— Mielai tikiu, — sutiko Meris, — bet jūsų grobis dar ne namuose. Ir kol kas jis keliauja ne ton pusėn. Jeigu mes atvyksime į Izengardą, iš to pasipelnys ne didysis Grišnachas, bet viską susisems Sarumanas. Jei nori ko nors sau, tai dabar pats laikas susitarti.
Grišnacho kantrybė baigėsi. Sarumano vardas ypač siutino orką. Stovykloje triukšmas jau atlėgo, ir Uglukas ar izengardiečiai galėjo grįžti bet kurią minutę.
— Kuris iš jūsų jį turite? — suurzgė orkas.
— Gollum, gollum, — pasakė Pipinas.
— Atrišk mums kojas, — pasakė Meris.
Jie pajuto, kaip smarkiai orkui dreba rankos.
— Jūs maži dvokiantys parazitai! — sušvokštė jis. — Atrišti jums kojas? Aš jums visas gyslas atrisiu. Manot, negaliu jūsų išrengti iki kaulų ir apieškoti? Sukaposiu jus į gabaliukus! Man visai nereikia jūsų kojų, kad išneščiau jus iš čia.
Staiga Grišnachas čiupo juos. Jo ilgų rankų ir pečių jėga buvo baisinga. Orkas pasikišo hobitus po pažastimis, negailestingai prispaudė prie šonų, o didžiuliais dusinančiais delnais uždengė burnas. Tada pasilenkė ir šoko į priekį. Greitai ir tyliai jis pasiekė kalvos kraštą. Ten, išsirinkęs spragą tarp sargybinių, praslinko pro juos kaip blogio šešėlis, nusileido šlaitu ir pasuko į vakarus, iš miško ištekančios upės link. Toje pusėje plytėjo tuščia erdvė ir degė tik vienas laužas. Pabėgęs tuziną jardų jis stabtelėjo apsižvalgyti ir įsiklausyti. Nieko nesimatė ir nesigirdėjo. Susilenkęs beveik dvilinkas orkas lėtai nusėlino toliau. Paskui vėl įsiklausė, išsitiesė, lyg pasirengęs staigiam šuoliui. Tačiau kaip tik tuo momentu tiesiai prieš jį iškilo tamsi raitelio figūra. Arklys suprunkštė ir atsistojo piestu. Žmogus riktelėjo.
Grišnachas krito ant žemės, pargriaudamas po savimi hobitus, ir išsitraukė kardą. Be abejo, jis norėjo pribaigti savo belaisvius prieš tai, kol jie pabėgs ar bus išvaduoti, tačiau tai buvo klaida. Orko kardas tyliai sužvango ir silpnai sušvito laužo šviesoje. Iš tamsos tuoj pat atskriejo strėlė: gal dėl šaulio meistriškumo, gal nutaikyta likimo, ji tiksliai pervėrė dešiniąją Grišnacho ranką. Orkas išmetė kardą ir suriko. Pasigirdo kanopų bildesys, o pašokusį bėgti Grišnachą parbloškė arklys ir perdūrė ietis. Jis klaikiai suriko ir sukniubo.
Hobitai liko ant žemės, ten, kur juos numetė Grišnachas. Į pagalbą draugui atjojo kitas raitelis. Galbūt dėl ypatingos regos, o gal dėl kitų pojūčių žirgas lengvai peršoko per juos, o raitelis hobitų, prisidengusių elfų apsiaustais ir bijančių pajudėti, nepastebėjo.
Pagaliau Meris krustelėjo ir sušnibždėjo:
— Kol kas neblogai, bet kaip mes išvengsime šitų iešmų?
Atsakymas nuskambėjo beveik tuoj pat. Grišnacho klyksmas sukėlė orkus. Iš riksmų, sklindančių nuo kalvos, hobitai suprato, jog orkai pastebėjo, kad belaisviai dingo, ir tikriausiai Uglukas nurėžė dar keletą galvų. Staiga į dešinę nuo laužų rato pasigirdo atsakomieji orkų šūksniai, ataidintys nuo miško ir kalnų. Pagaliau atvykęs Mauhuras atakavo raitelius. Visur trinksėjo kanopos. Vieni raiteliai glaudžiu ratu apsupo kalvą, o kiti nujojo tvarkytis su atėjūnais. Urnai Meris su Pipinu suvokė, jog atsidūrė už apsupties žiedo — tarp jų ir laisvės nieko nebuvo.
— Jeigu tik turėtume laisvas kojas ir rankas, galėtume lengvai pabėgti, — pasakė Meris, — bet aš negaliu nei pasiekti, nei nukąsti virvės mazgų.
— Nesivargink, — tarė Pipinas, — aš kaip tik ruošiausi tau pasakyti, kad mano rankos nesurištos. Virvės paliktos tik akims apdumti. Bet iš pradžių reikėtų užkrimsti lembaso.
Jis nusimetė virves nuo riešų ir sužvejojo ryšulėlį. Paplotėliai buvo sulūžę, bet geri, įvynioti į Lorieno lapus. Hobitai suvalgė po du ar tris gabalėlius. Lembaso skonis priminė jiems šviesius veidus, juoką ir sotų maistą ramiomis, toli paliktomis dienomis. Kurį laiką hobitai užkandžiavo tylėdami, sėdėdami tamsoje ir nekreipdami dėmesio į netoliese vykstančio mūšio garsus. Pirmasis į realybę sugrįžo Pipinas.
— Reikia kilti, — pasakė jis, — bet palauk! — Šalia gulėjo Grišnacho kardas, per sunkus ir nepatogus Pipinui, todėl jis pašliaužė toliau ir apieškojęs negyvą orką ištraukė iš makšties ilgą aštrų peilį. Su juo hobitas lengvai perpjovė veržusias virves.
— Pirmyn! Kai šiek tiek apšilsime, galėsime atsistoti ir eiti, tačiau dabar geriau šliaužkime.
Jie ėmė šliaužti. Nors minkštos gilios samanos ir padėjo hobitams, bet vis tiek kelionė buvo ilga ir lėta. Jie dideliu lanku aplenkė paskutinį laužą ir po truputį stūmėsi pirmyn, kol atsidūrė prie upės, gurgiančios juoduose šešėliuose, kranto. Tada atsisuko atgal.
Visur buvo tylu. Matyt Mauhuras ir jo „vaikinai" buvo išmušti arba atmušti. Raiteliai vėl tyliai, grėsmingai budėjo. Laukti liko nebedaug. Naktis ėjo į pabaigą. Giedruose rytuose dangus po truputį blyško.
— Reikia susirasti priedangą, — tarė Pipinas, — nes mus pastebės. Man nebus nė kiek geriau, jeigu mane užmušę raiteliai supras, kad aš ne orkas, — jis atsistojo ir pamankštino kojas. — Tos virvės rėžė kaip vielos, bet kojos jau atšyla. Galiu šlitiniuoti. Kaip tu, Meri?
Meris atsistojo.
— Taip, — pasakė jis, — galiu krutėti. Nuo lembaso tiesiog širdis atsigauna. Ir gydo jis geriau už orkų gėralą. Įdomu, iš ko orkai jį gamina. Nors ne, geriau jau nežinoti. Eime, atsigerkime vandens ir nuplaukime jo kartumą.
— Čia per statūs krantai, — paprieštaravo Pipinas, — paėjėkime į priekį! .
Hobitai pasisuko ir lėtai nužingsniavo palei upę. Už jų, rytuose, švito dangus. Eidami jie kalbėjosi apie dalykus, įvykusius nuo jų pagrobimo, taip, kaip moka tik hobitai. Niekas iš jų žodžių nebūtų atspėjęs, jog jie žiauriai kentėjo, buvo patekę į siaubingą pavojų, be vilties keliavo į kankinimus ir mirtį, o dabar beveik neturi vilties susirasti draugus arba saugų prieglobstį. Hobitai ir patys tai žinojo.
— Jūs gerai pasirodėte, pone Tukai, — kalbėjo Meris, — ir, tikiuosi, jums bus pelnytai paskirtas skyrius senojo Bilbo knygoje, jeigu tik aš turėsiu galimybę jam apie tai pranešti. Puikiai padirbėta — ypač kai tu apmovei tą plaukuotą niekšą, ir dar žaisdamas jo pradėtą žaidimą. Bet vargu ar kas nors kada seks orkų pėdsakais ir suras tavo sagę. Aš su savąja nebūčiau išsiskyręs, o tavoji, ko gero, dingo amžinai. Matyt, man teks susišukuoti savo kojas, kad tau prilygčiau. Bet dabar scenoje pasirodo Pusbrolis Brendibakas. Manau, jog tu nelabai nutuoki, kur mes esame, tačiau aš Rivendeile neleidau laiko veltui. Mes žingsniuojame į vakarus palei Entvašo upę. Priešais — Ūkanotieji Kalnai ir Fangorno Miškas.
Jam tebekalbant, priekyje išniro tamsus miško pakraštys. Atrodė, jog po didžiuliais medžiais bėgdama nuo ateinančios Aušros prieglobstį rado Naktis.
— Prašau vesti pirmyn, pone Brendibakai, — pasiūlė Pipinas, — arba atgal! Mus įspėjo dėl Fangorno. Ak, bet tamsta, kuris tiek daug žinai, tikrai negalėjai to pamiršti.
— Aš ir nepamiršau, — atsakė Meris, — bet man atrodo, jog geriau jau lįsti į mišką, negu į patį mūšio vidurį.
Jis pirmas įžengė po milžiniškomis šakomis. Medžiai aplinkui atrodė nepaprastai seni. Nuo jų driekėsi ilgos atplyšusios kerpių barzdos ir plaikstėsi vėjyje. Hobitai atsargiai iškišo nosis iš šešėlių ir pažiūrėjo žemyn: dvi mažos figūrėlės blankioje šviesoje buvo panašios į elfų vaikus, prieš šimtus amžių iš Laukinio Miško su nuostaba žvelgusius j savo pirmąją Aušrą.
Toli už Didžiosios Upės ir Rudųjų Žemių, už daugybės pilkų mylių, raudona it liepsna sušvito aušra. Skambiai sugaudė ją sveikinantys medžioklės ragai. Rohano raiteliai atgijo. Vienas rago balsas keitė kitą.