Paskui vieną rytą pasijutau esąs visai sveikas ir vos prabudęs išsikrausčiau iš lovos. Galva truputį svaigo, bet tai ir viskas. Žinojau, kas esu, kaip čia patekau, ir žinojau, kad visa kita sapnavau.
Žinojau, kas mane čionai įkišo. Jei Bela, apsvaiginusi mane, ir liepė užmiršti jos darbelius, tai arba jos įsakymai nepasiekė mano smegenų, arba trisdešimt šaltojo miego metų panaikino hipnozės rezultatus. Kai kurias smulkmenas atsiminiau blankiai, bet žinojau, kaip buvau suvystytas.
Nelabai dėl to tepykau. Tiesa, tai įvyko „tik vakar”— juk „vakar” yra diena, po kurios tik kartą miegojai — bet naktis truko trisdešimt metų. Tą jausmą sunku nusakyti, jis perdėm subjektyvus, bet, puikiai prisimindamas „vakarykščius” įvykius, reagavau į juos taip, kaip reaguojama į seniai praėjusius dalykus. Esat matę per televizorių dvigubą vaizdą — žaidėjas meta kamuolį, o jo atvaizdas šmėkso tarsi vaiduoklis kažkur tolybėse, už visos beisbolo aikštelės? Kažkas panašaus.
…Atmintyje visi įvykiai šviežutėliai, o jausmai sako, kad viskas atsitiko seniai ir toli nuo čia.
Ketinau būtinai suieškoti Belą ir Mailsą ir sumalti juos į kačių pašarą, bet kam skubėti. Galėsiu to imtis kad ir po metų — o dabar knietėjo kuo greičiau pamatyti, kokie tie dutūkstantieji.
Beje, apie kačių pašarą — kurgi Pitas? Turėtų būti kur nors netoli… Nebent vargšelis nebūtų pergyvenęs to miego. Tada — ir tik tada — prisiminiau, kad mano rūpestingai parengtas planas pasiimti Pitą kartu sužlugo.
Ištraukiau Belą ir Mailsą iš kartotekos „Neskubu” ir įtraukiau į neatidėliotinų reikalų sąrašą. Ak, jūs bandėt užmušti mano katiną?
Tai, ką jie padarė, dar baisiau: jie išvarė jį sulaukėti… Gyvulėliui iki pat dienų galo teko slankioti akligatviais, ieškant nuograužų, jis sulyso, o jo mielą elfišką, būdą nuslopino nepasitikėjimas visais dvikojais žvėrimis.
Jie pasmerkė jį mirčiai — nes dabar jo jau tikrai nebėra — ir jis mirė, manydamas, kad tai aš jį apleidau, Už tai jie užmokės — jei dar gyvi. Negaliu apsakyti, kaip aš troškau, kad jie dar būtų gyvi!
Pajutau, kad stoviu, apsivilkęs vien pižama, lovos kojūgaly ir laikausi nusitvėręs skersinio, kad nenukrisčiau. Apsižvalgiau, kaip čia ką išsikvietus. Palatos nelabai tepakito. Lango nebuvo, ir nesupratau, iš kur sklinda šviesa; lova aukšta ir siaura — ligoninių lovos, kiek pamenu, visada buvo tokios, bet matėsi, kad šioji patobulinta — tai jau kažkas daugiau, negu vieta miegoti: be kita ko, po lova, rodos, įtaisyti kažkokie vamzdžiai. Įtariau, kad tai — mechanizuotas indas šlapimui, o stalelis šalia taip pat buvo lovos konstrukcijos dalis. Šiaip gal būčiau ta mašinerija ir labai domėjęsis, bet šią akimirką tenorėjau rasti kriaušės formos jungiklį slaugės iškvietimui — man reikėjo drabužių.
Jungiklio neradau, bet pamačiau, kuo jis buvo virtęs: stalo, nepanašaus į stalą, šone buvo mygtukas. Užkliudžiau jį ranka, ieškodamas jungiklio, ir tuštuma toje vietoje, priešais kurią būtų mano galva, jei gulėčiau lovoje, sušvito:
IŠKVIETIMAS
Žodis tuojau pat užgeso ir plykstelėjo kiti:
PRAŠOME PALAUKTI
Netrukus durys tyliai prasivėrė, ir įėjo slaugė. Slaugės nedaug tepasikeitė. Šioji, gana patraukli, kaip ir dera, griežta tarsi muštruojantis naujokus seržantas, ant trumpų orchidėjos spalvos plaukų buvo užsitupdžiusi juokingą baltą kepuraitę ir vilkėjo balta uniforma. Keistai sukirpta uniforma slėpė vienas ir rodė kitas kūno vietas ne taip, kaip buvo įprasta 1970-aisiais, bet moteriški rūbai, net darbinės uniformos, tam ir skirti. Kad čia slaugė, buvo aišku iš metų metais nekintančių slaugiškų manierų.
— Kraustykis atgal į lovą!
— Kur mano rūbai?
— Marš į lovą! Nagi! Aš kantriai atsakiau:
— Klausykit, slauge, aš — laisvas pilietis, pilnametis, ir nesu nusižengęs įstatymui. Aš neprivalau vėl gultis į lovą ir negulsiu. Ar jūs parodysit, kur mano rūbai, ar man pačiam — kaip stoviu — teks eiti ieškoti?
Ji pažiūrėjo į mane, paskui staiga apsisuko ir išėjo; durys priešais ją prasivėrė pačios.
Bet priešais mane nebeprasivėrė. Kai aš bandžiau ištirti, kaip veikia šis mechanizmas — esu tvirtai įsitikinęs: jei vienas inžinierius gali išrasti, tai kitas išradimą perprasti — durys vėl atsidarė, ir pasirodė vyriškis.
— Labą rytą,— tarė jis, — aš esu gydytojas Albrechtas. Man jo rūbai atrodė kaip koks Harlemo sekmadieninio pasirėdymo ir iškylos aprangos mišinys, bet gyvi judesiai ir nuvargę akys aiškiai sakė, kokia šio žmogaus profesija. Patikėjau.
— Labą rytą, daktare. Norėčiau gauti savo drabužius.
Vos už gydytojo užsivėrė durys, jis kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė pakelį cigarečių. Išsiėmė cigaretę, energingai mostelėjo, įsidėjo į burną ir užsitraukė: cigaretė jau degė. Ištiesė pakelį man:
— Pasivaišinsit?
— Ee… Ne, ačiū.
— Prašom, prašom. Jums nepakenks.
Papurčiau galvą. Visad, kai dirbdavau, greta rūkdavo cigaretė: iš perpildytų peleninių ir apdegintos braižymo lentos būdavo galima spręsti, kiek jau nuveikiau. O dabar, vos pamatęs dūmus, pajutau lyg ir kokį silpnumą. Ar tik įprotis rūkyti nebus išgaravęs per miego metus?
— Ne, dėkoju.
— Gerai. Misteri Deivi, aš čia dirbu jau šešerius metus. Esu hipnologijos, atgaivinimo ir panašių disciplinų specialistas. Čia ir kitur padėjau iš hipotermijos grįžti į normalų gyvenimą jau 8073 pacientams. Jūs — aštuoni tūkstančiai septyniasdešimt ketvirtas. Mačiau, kaip keistai elgiasi pažadinti žmonės — keistai pašaliečiui, ne man. Vieni nori tuoj pat vėl užmigti ir aprėkia mane, kai neleidžiu. Kai kurie iš tiesų užmiega, ir tenka juos perduoti kitokiai įstaigai. Kiti, supratę, kad bilietas — kelionei tik vieną pusę ir jau per vėlu grįžti į metus, iš kurių pabėgta, puola į nesibaigiančias ašaras. O dar kiti, kaip jūs, reikalauja drabužių ir nori bėgti į gatvę.
— Na? Kodėl ne? Ar aš kalinys?
— Ne. Galit pasiimti drabužius. Tikriausiai jums jie atrodys neįprastai, bet čia jau jūsų reikalas. Vis dėlto, kol pasiųsiu atnešti rūbų, gal pasakytumėt, koks baisiai skubus darbas jums rūpi, jei būtinai turit jo griebtis šią akimirką… jeigu jau išlaukėt trisdešimt metų. Tiek laiko jūs buvot atšaldytas — trisdešimt metų. Argi tikrai nebegalima atidėti? O gal galėsit tą reikalą sutvarkyti po kokios valandos? Arba net rytoj?
Vos neleptelėjau, kad reikalas velniškai skubus, bet užsikirtau ir suglumau.
— Gal ne taip jau ir skubu.
— Tada padarykit man malonumą, atsigulkit ir leiskit jus apžiūrėti, papusryčiaukit, o gal ir pasikalbėkit su manimi, kol neiššuoliavot kur akys veda. Gal aš net sugebėsiu patarti, į kurią pusę šuoliuoti.
— Gerai, daktare. Atleiskit, patriukšmavau. Atsiguliau į lovą. Pajutau, kaip gera gulėti — mane staiga apėmė nuovargis ir silpnumas.
— Nieko, nieko. Pamatytumėt kai kuriuos mūsų pacientus. Juos tenka traukti nuo lubų.
Gydytojas apklostė mane ir pasilenkė prie įmontuoto į lovą stalo:
— Gydytojas Albrechtas, septyniolikta palata. Atsiųskit sanitarą su pusryčiais — ee — meniu keturi minus. Atsisukęs į mane, tarė:
— Apsiverskit ir pakelkit baltinius — noriu pamaigyti jūsų šonus. Kol apžiūrinėsiu, galit klausinėti. Jei norit.
Jam baksnojant mano šonus, bandžiau galvoti. Tyrinėjo mane tikriausiai stetoskopu, nors jis buvo panašus į miniatiūrinį klausos aparatą. Bet vienas dalykas taip ir liko nepatobulintas: galvutė, slankiojanti mano oda, buvo tokia pat šalta ir kieta, kaip ir seniau.