— Tiesą sakant, — prisipažinau, — jis labiau mėgsta imbierinę girą, paskanintą karčiu alumi, bet geria ir gryną, kai kitokios nėra.
— Sugadins inkstus. Žvilgtelkite čionai, bičiuli.
— Kur?
— Atsiloškite, palenkite galvą greta manosios. Dabar pažiūrėkite į lubas virš kabinų — į veidrodžius tarp dekoracijų. Aš tikrai žinau, kad katinas yra — pats mačiau.
Atsilošiau ir pažiūrėjau. Lindynės lubos buvo nuraizgytos puošmenų, panašių į metalo laužą su daugybe veidrodžių; dabar pamačiau, jog kai kurie veidrodžiai, maskuojami konstrukcijos, įmontuoti tokiu kampu, kad kasininkas galėtų nepasitraukdamas iš savo vietos matyti, kas vyksta kabinose. Kasininkas lyg atsiprašydamas paaiškino:
— Jie labai reikalingi. Pasibaisėtumėt, išvydęs, kas vyksta tose kabinose, jei jos neprižiūrimos. Pasaulis liūdnas.
— Amen, broli. Išėjau.
Lauke pravėriau krepšį ir paėmiau už vienos rankenos. Pitas iškišo galvą.
— Girdėjai, Pitai, ką sakė tas žmogus: pasaulis liūdnas. Blogiau nei liūdnas, jeigu du draugai negali ramiai, nešnipinėjami pasivaišinti. Taigi, nuspręsta.
— Jau? — paklausė Pitas.
— Jei neprieštarausi. Kad jau apsisprendėm, ko mums delsti.
— Jaauu! — tvirtai atsakė Pitas.
— Vienbalsiai. Čia netoli — kitoje gatvės pusėje. Sekretorė Abipusio draudimo laukiamajame — nuostabus funkcinio dizaino grožio pavyzdys. Nepaisant beveik tobulų formų, ant jos galvos puikavosi ausinės, o po ranka buvo visa kita, ko reikėjo pagrindinių pareigų vykdymui. Priminiau sau, kad tuo laiku, kai aš sugrįšiu, ji tiks man į bobutes, ir pasakiau, jog norėčiau pasikalbėti su kompanijos atstovu.
— Prašau sėstis. Pažiūrėsiu, kuris administratorius šiuo metu laisvas.
Man dar nespėjus atsisėsti, pridūrė:
— Jus priims mūsų misteris Pauelas. Prašom čionai. Pamatęs Mūsų Misterio Pauelo kabinetą, nusprendžiau, kad kompanijos reikalai klostosi puikiai. Administratorius glebiai paspaudė man ranką, pasodino, pasiūlė cigaretę ir norėjo paimti krepšį. Krepšio nepaleidau.
— Na, sere, kuo galime būti naudingi?
— Noriu užmigti ilguoju miegu.
Administratoriaus antakiai pakilo, manieros sušvelnėjo. Kompanija, aišku, ir už septynis dolerius apdraus tave nuo gaisro ar vagystės, bet ilgasis miegas — tai proga suleisti nagelius į visą kliento nuosavybę.
Administratorius pagarbiai tarė:
— Išmintingas sprendimas. Pats mielai taip padaryčiau, jei galėčiau. Bet, žinot — pareiga šeimai… Jis ištiesė ranką ir paėmė blanką:
— Tokie klientai, kaip jūs, paprastai skuba. Leiskite man užpildyti šią formą, kad jums nereiktų gaišti ir vargti. Tuomet galėsime nedelsdami pereiti prie sveikatos patikrinimo.
— Atleiskite…
— Taip?
— Vienas klausimas. Ar jūsų kompanija gali padaryti tokią paslaugą katinui?
Administratorius nustebo ir užsigavo:
— Juokaujat.
Praskleidžiau krepšio kraštus: išlindo Pito galva.
— Susipažinkite — mano bičiulis. O dabar atsakykite į klausimą. Jei ne, aš to paties paklausiu Vidurio Slėnio draudėjų Juk tos įstaigos patalpos taip pat šiame pastate?
Dabar administratorius pasibaisėjo:
— Misteri… Ak, nežinau jūsų pavardės…
— Denis Deivis.
— Misteri Deivi, mūsų kompanija nesavanaudiškai globoja kiekvieną žmogų, peržengusį šios įstaigos slenkstį. Aš jokiu būdu neleisiu jūsų pas Vidurio Slėnio draudėjus.
— Ir kaip ketinat mane sulaikyti? Dziudo?
— Meldžiamasis! — jis apsidairė priblokšto žmogaus žvilgsniu, — mūsų kompanija nepažeidinėja moralės normų.
— Jūs norite pasakyti, kad Vidurio Slėnis jas pažeidinėja?
— Ne aš, o jūs taip pasakėte. Misteri Deivi, nenoriu jūsų prievartauti…
— Ir nepavyktų.
— … Bet palyginkite abiejų kompanijų sutarčių pavyzdžius. Pažiūrėkite, ką siūlome — ir ištesime — mes, ir ką gali — bent sakosi galį pasiūlyti — jie.
Administratorius vėl apsidairė ir palinko artyn:
— Neturėčiau to sakyti, — ir, tikiuosi, jūs niekam neprasitarsit, — bet jie net nenaudoja standartinių registracijos kortelių.
— Bet gal sudaro klientui palankesnes sąlygas?
— Kaip? Brangusis misteri Deivi, priaugusius procentus mes atiduodame iki paskutinio cento. To reikalauja mūsų taisyklės… O Vidurio Slėnio kompanija — akcininkai.
— Matyt, reikės nusipirkti tų… Ne, misteri Pauelai, mes veltui gaištam laiką. Ar Abipusio draudimo kompanija priims mano bičiulį? Ar nepriims? Jei ne, aš turbūt jau per ilgai čia užsisėdėjau?
— Jūs norite pasakyti, kad užmokėsite už to sutvėrimo hipoterminį išlaikymą?
— Aš noriu pasakyti, kad mes abu ketiname užmigti ilguoju miegu. Ir nevadinkit jo „tuo sutvėrimu”, jo vardas — Petronijus.
— Atleiskit. Suformuluosiu klausimą kitaip. Jūs pasirengęs sumokėti už abiejų, jūsų ir… ir Petronijaus priežiūrą mūsų, prieglobstyje?
— Taip. Tik antra sąskaita neturi būti standartinė. Sumokėsiu, aišku, daugiau, negu nustatyta, bet galit mus abu sutalpinti viename karste; juk nereikalausit, kad už Pitą mokėčiau tiek pat, kiek už žmogų.
— Tai labai neįprasta.
— Savaime aišku. Bet dėl kainos pasiderėsim vėliau… Arba aš derėsiuos su Vidurio Slėnio kompanija. O dabar man terūpi, ar jūs galit patenkinti mano prašymą.
— Eee… — pabarbeno pirštais į stalą misteris Pauelas, — valandėlę.
Pakėlęs ragelį, tarė:
— Oupeli, sujunkit mane su daktaru Berkvistu. Pokalbio neišgirdau, nes administratorius įjungė garso blokuotę, bet netrukus jis padėjo ragelį ir nusišypsojo tarsi išgirdęs apie turtingo dėdės mirtį.
— Galiu pradžiuginti, sere! Buvau užmiršęs tą faktą, kad pirmi sėkmingi eksperimentai buvo atlikti kaip tik su katėmis. Technologija ir kritiniai faktoriai tiksliai nustatyti. Tiesą sakant, Karinio jūrų laivyno mokslinių tyrimų laboratorijoje Anapolyje jau daugiau kaip dvidešimt metų hipotermoje laikoma gyva katė.
Ir dar vienas puikus technikos tobulumo įrodymas: daugiau nei dvejus metus gyvulėlį prižiūrėjo vien automatai. O katė gyva, nepasenusi. Kaip ir jūs nepasensit, sere, per visą tą laikotarpį, kuriam nuspręsit atsiduoti mūsų kompanijos globai.
Jau maniau, kad ims žegnotis.
— Gerai, gerai, dabar galime pereiti prie smulkmenų. Reikė jo aptarti keturis punktus: pirma — užmokestis už mūsų priežiūrą, kol žiemosime; antra — kiek laiko žadame miegoti; trečia — kaip investuoti mano kapitalą, kai būsiu užšaldytas; ketvirta — ką daryti, jei išeisiu iš rikiuotės ir nebeprabusiu.
Galiausiai pasirinkau dutūkstantuosius metus — gražus apskritas skaičius, ir temiegosiu trisdešimt metų. Bijojau, kad vėliau prabudęs galiu visai nebesusigaudyti. Per pastaruosius trisdešimt metų (tiek esu nugyvenęs) įvykę pasikeitimai ką nori priblokštų — du globaliniai karai, tuzinas smulkesnių tarptautinių peštynių, Didžioji panika, dirbtiniai palydovai, perėjimas prie atominės energijos — ką čia kalbėti, mano vaikystės laikais net multimorfų nebuvo.
Gal ir dutūkstantieji mūsų eros metai pasirodys keisti. Bet jei prabusiu anksčiau, Bela gali nespėti pasipuošti raukšlėmis ir raukšlelėmis.
Kai reikė jo apsispręsti dėl turto investavimo, apie valstybines obligacijas ir kitus tradicinius būdus net negalvojau: infliacija įgimta mūsų finansinei sistemai. Nutariau pasilikti „Tarnaitės” akcijas, o už grynus nusipirkti kitų pramoninių akcijų; ypatingą dėmesį skyriau šakoms, kurios, mano manymu, turėtų augti. Pavyzdžiui, automatizacija. Dar pasirinkau San Francisko trąšų firmą, kuri darė bandymus su mielėmis ir valgomais dumbliais; žmonių kasmet vis daugiau, taigi kepsniai tikrai neatpigs. Likutį pasiūliau kompanijos kredito fondui.