Manęs tai visai neviliojo. Man dar nebuvo sukakę penkiasdešimt penkerių, neketinau atsistatydinti, ir tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji metai neatrodė tokie jau blogi.
Tikriau — taip buvo dar neseniai. O dabar aš atstatydintas, patinka man tai ar ne (visai ne), ir užuot džiaugęsis medaus mėnesiu, sėdžiu antros rūšies bare ir vien dėl anestezijos geriu škotišką viskį: šalia manęs — ne žmona, o apdraskytas, turintis neurotišką polinkį į imbierinę girą katinas; o kai dėl dabarties, tai galėčiau iškeisti ją į dėžę džino, o paskui sukulti visus butelius. Bet aš anaiptol nebankrutavęs.
Kyštelėjau ranką į kišenę, išsiėmiau voką ir pažvelgiau vidun. Ten buvo du popieriai. Vienas — patvirtintas čekis sumai, kokios anksčiau dar nesu turėjęs, kitas — „Tarnaitės” susivienijimo akcijų paketo sertifikatas. Abu lapai atrodė nelabai tvarkingai — nešiojausi juos nuo tos akimirkos, kai buvo man įteikti.
Kodėl ne?
Kodėl neužmigus ir visko neužmiršus? Vis geriau, negu stoti į svetimšalių legioną, ir žmoniškiau, negu žudytis, be to, aš visam laikui atsikratyčiau įvykių ir asmenų, dėl kurių mano gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos. Tai kodėl ne?
Praturtėti ne taip jau trokštu. Kaipgi, skaičiau Velso „Prabudimą”, ir ne tada, kai kompanijos ėmė dalinti šią knygą nemokamai, bet anksčiau, kai „Prabudimas” buvo šiaip vienas iš daugelio klasikinių romanų; žinau, ko verti procentų procentai ir akcijų kilimas. Bet abejoju, ar man užteks pinigų ir šaltajam miegui apmokėti, ir pakankamam pradiniam kapitalui palikti. Labiau vilioja kitas argumentas: čiūčialiūlia, o kai prabusi, pasaulis bus kitoks. Gal daug geresnis, kaip tikina draudimo kompanijos… O gal blogesnis. Bet būtinai kitoks.
Vienas svarbus pasikeitimas garantuotas: galiu snausti tol, kol pasaulyje nebebus Belos Darkin — ir Mailso Džentrio taipogi, bet svarbiausia — Belos. Jei Bela būtų mirusi, palaidota, aš įstengčiau užmiršti — užmiršti, ką ji man padarė, ištrinti ją iš atminties… Ir nereikėtų kankintis, žinant, kad ji netoli, vos už keleto mylių.
Taigi, kiek reikėtų laiko? Belai dvidešimt' treji, bent jau pati taip sako (menu, ji kartą netyčia prasitarė prisimenanti Ruzvelto prezidentavimo laikus). Šiaip ar taip, Belai ne daugiau trisdešimties. Jei išmiegočiau septyniasdešimt metų, man prabudus, Belai jau būtų parašytas nekrologas. Na, dėl tikrumo imkim septyniasdešimt penkerius metus.
Paskui prisiminiau, kaip veržliai vystosi geriatrija; girdėjau šnekų apie galimą „normalų” amžių — šimtą dvidešimt metų. Tai gal teks miegoti šimtą metų? Kažin ar bent viena kompanija apsiims ką užmigdyti tokiam ilgam laikui.
Ir tada mieloji škotiško viskio dvasia įkvėpė man velnionišką mintį. Visai nebūtina laukti Belos mirties, gana — daugiau nei gana, tai pats tikriausias kerštas moteriai — išlikti jaunam, kai ji jau senė. Kokių trisdešimties metų kaip tik pakaks — atsiskaitysim, kad geriau nė nereikia.
Ant rankos pajutau švelnią tarsi snaigė letenėlę:
— Daarrr! — pareikalavo Pitas.
— Besotis, — pasakiau jam ir vėl pripyliau į lėkštę giros. Jis dėkodamas mandagiai luktelėjo, paskui ėmė lakti. Bet saldi mano piktadariškų minčių gija nutrūko. Kur dėti Pitą?
Katinas — ne šuo, jo niekam neatiduosi; katės to nepakenčia.
Kartais šeimininkams išsikrausčius katė lieka namuose, kur išaugo, bet Pitas ne toks: nuo to laiko, kai prieš devynerius metus Pitas buvo atskirtas nuo motinos, vienintelis pastovus dalykas kintančiame pasaulyje jam buvau aš… Aš net armijoje tarnaudamas įsigudrinau laikyti jį netoliese, o tam, patikėkit, reikia neeilinių sugebėjimų.
Katino sveikata puiki, ir neatrodo, kad ji galėtų sušlubuoti, nors visas Pito kūnas skersai išilgai randuotas. Jei tik jis atsikratytų įpročio drėksti vien iš dešinės, dar bent penkerius metus neturėtų sau lygių kautynėse ir sėtų palikuonis.
Galėčiau sumokėti, kad jis būtų laikomas narve ir prižiūrimas, kol nugaiš (neįmanoma!), arba užchloroformuoti (taip pat neįmanoma), — arba palikti jį likimo valiai. Štai taip išeina su katėmis — arba vilk kartą užsikrautą kryželį, arba apleisk vargšą padarėlį, palik jį sulaukėti, sutrypk jo tikėjimą amžinuoju teisingumu.
Taip, kaip Bela sutrypė manąjį.
Taigi, mielasis Deni, mesk visa tai iš galvos. Nors tavo gyvenimas sulūžusio skatiko nebevertas, tai anaiptol neatleidžia tavęs nuo įsipareigojimų šiam baisiai išlepintam katinui.
Tą akimirką. kai įsisąmoninau šitą filosofinę tiesą, Pitas sučiaudėjo, nes jam į nosį pakliuvo burbuliukų.
— Į sveikatą,— pasakiau. — Ir ko taip skubi lakti?
Pitas nekreipė dėmesio. Prie stalo katinas elgiasi daug geriau už mane, ir pats tai žino. Mūsų padavėjas stoviniavo prie kasos, šnekučiuodamasis su kasininku. Pietų metas baigė si, lankytojų buvo nedaug, ir tie patys sėdėjo prie baro. Kai pasakiau Pitui „į sveikatą”, padavėjas žvilgtelėjo į viršų ir kažką burbtelėjo kasininkui. Abu sužiuro į mus, po to kasininkas pakėlė baro užtvarą ir ėmė eiti artyn. Tyliai pasakiau:
— Pitai, patrulis.
Katinas apsidairė ir nėrė į krepšį, aš suskleidžiau krepšio kraštus. Priėjęs kasininkas remdamasis į stalą greit apžvelgė visas kėdes kabinoje.
— Atleiskite, drauguži, — griežtai tarė jis, — bet katiną teks išprašyti.
— Kokį katiną?
— Kurį šėrėte iš tos lėkštės.
— Nematau jokio katino.
Dabar jis pasilenkė, pažiūrėjo po stalu ir pareiškė:
— Katinas krepšyje. Aš mąsliai pasakiau:
— Krepšys? Katinas? Mielas drauge, man rodos, jūs švaistotės nepagarbiais išsireiškimais.
— Negudraukit. Krepšyje yra katinas. Atidenkit krepšį.
— Kur orderis kratai?
— Kas? Nekalbėkite kvailysčių.
— Tamsta pats kalbi kvailystes, reikalaudamas parodyti krepšio vidų ir nepateikdamas orderio. Taigi, šiuo klausimu viskas. Prašau pasakyti padavėjui — kartoju užsakymą. Arba atneškite pats.
Kasininkas užsigavo:
— Klausykite, gerbiamasis, aš nenusistatęs prieš jus asmeniškai, bet privalau laikytis taisyklių. Štai, čia pat ant sienos skelbimas: „Šunis ir kates įsivesti draudžiama”. Mes stengiamės nenusižengti higienos reikalavimams.
— Vadinasi, prastai stengiatės, — pakėliau stiklą,— matote lūpų dažų žymes? Užuot kabinėjęsi prie lankytojų, turėtumėt prižiūrėti savo indų plovėją.
— Nematau jokių lūpų dažų.
— Didžiumą nuvaliau. Ką gi, teks neštis stiklą į Sveikatos apsaugos departamentą bakteriologiniams tyrimams.
Kasininkas atsiduso:
— Ar neišsitepėt?
— Ne.
— Tai lygiosios. Aš nelendu į jūsų krepšį, jūs nesivedate manęs į Sveikatos apsaugos departamentą. O jei norit dar išgerti, eikit prie baro… Mūsų sąskaita. Bet čia — ne.
Apsisuko ir nuėjo pirmas. Truktelėjau pečiais:
— Mes ir taip ruošėmės išeiti.
Kai ėjau pro kasą, kasininkas pažvelgė į mane:
— Nepykstate?
— Visai ne. Bet žadėjau pakviesti čia pasivaišinti savo arklį. O dabar nebesivesiu.
— Kaip norite. Taisyklėse nėra nė žodžio apie arklius. Dar vienas klausimėlis: nejau tas katinas tikrai geria imbierinę girą? Aš neprašau parodyti katino, man paprasčiausiai įdomu.