Pipino vaizduotėje nejučiom vis iškildavo griežtas Platžengio, pasilenkusio ties tamsiu pėdsaku ir nenuilstamai skubančio iš paskos, veidas. Bet net Pėdsekys turbūt negali išskaityti painių orkų pėdsakų. Mažas jo ir Merio pėdas iš visų pusių užtrypė kaustyti orkų batai.
Maždaug už mylios nuo uolos orkai nusileido į plačią, negilią ir drėgną žemumą. Paskutiniuose mėnulio pjautuvo spinduliuose blankiai bolavo miglos tumulai. Tamsūs orkų siluetai priekyje išbluko ir dingo migloje.
— Lėčiau! — iš galo sukriokė Uglukas.
Pipino protas nušvito staiga. Tą pačią akimirką hobitas šoko dešinėn, išvengė gaudančio sargo glėbio ir galvotrūkčiais nėrė į miglą, bet už kažko užkliuvo ir išsitiesė ant žolės.
— Stok! — subliovė Uglukas.
Kilo sąmyšis. Pipinas pašoko ant kojų ir buvo bebėgąs, bet staiga prieš jį išdygo keli orkai.
„Ne, nepabėgsiu, — pagalvojo Pipinas. — Tikiuosi, jog drėgnoje žemėje bent palikau aiškius pėdsakus". Jis surištomis rankomis atsegė sagę ir numetė ją kaip tik tada, kai buvo sučiuptas daugybės grubių rankų. „Turbūt ji ten gulės amžinai, — pagalvojo jis. — Nežinau, kodėl taip padariau. Jei mano draugai išsigelbėjo, tikriausiai nuėjo kartu su Frodu".
Rimbo liežuvis apsivijo apie kojas, bet hobitas sutramdė riksmą.
— Užteks! — sušuko pribėgęs Uglukas. — Jam dar reiks daug bėgti. Priverskit juos bėgti! Jei spyriosis, paskatinkit rimbu.
— Tu dar pasigailėsi, — suurzgė jis, pasisukdamas į Pipiną. — Aš to nepamiršiu. Bausmė tik atidedama. Pirmyn!
Nei Pipinas, nei Meris beveik neprisiminė tolesnės kelionės. Slogūs sapnai ir tikrovė susiliejo į nevilties tunelį, kurio gale buvusi vilties liepsnelė vis labiau blėso. Jie bėgo ir bėgo stengdamiesi išlaikyti orkų žingsnį, o kojas vis dažniau laižydavo nagingai naudojamas žiaurus rimbas. Sustojusius ar susmukusius juos pakeldavo ir kurį laiką nešdavo.
Orkų gėralas jau nebešildė. Pipinui vėl buvo šalta ir silpna. Staiga jis parkrito veidu į samanas. Kietos rankos su aštriais nagais sugriebė ir pakėlė jį. Pipiną vėl nešė kaip maišą, o aplinkui vis labiau temo. Tačiau ar tai buvo nakties tamsa, ar nebematė jo akys, hobitas pasakyti negalėjo.
Tarsi iš po žemių jis girdėjo rėksmingus balsus: daug orkų, atrodo, reikalavo sustoti. Uglukas kažką rėkavo. Pipiną numetė ant žemės. Taip hobitas ir liko gulėti, o jo sąmonė vėl nugrimzdo į juodus sapnus. Bet nuo skausmo jis pabėgo neilgam, greitai negailestingos rankos vėl jį sugriebė. Pipiną dar ilgai mėtė ir purtė, kol pagaliau tamsa atsitraukė ir jis išvydo bundantį pasaulį. Aušo rytas. Nuskambėjo kažkoks įsakymas, jį vėl nudrėbė ant žolės.
Jis gulėjo, kovodamas su neviltimi. Pipinui svaigo galva, bet iš nutvilkiusio karščio jis suprato, jog gavo dar vieną gėralo porciją. Virš hobito pasilenkė orkas ir numetė šiek tiek duonos bei gabaliuką džiovintos mėsos. Sudžiūvusią pilką duoną Pipinas godžiai suvalgė, o mėsos nepalietė. Jis buvo alkanas, bet ne tiek, kad valgytų mėsą, numestą orko. Kas tai per mėsa, hobitas net spėti nedrįso.
Pipinas atsisėdo ir apsidairė. Meris gulėjo netoliese. Jie buvo ant sraunios siauros upės krantų. Priekyje dunksojo kalnai, ir pirmieji saulės spinduliai jau nurausvino aukščiausią jų viršūnę. Priešais, ant žemesnių šlaitų, lyg tamsi dėmė juodavo miškas.
Iš visų pusių girdėjosi šauksmai ir rėkimas, tarp šiauriečių bei izengardiečių vėl plieskėsi kivirčas. Kai kurie rodė atgal į pietus, o kiti mojo rytų pusėn.
— Puiku! — šaukė Uglukas. — Palikite juos man! Nužudyti aš jų neleisiu. Jei norite atsisakyti grobio, dėl kurio sukorėme tokį kelią, tai bėkite! Aš juo pasirūpinsiu. Uruk-hajai kariai atliks visą darbą, kaip įprasta. Jeigu bijote baltaodžių, tai bėkite! Bėkite! Štai ten miškas, — parodė jis į priekį, — pasislėpkite jame! Tai visa jūsų viltis! Nešdinkitės, kol nenurėžiau dar kelių galvų, kad kitos taptų protingesnės.
Keikdamiesi ir stumdydamiesi apie šimtas šiauriečių atsiplėšė nuo pagrindinės grupės ir pasileido palei upę kalnų link. Hobitai liko su izengardiečiais. Tai buvo dideli niūrūs siauraakiai orkai, ginkluoti trumpais plačiais kardais ir dideliais lankais. Keletas stambesnių ir drąsesnių šiauriečių liko su jais.
— Dabar susitvarkysime su Grišnachu, — pareiškė Uglukas. Bet net ir jo kareiviai vis neramiau gręžiojosi atgal, j pietus.
— Žinau, — suurzgė Uglukas, — prakeikti arkliaberniai jau netoli. Viskas per tave, Snaga. Tau ir kitiems žvalgams reikėtų nupjauti ausis. Bet mes esam kariai. Mes dar pasigardžiuosime arkliena, o gal ir kuo skaniau.
Dabar Pipinas pamatė, kodėl kai kurie orkai rodė į rytus. Iš ten su klyksmais skubėjo Grišnachas ir jo sėbrai — ilgarankiai, kreivakojai orkai. Ant jų skydų raudonavo nupiešta akis. Uglukas žengė jų pasitikti.
— Vadinasi, sugrįžai? — pašaipiai paklausė jis. — Tikriausiai nusprendei, kad geriau nerasi, ar ne?
— Aš sugrįžau, kad įsitikinčiau, ar vykdomi įsakymai ir ar belaisviai yra saugūs, — atsakė Grišnachas.
— Nejaugi? — pasakė Uglukas. — Be reikalo eikvojai jėgas. Mano įsakymai visuomet vykdomi. O gal grįžai dėl ko kito? Išvykai skubėdamas. Ką nors palikai?
— Palikau kvailį, — atrėžė Grišnachas, — tačiau taip pat ir keletą tvirtų vaikinų, kuriuos gaila būtų prarasti. Žinojau, jog įklimpsi į balą. Atėjau jiems padėti.
— Nuostabu, — iššiepė iltis Uglukas, — bet jeigu neturi drąsos kautis, tai pasirinkai ne tą kelią. Juk keliavai į Lagburzą. Baltaodžiai jau čia pat. Kurgi tavo išgirtasis nazgulas? Po juo vėl nušovė arklį? Jeigu būtum jį atsivedęs, gal ir būtų buvę naudos, jei tie nazgulai iš tiesų tokie galingi, kaip giriasi.
— Nazgulas! Nazgulas! — sušnypštė Grišnachas virpančiomis lūpomis ir laižydamasis, lyg tas žodis būtų turėjęs ypač bjaurų skonį, kuriuo jis skausmingai mėgautųsi. — Tu šneki apie tai, ko nesusapnuotum net savo drumstuose sapnuose, Uglukai. Nazgulas! Klausi, ar jis ką nors gali? Vieną dieną tu gailėsies šitaip pasakęs, beždžione! — jis piktai suurzgė. — Atmink, jog jie yra Didžiosios Akies obuolys. Bet sparnuotas nazgulas — dar ne, dar ne. JIS dar nenori jų siųsti už Didžiosios Upės, kol kas nenori. Nazgulai yra saugomi Karui ir kitiems tikslams.
— Atrodo, tu daug žinai, — pasakė Uglukas, — netgi daugiau, nei reikia. Lagburze tikriausiai nustebs — kaip ir kodėl, o kol kas Izengardo uruk-hajams kaip visada tenka juodas darbas. Nestovėk seilėdamasis! Surink savo gaują! Kiti paršai taiko į mišką. Sek paskui juos. Prie Didžiosios Upės tu gyvas nebegrįši. Pirmyn! Mes eisime paskui.
Izengardiečiai užsimetė Merį su Pipinu ant pečių ir būrys vėl pajudėjo. Valandų valandas jie bėgo stabtelėdami tik perduoti nešamų hobitų vienas kitam. Galbūt kad buvo tvirti ir greiti, o gal Grišnacho sumanymu izengardiečiai po truputį ėmė lenkti Mordoro orkus, kol Grišnacho būrys atsiliko. Greitai jie ėmė vytis ir šiauriečius. Miškas po truputį artėjo.
Pipinas buvo nusėtas mėlynių bei žaizdų. Jo skaudanti galva daužėsi į jį nešančio orko prakaituotą žandą ir plaukuotą ausį. Priekyje matėsi tik sulinkusios nugaros ir be perstojo judančios tvirtos stambios kojos. Jos bėgo nepavargdamos, lyg būtų iš vielos bei rago ir skaičiuotų nesibaigiančias košmariškas sekundes.
Po pietų Ugluko būrys pasivijo šiauriečius. Nuleidę galvas, iškorę liežuvius šie vos vilkosi skaisčios saulės spinduliuose, nors tai buvo tik blanki žiemos šviesa.
— Vikšrai! — sustaugė prabėgdami izengardiečiai. — Jūs jau kepate saulėje! Baltaodžiai pavys ir suris jus. Jie jau ateina!
Grišnacho riksmas parodė, kiek tuose žodžiuose buvo teisybės. Raiteliai, lyg vėjas lekiantys raiteliai jau pasirodė horizonte: dar labai toli, bet jie artėjo prie orkų kaip potvynio banga, užliejanti lakiame smėlyje įklimpusius padarus.