Pipino nuostabai, izengardiečiai dar padvigubino tempą, nors lenktynių pabaigoje toks spurtas atrodė neįtikėtinas. Jis pamatė, kaip saulė leidžiasi už Ūkanotųjų Kalnų ir žemę ima gaubti šešėliai. Mordoro kareiviai pakėlė galvas ir taip pat padidino greitį. Miškas juodavo šalia. Ėmė šmėkščioti pavieniai medžiai. Prasidėjo status pakilimas, tačiau orkai nesustojo. Uglukas su Grišnachu be paliovos šūkavo, liepdami atiduoti paskutines jėgas.
„Pavyks. Jie pabėgs", — nusprendė Pipinas. Tada jis įsigudrino pakreipti galvą į šoną ir viena akimi žvilgtelėti sau per petį. Jis pamatė, kad raiteliai rytuose šuoliuodami lyguma jau pavijo orkus. Saulėlydis auksino jų ietis ir šalmus, žėrėjo šviesiuose besiplaikstančiuose plaukuose. Raiteliai ėmė supti orkus, neleisdami išsisklaidyti ir varydami juos palei upę.
Pipinui buvo labai įdomu, kokia tai tauta. Dabar jis gailėjosi Rivendeile daugiau nepasimokęs, įdėmiau nepastudijavęs žemėlapių, bet tada kelionės planai buvo patikimose rankose ir hobitui atrodė neįmanoma, kad jis kada nors galėtų būti atskirtas nuo Gendalfo ar Platžengio, ar netgi nuo Frodo. Viskas, ką jis galėjo prisiminti apie Rohaną, buvo Gendalfo žirgas Žvaigždikis. Tai skambėjo viltingai.
„Bet kaip jie supras, jog mes ne orkai? — pagalvojo jis. — Nemanau, kad anksčiau jie yra girdėję apie hobitus. Aš, aišku, būčiau laimingas, jeigu šitie žvėrys būtų sunaikinti, bet pats mieliau likčiau gyvas".
Iš tikrųjų buvo visai įmanoma, jog Meris su Pipinu žus kartu su orkais, Rohano vyrams neatskyrus, kas yra kas.
Keletas raitelių pasirodė esą lankininkai, įgudę šaudyti nuo bėgančio žirgo. Greitai prijoję arčiau, jie paleisdavo keletą strėlių į atsilikusius orkus, o patys laimingai išvengdavo atsakomųjų šūvių, nes orkai bijojo sustoti ir šaudė labai netaikliai. Tai pasikartojo daug kartų, o sykį strėlės krito ir ant izengardiečių. Vienas orkas, bėgęs tiesiai prieš Pipiną, suklupo ir nebeatsikėlė.
Naktis atėjo Rohano raiteliams taip ir nepradėjus mūšio. Žuvo daug orkų, tačiau gyvų dar liko apie du šimtus. Miško pakraščiai buvo visai arti, gal tik trys šimtai žingsnių, bet orkai toliau bėgti nebegalėjo. Raiteliai juos apsupo. Nepaklausiusi Ugluko įsakymų nedidelė grupė orkų bandė veržtis miško link: sugrįžo tik trys.
— Na, štai ir atėjome, — šiurkščiai nusijuokė Grišnachas. — Puiki taktika! Tikiuosi, Didysis Uglukas ir dabar mus išves?
— Paguldykite miškavaikius! — įsakė Uglukas, nekreipdamas dėmesio į Grišnachą. — Tu, Lagdošai, imk du kitus ir saugokite juos! Užmušite tik tada, jeigu prasiverš baltaodžiai. Supratote? Kol aš gyvas, belaisviai man reikalingi. Prižiūrėkite, kad jie neklykautų ir nepabėgtų. Suriškite jiems kojas!
Paskutinysis įsakymas buvo įvykdytas be gailesčio. Bet Pipinas pasijuto pirmą kartą gulįs šalia Merio. Orkai kėlė triukšmą, rėkavo ir žvangino ginklais, todėl hobitai galėjo truputį pasikuždėti.
— Aš jau nebegalvoju apie bėgimą, — šnipštelėjo Meris. — Jėgų beveik nėra, netgi būdamas laisvas toli nenušliaužčiau.
— Lembasas, — sukuždėjo Pipinas, — aš turiu lembaso, o tu? Man atrodo, jog jie paėmė tik mūsų kardus.
— Taip, kišenėje turiu ryšulėlį, — atsakė Meris, — bet jis tikriausiai visai sutrupėjo. Be to, negaliu įkišti burnos į kišenę.
— Nereikės. Aš jau... — Stiprus spyris įspėjo Pipiną, jog triukšmas jau nutilo, o sargai buvo budrūs.
Naktis pasitaikė šalta ir tyli. Aplink visą kalvelę, kur grūdosi apsupti orkai, raudonai geltonai degė sargybinių laužų ratas. Laužai buvo arčiau nei per lanko šūvį, tačiau raiteliai nesirodė šviesoje, ir orkai, šaudydami į laužus, išnaudojo galybę strėlių, kol juos sustabdė Uglukas. Raiteliai tylėjo. Vėliau, pasirodžius mėnuliui, jo šviesoje kartais buvo matyti blankios raitelių figūros, nenuilstamai sergstinčios kalvelę.
— Tie prakeiktieji laukia dienos! — suurzgė vienas sargas. — Kodėl mes negalėtume prasiveržti dabar? Norėčiau žinoti, ką galvoja senis Uglukas?
— Ar labai norėtum? — iš kažkur išdygęs paklausė Uglukas. — Tu tikriausiai manai, kad aš iš viso negalvoju? Asile! Jūs tokie pat nevykėliai, kaip ir tie šiaurės sliekai ar Lagburzo beždžionės. Su jais neverta veržtis. Jie moka tik skųstis. Prakeiktiems arkliaberniams užteks jėgų, kad lygumoje mus sumaltų į miltus. Tos kirmėlės sugeba tik viena — jos mato naktį, bet baltaodžių akys aštresnės už kitų žmonių. Nepamirškime ir jų arklių, kurie, sakoma, net vėją gali matyti. Tačiau šie šaunuoliai nežino vieno dalyko: Mauhuras su savo vaikinais jau yra miške ir gali pasirodyti bet kuriuo metu.
Ugluko žodžių pakako izengardiečiams nuraminti, bet kiti orkai tik nusivylė ir suirzo. Jie pastatė kelis sargybinius, o dauguma sugulė pailsėti malonioje tamsoje. Buvo iš tiesų labai tamsu, nes vakaruose mėnulį uždengė tankus debesis, ir Pipinas matė tik per keletą pėdų. Kalvos nepasiekė laužų šviesa. Tačiau raiteliai nesiruošė laukti aušros, leisdami priešams ilsėtis. Sargybinio riksmas rytinėje kalvos pusėje parodė, jog kažkas ne taip. Pasirodo, keli raiteliai tyliai prijojo arčiau, nulipo nuo arklių, negirdimai prišliaužę prie stovyklos užmušė porą orkų ir vėl dingo tamsoje. Uglukas plūsdamasis nuskubėjo malšinti panikos.
Pipinas su Meriu atsisėdo. Jų izengardiečiai sargai dingo sykiu su Ugluku. Tačiau visos hobitų viltys apie pabėgimą greitai sudužo. Jų kaklus suspaudė didelės plaukuotos rankos ir prisitraukė arčiau. Hobitai pamatė didelę Grišnacho galvą bei tiesiai į veidus kvėpuojančią šlykščią jo fizionomiją. Orkas pradėjo grabalioti ir čiupinėti hobitus. Pipinas sudrebėjo kietiems, šaltiems pirštams perbėgus per nugarą.
— Na, mažyliai! — tyliai sušnibždėjo Grišnachas. — Džiaugiatės maloniu poilsiu? O gal ne? Truputį nepatogią vietą pasirinkote: iš vienos pusės kardai ir rimbai, o iš kitos — bjaurios ietys. Maži padarai neturėtų kištis į reikalus, kurie jiems yra per dideli.
Jo pirštai vis dar kažko ieškojo. Akyse degė blyški, bet kaitri ugnis.
Ir staiga Pipinas suprato, lyg būtų perskaitęs orko mintis: Grišnachas žino apie Žiedą! Kol Uglukas užsiėmęs, jis tikisi jį surasti ir pasiimti sau. Pipino širdį suspaudė šalta baimė, tačiau tuo pat metu hobitas mąstė, kaip pasinaudoti Grišnacho troškimu.
— Nemanau, jog tu jį taip surasi, — sukuždėjo Pipinas. — Tai nelengva.
— Surasti? — paklausė Grišnachas. Jo pirštai nustojo čiupinėję ir suspaudė hobito petį. — Surasti ką? Apie ką tu kalbi, mažyli?
Akimirką Pipinas tylėjo. Staiga tamsoje jis tyliai gerkliniu balsu ištarė: „Gollum, gollum", — ir pridūrė:
— Apie nieką, mano mieliausias.
Hobitai pajuto, kaip sutrūkčiojo Grišnacho pirštai.
— Oho! — tyliai sušnypštė orkas. — Ak štai ką jis turi omeny! Oho! Tai labai, labai pavojinga, mano mažyliai!
— Gali būti, — supratęs Pipino mintį, atsiliepė Meris. — Gali būti, bet tik ne mums. Pats puikiai žinai. Tu jo nori, ar ne? Ir ką už tai duosi?
— Ar aš jo noriu? Ar aš jo noriu? — lyg klausdamas pats savęs pakartojo Grišnachas, tačiau jo rankos ėmė drebėti. — Ką aš už tai duosiu? Ką tai reiškia?
— Tai reiškia, — atidžiai rinkdamas žodžius pasakė Pipinas, — jog tamsoje grabinėti neverta. Mes galime sutaupyti tau laiko. Bet tu turi atrišti mums kojas, kitaip mes nieko nedarysime ir nesakysime.
— Mano maži kvailiukai! — sušnypštė Grišnachas. — Viską, ką jūs turite, ir viską, ką žinote, mes iš jūsų ištrauksime — viską! Labai greitai jūs gailėsitės, jog nebegalite kvotėjui papasakoti daugiau, iš tiesų — labai greitai. Bet mes neskubėsime jūsų kvosti, o ne! Dėl ko, jūs manote, jus paliko gyvus? Mano mielieji, prašau patikėti, jog ne iš gerumo: šios ydos neturi net Uglukas.