O vėliau aš būčiau piktai atmetęs net mintį apie Belos patikrinimą, nes jos biusto apimtis jau buvo spėjusi gerokai iškreipti mano mąstyseną. Bela leido man išsipasakoti, koks buvau vienišas prieš jai pasirodant, ir švelniai tikino turinti geriau mane pažinti, nors ir linkusi jausti man kažką panašaus.
Numaldžiusi mudviejų ginčą su Mailsu ji netrukus sutiko tapti mano gyvenimo drauge.
― Deni, mielasis, tau lemta būti didžiu žmogumi… Ir aš tikiuosi, kad esu kaip tik ta moteris, kuriai skirta tau padėti.
― Šventa teisybė!
― Luktelk, brangusis. Aš negaliu dabar už tavęs tekėti, negaliu apkrauti tavęs vaikais ir mirtinai nukamuoti. Pirmiausia noriu padėti tau tvirtai atsistoti ant kojų. O paskui susituoksim.
Prieštaravau, bet Bela nenusileido.
― Ne, brangusis. Mudviejų laukia dar didelis darbas. „Tarnaitės” firma išgarsės kaip General Electric. Bet po vestuvių aš noriu užmiršti firmos reikalus ir visa atsiduoti rūpesčiui tavo laime. O dabar turiu pasiaukoti tavo labui, tavo ateičiai. Tikėk manim, brangusis.
Ir aš tikėjau. Norėjau nupirkti jai brangų sužadėtuvių žiedą, bet Bela neleido; vietoj žiedo, kaip sužadėtuvių dovaną, perrašiau jai dalį savo akcijų. Sprendžiant firmos ginčus, aišku, los akcijos turėjo ir toliau remti mano balsą.
Kai dabar pagalvoju, man nebeaišku, kas sumanė tą dovaną.
Po to dar giliau pasinėriau į darbą. Galvojau apie šiukšlių dėžes, kurios savaime ištuštėtų, apie įrenginį, kuris sudėtų į vietą išplautas lėkštes. Visi buvo patenkinti. Tai yra, visi, išskyrus Pitą ir Riką. Pitas nekreipė į Belą dėmesio ― jis ignoruoja viską, ko nemėgsta, bet negali pakeisti. O Rika buvo iš tiesų nelaiminga.
Vis per mane. Vadinau Riką „savo mergaite” dar nuo Sandijos laikų, kai Rika tebuvo šešerių metų amžiaus vaikas didelėmis, rimtomis, tamsiomis akimis, su kaspinėliais plaukuose. Žadėjau „vesti ją”, kai užaugs ― tada mudu kartu globosime Pitą. Maniau, kad čia tik toks mūsų išgalvotas žaidimas ― gal taip ir buvo, nes Rikai labiausiai rūpėjo tapti pilnateise katino globėja. Bet kas atspės vaiko mintis?
Apskritai aš nesižaviu vaikais. Dauguma vaikų ― maži pabaisos, nepasiduodantys civilizavimui iki pat subrendimo, o kartais net ir ilgiau. Bet mažoji Frederika priminė mano seserį, kai ta buvo tokio pat amžiaus, o be to, ji mylėjo Pitą ir gerai su katinu elgėsi. O aš patikau mergaitei turbūt todėl, kad niekad nekalbėjau su ja iš aukšto (pats negalėjau to pakęsti, kai buvau mažas) ir rimtai žiūrėjau į jos vaikiškus darbus. Rika buvo puiki: rami, rimta, nemėgo trankytis, žvygauti ir sėdėti ant kelių. Mes draugavom, padėjom viens kitam rūpintis Pitu, ir, kiek žinau, mūsų „sužadėtuvės” tebuvo savotiškas žaidimas.
Kai per bombardavimą žuvo mano motina ir sesuo, mečiau jį žaidęs. Padariau tą nesąmoningai ― aš paprasčiausiai nebegalėjau juokauti ir prie to nebegrįžau. Rikai tada buvo jau septyneri metai; pasirodžius Belai, Rikai sukako dešimt, o kai susižadėjau su Bela ― gal jau vienuolika. Kaip mergaitė nemėgo Belos, manau, supratau tik aš ― savo neapykantą Rika reiškė vien nenoru kalbėtis. Bela vadino tai „drovumu”; Mailsas tikriausiai irgi taip galvojo.
Bet aš viską supratau ir bandžiau Riką perkalbėti. Ar esat mėginę dar nepasiekusį paauglystės amžiaus vaiką įtikinėti kuo nors, apie ką jis nenori šnekėti? Tai tas pat, ką berti žirnius į sieną. Tariau sau ― praeis, kai Rika supras, kokia Bela miela.
Visai kas kita ― Pitas. Jei nebūčiau buvęs taip įsimylėjęs, Pito elgesys būtų aiškiai parodęs, kad mudu su Bela niekad viens kito nesuprasim. Ak, kaipgi, katinas Belai „patiko”. Katės jai esančios mielos, mano plinkanti galva ― žavi, mano mėgstami restoranai ― nuostabūs, ir jai patinka viskas, kas patinka man.
Bet katės neapgausi. Yra „katiški” ir „nekatiški” žmonės, ir pastarieji, „negalintys pakęsti gero, naudingo gyvulėlio”, tikriausiai sudaro daugumą. Jeigu jie iš mandagumo ar dėl kokios kitos priežasties bando tai nuslėpti, jiems nepavyksta, nes jie nemoka bendrauti su katėmis ― o kačių kodeksas kur kas griežtesnis negu diplomatų.
Tas kodeksas pagrįstas savigarba ir tarpusavio pagarba; jis panašus į Lotynų Amerikos dignidad de hombre, kurio pažeidėjas rizikuoja gyvybe.
Katės neturi jumoro jausmo, jų „aš” baisiai išpūstas, ir jos labai jautrios. Jei paklaustumėt, kam gaišti laiką, tupinėjant apie katę, būčiau priverstas atsakyti, kad logiškos priežasties nėra. Bene paaiškinsi žmogui, nemėgstančiam aštrių sūrių, kodėl jam „turėtų patikti” Limburgo sūris. Šiaip ar taip, visiškai suprantu kinų mandariną, nurėžusį neįkainojamą auksu siuvinėtą rankovę, nes ant jos miegojo kačiukas.
Bela bandė pademonstruoti „meilę” Pitui taip, lyg Pitas būtų buvęs šuo… Ir Pitas ją apdraskė. Po to, kaip išmintingas katinas, skubiai pasišalino ir ilgai nesirodė ― ir gerai, nes būtų gavęs į kailį, o Pito aš niekad nemušiau. Suduoti katinui kvailiau negu kvaila: kates paveikia vien kantrybė, tik jau ne smūgiai.
Taigi tepiau įdrėskimus jodu ir bandžiau paaiškinti, ką Bela padarė ne taip: ― Atleisk, man iš tiesų nemalonu, baisiai nemalonu, kad taip išėjo. Bet taip bus ir kitą kartą, jei vėl taip darysi!
― Aš juk tenorėjau jį pamyluoti!
― Taip, tiesa… Bet šitaip myluojami šunys, o ne katės. Katės negalima plekšnoti, ją reikia glostyti. Negalima daryti staigių judesių ten, kur gali pasiekti jos nagai. Negalima katės liesti, kai ji nemato… Ir visad reikia stebėti, ar jai patiks. Jei katė nenori būti glostoma, ji iš mandagumo pakentės ― katės labai mandagios, ― bet aiškiai matosi, ar katei glostymas patinka, o jei ne, reikia baigti, kol neišseko jos kantrybė.
Sudvejojau:
― Tu juk nemėgsti kačių?
― Kačių? Oi, kokie niekai. Aišku, aš mėgstu kates, ― o paskui pridūrė: ― Gal tik anksčiau aš su jomis nesusidurdavau. O ji labai greit įsižeidžia, ar ne?
― Jis. Tai Pitas, katinas. Ne, tiesą sakant, jis ne toks jau užgaulus, nes su juo visad buvo gerai elgiamasi. Bet tau teks išmokti bendrauti su katėmis. Žinai, iš kačių negalima juoktis.
― Ką? Dėl dievo, kodėl gi?
― Ne todėl, kad jos nejuokingos. Katės baisiai komiškos. Bet jos neturi jumoro jausmo, ir juokas jas įžeidžia. Aišku, katė nedrėks, jei iš jos pasišaipysi, tik tyliai nutapens šalin, ir paskui nelengvai su ja besusidraugausi. Bet ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau mokėti paimti katę ant rankų. Kai grįš Pitas, parodysiu, kaip tai daroma.
Bet Pitas net nemanė grįžti, ir aš nebeparodžiau Belai, kaip elgtis su katinu. Po to Bela jo nebelietė. Ji kalbindavo Pitą ir stengėsi pasirodyti jį mėgstanti, bet prie katino nesiartino, o tas savo ruožtu nesiartino prie Belos. Aš pasistengiau užmiršti incidentą ― juk negalėjau dėl tokio nieko suabejoti moterimi, kuri man brangesnė už visą pasaulį.
Bet vėliau konfliktas dėl Pito vos nesibaigė krize. Svarstėm, kur gyvensime. Nors Bela vis dar nenorėjo paskirti sutuoktuvių datos, mudu dažnai ir smulkiai nagrinėdavome tokius dalykus. Aš norėjau pirkti sodybą kur nors netoli gamyklos, Belai labiau prie širdies buvo butas mieste, o vėliau, prasigyvenus ― prašmatni vila BelEre.
Aš kalbėjau:
— Mieloji, tai nepraktiška. Aš turiu gyventi arti gamyklos. O be to, ar esi bandžiusi laikyti katiną miesto apartamentuose?
— Ak, tiesa! Štai kas, brangusis, gerai, kad priminei. Pastaruoju metu aš daug, tikrai daug sužinojau apie kates. Mes atiduosim Pitą išoperuoti. Tada jis bus daug ramesnis ir gyvens miesto bute patenkintas.
Negalėjau patikėti savo ausimis. Įsispoksojau į Belą. Padaryti iš senojo kario eunuchą? Paversti jį židinio puošmena?