno amžinai. Miriadai esybių, susibūrusių į vieną krūvą, būdavo perdirbamos kolektyvinėje sąmonėje. Matyt, juos paskatino veikti kitados egzistavusios nevilties kupinos mintys, kurios kėlė skausmą ir žmonėms — suvokimas, jog tavo tapatybė laikui bėgant išnyks.
Taigi pagrindiniu mechų tikslu tapo nemirtingumas. Renegatai, nenorintys prarasti savo esybės, būdavo pasmerkti. Nežinia kodėl, bet mechų civilizacija nusprendė, kad verta išsaugoti tik dalelę vienos sąmonės, tokiu būdu pažadant išgelbėti pačią jos esmę. Iš pompastiškų Nijaldžio Aspekto tauškalų Kilynas žinojo, kaip stimuliuojančiai veikia mintys apie amžiną, Dievo palaimintą gyvenimą. Žmonės irgi tuo tikėjo. Užtat mechai pavertė tai tikrove. Jiems galiausiai pavyko rasti būdą, kaip pasipriešinti nenumaldomai laiko tėkmei. Jei trokšti išgyventi, privalai besąlygiškai paklusti nustatytai tvarkai, antraip nugrimsi į užmarštį.
Būtent šioje vietoje maldininkas nepajėgė suvokti reikalo esmės. Kilynas žinojo tai, tik nemokėjo išreikšti žodžiais — lygiai taip pat nebūtų įstengęs pasakyti, ką jaučia apkabinęs savo sūnaus pečius. Jis paprasčiausiai žinojo.
Neišvengiama mirtis jokiu būdu nėra blogio įsikūnijimas. Jos dėka kiekviena gyvenimo akimirka įgauna nepakartojamų, nuostabių savybių. Mirtingam žmogui į širdį džiaugsmingai įstringa visos išgyventos dienos. Mašinos niekuomet to nesupras. Jos egzistavo pilko merdėjimo prieblandoje, kur atskiros akimirkos buvo panašios vienos į kitą kaip du vandens lašai.
Ir tiktai svajojantys stuburiniai žinojo, koks gali būti puikus gyvenimas.
Štai kodėl Argas pakilo į tamsų padangių skliautą ir skriejo link raibuliuojančių žvaigždžių, didžiosios dangaus upės — ten, kur žmonės sulauks pelnyto atpildo už savo kančias arba, kas lygiai taip pat tikėtina, nugrims į juodą mirties jūrą. Kad ir kaip ten būtų, jie keliavo Centro išorėn. Išorėn.
Kilynas žingsniavo koridoriumi, iškviestas Šeimų narių numalšinti kažkokį ginčą, kai prie jo priėjo Lėtapėdis Sermas bei trys Lupikai, norintys aptarti savo bėdas. Sušaukti Liudijimą dėl visų įvykių, kurie taip netikėtai užklupo žmones, tiesiog nebuvo laiko. Vis dėlto, kai pagaliau pasisekė rasti tinkamiausią problemos sprendimą, Sermas šyptelėjo ir sududeno:
— Kaip pasakysi, kapitone.
Dalykiškai atsisveikinusi ketveriukė pasišalino. Kilynas palydėjo vyrus sutrikusiu žvilgsniu. Regis, šiame laive būtent jis perėmė valdžios vairą. Bet jam ir į galvą nešovė, kad pirmą kartą per ilgus audringus šimtmečius garbingas titulas visiškai pritiko susiklosčiusioms aplinkybėms. Kilynas sumirksėjo ir netgi ištarė tą žodį balsu. Tada lėtai linktelėjo.