Ji tikrai bandė išgauti mano parašą, o aš bandžiau pasirašyti. Bet veikiamas narkotiko negalėjau rašyti taip, kad Bela būtų patenkinta. Galų gale ji išplėšė lapą man iš rankos ir apmaudžiai tarė:
— Man nuo tavęs silpna darosi! Aš pati kur kas geriau moku už tave pasirašyti. Paskui palinko prie manęs ir aršiai pasakė:
— Kaip gaila, kad nepribaigiau tavo katino. Kurį laiką jie paliko mane ramybėje. Vėliau pasirodė Bela ir tarė:
— Deni, vaikuti, aš suleisiu tau po oda vaistų, ir pasijusi daug geriau. Galėsi keltis, vaikščioti ir elgtis taip, kaip visuomet. Ant nieko nepyksi, ypač ant Mailso ir manęs. Mudu — geriausi tavo draugai. Juk taip? Kas tavo geriausi draugai?
— Judu. Tu ir Mailsas.
— Bet aš — dar daugiau. — Aš tavo sesuo. Pakartok.
— Tu — mano sesuo.
— Gerai. Dabar važiuosim pasivažinėti, o paskui tu ilgam užmigsi. Tu sergi, o kai atsibusi — būsi sveikas. Supratai?
— Taip.
— Kas aš?
— Mano geriausia draugė. Mano sesuo.
— Geras vaikas. Atsiraitok rankovę.
Adatos bakstelėjimo nejutau, bet Belai ją ištraukus suskaudo. Atsisėdau, pasipurčiau ir pasakiau:
— Oi, sese, skauda. Kas tai?
— Vaistai, kad geriau jaustumeis. Tu sergi.
— Tikrai, sergu. Kur Mailsas?
— Tuoj ateis. Nagi, duok kitą ranką. Atsmauk rankovę. Paklausiau:
— Kam?
Bet rankovę atsismaukiau ir leidausi vėl įduriamas. Pašokau.
Ji nusišypsojo:
— Juk ir neskaudėjo, ką?
— A? Ne, neskaudėjo. Kam tie vaistai?
— Kad važiuodamas miegotum. Kai nuvyksim į vietą, prabusi.
— Gerai. Mielai numigčiau. Noriu ilgam užmigti. Tada sutrikau ir apsidairiau:
— Kur Pitas? Pitas turėjo miegoti su manimi.
— Pitas? — tarė Bela. — Mielasis, nejau neprisimeni? Tu išsiuntei Pitą gyventi pas Riką. Ji juo rūpinsis.
— O, taip!
Šyptelėjau, pajutęs palengvėjimą. Aš išsiunčiau Pitą pas Riką: prisimenu, kaip įdėjau jį į pašto dėžutę. Tai gerai. Rika myli Pitą ir gerai jį prižiūrės, kol aš miegosiu.
Mane nuvežė į Jungtinį prieglobstį Sotelyje — tokiais naudojasi mažesnės draudimo kompanijos, neturinčios nuosavų šaltojo miego namų. Visą kelią miegojau, bet kai tik Bela kreipėsi į mane, iškart pabudau. Mailsas pasiliko automobilyje, o Bela nulydėjo mane pro duris. Mergaitė už registracijos stalo pakėlė akis ir tarė:
— Deivis?
— Taip, — pritarė Bela, — aš — jo sesuo. Ar draudimo kompanijos atstovas čia?
— Rasite jį devintoje palatoje. Viskas paruošta, jūs jau laukiami. Dokumentus galite atiduoti atstovui. — Ji susidomėjusi pažvelgė į mane: — Ar sveikata patikrinta?
— O taip! — patikino Bela, — žinot, brolis nusprendė užmigti, tikėdamasis, kad ateities medikai jam padės. Jam suleista raminančių… Nuo skausmo.
Registratorė užjaučiamai sukvaksėjo:
— O, tada paskubėkit. Štai pro tas duris ir į kairę.
Devintoje palatoje buvo kostiumuotas vyriškis, kitas — baltu chalatu ir moteris slaugės uniforma. Jie padėjo man nusirengti ir elgė si su manimi kaip su silpnapročiu vaiku, o Bela vėl aiškino, kad man suleista nuskausminančių vaistų. Nurengęs ir paguldęs ant stalo, žmogus baltu chalatu ėmė maigyti mano pilvą giliai įspausdamas pirštus.
— Su šituo bėdos nebus, — pareiškė jis, — tuščias.
— Nieko nevalgė ir negėrė nuo vakar vakaro, — patvirtino Bela.
— Puiku. Kartais pacientai atvyksta prikimšti tarsi kalėdų kalakutai. Yra vis dėlto neprotingų žmonių.
— Teisybė. Šventa teisybė.
— Aha. Gerai, vyruti, kietai sugniaužk kumštį ir laikyk, kol įdursiu.
Paklusau, ir viskas aplink ėmė trauktis migla. Staiga prisiminiau ir pabandžiau atsisėsti.
— Kur Pitas? Noriu pamatyti Pitą. Bela suėmė ir pabučiavo mano galvą:
— Nurimk, drauguži, nurimk! Pitas negalėjo važiuoti kartu, pameni? Pitas turėjo likti su Rika. Aš nurimau, o ji švelniai pasakė kitiems:
— Mūsų brolis Pitas namuose slaugo mažą sergančią mergytę.
Aš užmigau.
Netrukus pasidarė labai šalta. Bet negalėjau pajudėti ir pasiekti antklodės.
5
Priekaištavau padavėjui — oro kondicionavimo įrenginys dirba labai dideliu pajėgumu, ir mes visi persišaldysim.
— Nesvarbu, — tikino padavėjas, — miegodamas šalčio nejausi. Miegok, miegok… Vėžlių sriuba, nuostabu sapne. Jo veidas buvo kaip Belos.
— O jei išgėrus ko šildančio, — teiravausi, — kokio glintveino? Ko nors karšto?
— Aš tau pasikaitinsiu! — atsakė gydytojas. — Jis nevertas miego, meskit tą valkatą lauk!
Bandžiau pėdomis užsikabinti už pastalės skersinio, kad manęs neišmestų. Bet šiame bare nebuvo skersinio, ir tai keistai atrodė, o aš gulėjau aukštielninkas, ir tai atrodė dar keisčiau — nebent čia baras bekojams, kur klientai aptarnaujami lovose. Aš bekojis, tai kaip užsikabinsiu už skersinio? Ir rankų neturiu.
— Žiū, Pūsle, berankis!
Man ant krūtinės sėdi Pitas ir staugia.
Vėl mokiausi karo mokykloje… Tikriausiai Kemp Heile buvo patobulinti apmokymai, nes vyko absurdiškos pratybos — vienos iš tokių, kai tave daro žmogumi grūsdami sniegą už apykaklės. Turiu užkopti į velniškai aukštą, aukščiausią visame Kolorade kalną, ir jis visas apledėjęs, o aš — be kojų. Be to, velku neregėtai didelį ryšulį — prisimenu, kad norima išaiškinti, ar kareivius galima naudoti vietoj nešulinių mulų, o aš paskirtas todėl, kad esu nebūtinas. Man visai nieko neišeitų, jei iš paskos manęs nestumtų mažoji Rika.
Atsisuko viršila su Belos veidu, pamėlusiu iš pykčio.
— Ei tu, mikliau! Aš neturiu kada laukti. Man nerūpi, ar tu gali, ar ne — bet nemiegosi, kol neužkopsi.
Nesamos kojos atsisakė mane nešti, ir aš parkritau į sniegą, ir jis buvo ledo šaltumo, ir aš tikrai užmigau, o mažoji Rika raudojo ir meldė nemiegoti. Bet aš turėjau miegoti.
Prabudau lovoje šalia Belos. Ji purtė mane, sakydama:
— Kelkis, Deni! Aš negaliu trisdešimt metų tavęs laukti; mergina privalo pasirūpinti ateitimi.
Bandžiau atsikelti ir paduoti jai aukso krepšius, kuriuos laikiau po lova, bet Belos nebebuvo… O be to, „Tarnaitė” Belos veidu surinko visą auksą, susikrovė ant viršutinio padėklo ir iškūrė iš kambario. Bandžiau vytis, bet neturėjau kojų — pamačiau, kad ir kūno neturiu. „Aš kūno neturiu ir niekam nerūpiu…” Pasaulis — tai viršilos ir darbas… Tai ar svarbu, kur ir kaip dirbti? Leidausi vėl pakinkomas ir toliau ropščiausi į ledo kalną. Jis visas baltas, apvalus apvalaitis, ir jei tik pavyks pasiekti rausvą viršūnę, man bus leista miegoti, o aš vien to tetrokštu. Bet man nepavyko — neturiu nei kojų, nei rankų, nieko.
Ant kalno dega miškas. Sniegas netirpsta, bet aš, vis dar kapanodamasis, jaučiu, kaip mane tvilko karščio bangos. Palinkęs prie manęs viršila kartoja:
— Kelkis… kelkis… kelkis…
Vos spėjęs prižadinti, vėl paliepė miegoti. Kas vyko paskui, beveik nepamenu. Kurį laiką gulėjau ant stalo — stalas po manimi vibravo, ir degė šviesos, ir buvo pilna žmonių ir kažkokių susirangiusių įtaisymų. Bet kai visai prabudau, gulėjau ligoninės lovoje ir puikiai jaučiausi, tik mane buvo apėmusi apatija ir lengvumas — tarsi po turkiškos pirties. Vėl turėjau rankas ir kojas. Bet su manim niekas nekalbėjo, ir kaskart, kai tik bandydavau ko paklausti, slaugė kažką įbrukdavo man į burną. Mane vis masažavo.