— Šiaurėje prie rytinio Upės kranto mūsų laukia sparnuotas nazgulas, — patikino piktasis balsas.
— Kurgi ne! Jūs su belaisviais nuskrisite į Lagburzą ir gausite gerą atlyginimą, o mums vieniems teks grįžti per šitą arklių kraštą? Ne, reikia laikytis drauge. Šitos žemės pavojingos, pilnos šlykščių sukilėlių ir plėšikų.
— Taip, reikia laikytis drauge, — suurzgė Uglukas. — Aš nepasitikiu jumis, mažosios kiaulės. Jums dreba kinkos, vos išlendate iš savo urvų. Jei ne mes, jūs būtumėte pabėgę. Mes — kovojantys uruk-hajai! Mes užmušėme galingą karį. Mes paėmėme belaisvius.
Mes tarnaujame Sarumanui Išmintingajam, Baltajai Rankai, kuri maitina mus žmogiena. Mes atėjome iš Izengardo, mes atvedėme jus čia ir priversime grįžti mūsų keliu. Tai pasakiau aš, Uglukas.
— Tu pasakei netgi daugiau, negu reikia, Uglukai, — nusišaipė piktasis balsas. — Įdomu, kaip tai patiks Lagburze? Jie, matyt, pagalvos, jog Ugluko pečiams yra per sunki šita išpurtusi galva. Jie, matyt, pasidomės, iš kur kyla tokių keistų minčių. Gal iš Sarumano? Kuo jis save laiko, viską aplinkui tepliodamas savo šlykščiais baltais ženklagaliais? Jie, matyt, paklausys manęs, Grišnacho, jų patikėtinio. O aš, Grišnachas, sakau: Sarumanas yra kvailys, kvailas, bjaurus išdavikas. Bet jis nepasislėps nuo Didžiosios Akies. Kiaulės, sakai? Tik pamanykit— mus vadina kiaulėmis kažkokio smulkaus raganiūkščio mėšlatepiai. Jūs ne žmogieną, jūs orkų mėsą ėdat!
Jam atsakė orkų staugimas ir ištraukiamų ginklų žvangėjimas. Pipinas atsargiai apsivertė, tikėdamasis pamatyti, kas dedasi. Jo sargai patys įsivėlė į barnį. Prieblandoje hobitas pamatė didelį juodą orką, tikriausiai Ugluką, stovintį prieš Grišnachą, žemą kreivakojį padarą su plačiais pečiais ir ilgomis rankomis, beveik siekiančiomis žemę. Aplinkui grūdosi smulkesni goblinai. Pipino manymu, jie buvo iš šiaurės. Jie turėjo rankose durklus ir kardus, bet Ugluko pulti neskubėjo.
Uglukas riktelėjo, prie jo pribėgo dar keli panašaus ūgio orkai. Staiga, be jokio perspėjimo, Uglukas šoko pirmyn ir dviem staigiais smūgiais nukirto galvas dviem priešininkams. Grišnachas žengė į šoną ir išnyko šešėliuose. Šiauriečiai išsigandę atsitraukė, vienas iš jų užkliuvo už bejausmio Merio kūno ir, šlykščiai keikdamasis, pargriuvo. Kaip tik tai, ko gero, išgelbėjo jam gyvybę, nes Ugluko šalininkai peršoko per jį ir savo plačiais kardais nukirto kitą orką. Tai buvo geltoniltis sargas. Jis nukrito tiesiai ant Pipino, rankoje tebelaikydamas savo durklą su pjūklo ašmenimis.
— Paslėpt ginklus! — suriaumojo Uglukas. — Užteks ginčų! Mes eisime tiesiai į vakarus ir laiptais žemyn, po to per kalvas ir palei upę iki miško. Eisime dieną naktį. Aišku?
„Jeigu tas bjaurus vyrukas dar kiek pasikamuos tramdydamas savo būrį, aš turėsiu šansą", — pagalvojo Pipinas.
Jam švystelėjo viltis. Juodojo peilio ašmenys įbrėžė ranką ir nuslydo prie riešo. Jis juto varvantį kraują ir šaltą plieno prisilietimą prie odos.
Orkai ruošėsi žygiuoti, tačiau šiauriečiai vėl pradėjo burbėti, ir izengardiečiai juos įtikino tik nuritinę dar porą galvų. Visa tai lydėjo prakeiksmai bei sumaištis. Kurį laiką į Pipiną niekas nekreipė dėmesio. Hobito kojos buvo tvirtai surištos, bet rankas jis šiek tiek galėjo judinti, nes virvė veržė tik riešus. Vos kvėpuodamas, jis atsargiai stumtelėjo negyvą orką į šalį ir, prikišęs surištų riešų mazgą prie ašmenų, ėmė žilinti. Peilis buvo aštrus ir orko ranka laikė jį tvirtai. Virvė nutrūko! Pipinas greitai čiupo ją, lengvai susirišo abu perpjautos virvės galus ir užsimetė ją ant rankų. Tada vėl tyliai atsigulė.
— Pakelkite belaisvius! — sušuko Uglukas. — Ir kad jiems nieko neatsitiktų! Jeigu mums grįžus jie bus negyvi, kažkam tai kainuos gyvybę.
Vienas orkas kaip maišą pasičiupo Pipiną, įkišo jo galvą tarp surištų rankų, sugriebė jas ir pasuko žemyn. Pipino veidas įsibedė į orko kaklą. Kitas taip pat pasielgė su Meriu. Orko letena sugriebė Pipino ranką tarsi geležis, į odą susmigo nagai. Pipinas užsimerkė ir vėl nuslydo į slogų sapną.
Staiga jis vėl buvo numestas ant akmenuotos žemės. Blyškus ankstyvos nakties mėnulis jau krypo į vakarus. Jie buvo ant uolos viršūnės, iškilusios virš rūko jūros. Netoliese girdėjosi krentančio vandens garsas.
— Grįžo žvalgai, — tarė kažkuris orkas.
— Na, ką suradot? — suurzgė Ugluko balsas.
— Tik vieną raitelį, jis pabėgo į vakarus. Toliau viskas ramu.
— Dabar ramu. Bet ar ilgai? Idiotai! Reikėjo nušauti raitelį. Dabar jis sukels pavojų. Prakeikti arkliaveisiai apie mus žinos jau ryte. Nuo šiol reikės bėgti dvigubai greičiau.
Virš Pipino pasilenkė šešėlis. Tai buvo Uglukas.
— Sėsk! — liepė orkas. — Mano vaikinai jau pavargo nešti jus. Turime leistis žemyn, tad dabar keliausite savo kojomis. Būkite drausmingi. Nė nebandykite šaukti ar pabėgti. Mes žinome daug būdų, kaip jus nubausti, bet šeimininkui pristatyti nesugadintus.
Jis nupjovė virves Pipinui nuo kojų ir kulkšnių, pačiupo hobitą už plaukų ir pastatė ant kojų. Pipinas susmuko. Uglukas vėl pakėlė jį už plaukų. Keletas orkų nusikvatojo. Uglukas įkišo jam į burną gertuvę ir privertė nuryti kažkokio deginančio skysčio. Karšta banga nutvilkė kūną. Skausmas kojose ir kulkšnyse pranyko. Pipinas galėjo stovėti.
— Dabar kitą! — tarė Uglukas. Pipinas matė, kaip jis nuėjo prie netoliese gulinčio Merio ir spyrė jam į šoną. Meris sudejavo. Uglukas sugriebęs pasodino hobitą, nuplėšė skudurą nuo galvos. Tada patepė žaizdą kažkokiu tamsiu tepalu iš mažos medinės dėžutės. Meris suriko ir ėmė smarkiai muistytis.
Orkai plojo ir rėkalojo.
— Cha! Neima vaistų! — stūgavo jie. — Nežino, kas jam eina į gera. Cha! Cha! Cha! Tai pasilinksminsime vėliau!
Tačiau dabar pramogos Ugluko nedomino. Jis skubėjo, todėl stengėsi pralinksminti nepatenkintus sėbrus. Jis gydė Merį orkų žolėmis, ir vaistai greitai padėjo. Privertęs gurkštelėti iš gertuvės ir nupjovęs kojas veržiančias virves, orkas pastatė Merį. Šis stovėjo, išblyškęs, niūrus, tačiau kur kas gyvesnis. Žaizda kaktoje nebekėlė pavojaus, bet rudas randas liko visam gyvenimui.
— Sveikas, Pipinai! — šūktelėjo jis. — Vadinasi, ir tu dalyvauji šitame nedideliame pasivaikščiojime? O kaip dėl lovos ir pusryčių?
— Tylos! — suriko Uglukas. — Negausit nieko! Prikąskit liežuvius, jokių kalbų vienas su kitu! Po kelionės galėsite skųstis kiek norit, jis jau žinos, kaip jums atlyginti. Izengarde gausite ir lovą, ir pusryčius, kad tik neapsirytumėte!
Siauru tarpekliu orkų būrys ėmė leistis į miglotą lygumą. Kartu leidosi ir Meris su Pipinu, atskirti beveik tuzino orkų. Apačioje, pajutę po kojomis žalią žolę, hobitai atsigavo.
— Dabar tiesiai! — įsakė Uglukas. — Į vakarus ir kiek į šiaurę. Paskui Lagdošą.
— O ką darysime, kai išauš? — paklausė vienas šiauriečių.
— Kulnus nešime! — atsiliepė Uglukas. — O ką jūs manėt? Sėdėsime ramiai ant žolytės ir lauksime, kol baltaodžiai prisijungs prie puotos?
— Bet mes negalime bėgti šviesoje!
— Dar ir kaip galėsite, pajutę mano kardą tarp menčių! Bėgsite! Arba daugiau niekada nepamatysite savo numylėtų urvų. Prisiekiu Baltąja Ranka! Kokia nauda iš šitų skystablauzdžių kalnų sliekų karo žygyje? Bėkite, velniai jus rautų! Bėkite, kol dar neišaušo!
Būrys pasileido dideliais orkų šuoliais. Jie stumdėsi, plūdosi ir kumščiavosi, tačiau lėkė, kiek kojos neša. Kiekvieną hobitą saugojo po tris sargus. Pipinas kuduliavo gale. Jis galvojo, kiek dar ištvers šitą beprotišką tempą, nes nuo pat ryto burnoje neturėjo nė trupinėlio. Vienas jo sargų šmaukščiojo rimbu. Kol kas orkų gėrimas dar veikė, hobito protas buvo budrus.