Meris su Pipinu šaltame ore aiškiai girdėjo ir karo žirgų žvengimą, ir netikėtą daugybės vyrų dainą. Kaip ugnies lankas virš pasaulio krašto kilo saulės diskas. Garsiai šaukdami raiteliai smogė iš rytų, ant šarvų ir iečių žėrėjo raudona šviesa. Orkai suklykė ir iššovė visas dar likusias strėles. Hobitai pamatė, jog keli raiteliai parkrito, tačiau kiti praūžė per kalvą, apsisuko ir puolė vėl. Dauguma likusių gyvų orkų bandė gelbėtis bėgdami, bet mirtis tykojo jų visur. Tačiau viena orkų grupė, išsirikiavusi juodu pleištu, bėgo į mišką. Aukštyn šlaitu jie veržėsi prie stebinčiųjų mūšį. Dabar orkai artėjo ir, atrodė, paspruks — jie jau nukirto tris raitelius, pastojusius kelią.
— Mes užsižiūrėjome, — sunerimo Meris. — Tai Uglukas! Aš visai nenoriu dar kartą su juo susitikti.
Hobitai apsisuko ir nuskuodė gilyn į miško šešėlius.
Taip jau išėjo, kad hobitai nepamatė paskutinės kovos. Uglukas buvo pavytas ir sumuštas prie pat miško. Jį užmušė pats Homeras, Trečiasis Ridermarko Maršalas. Jis nulipo nuo žirgo ir kovėsi su orkų vienas prieš vieną. Plačiuose laukuose aštriaakiai raiteliai be vargo sumedžiojo tuos orkus, kuriems dar užteko jėgų bėgti.
Paguldę kritusius draugus į pilkapį, sugiedoję laidotuvių giesmes, raiteliai sukūrė milžinišką laužą ir išbarstė priešų pelenus. Taip baigėsi šitas orkų žygis, apie kurį nieko nebesužinojo nei Mordoras, nei Izengardas, tačiau laužo dūmai kilo aukštai į dangų ir juos matė daug įdėmių akių.
4
Medžiabarzdis
Tuo metu hobitai skubėjo taip greitai, kiek tik leido tamsus, klaidus miškas, sekdami upės vagą į vakarus ir aukštyn, kalnų šlaitų link, vis giliau ir giliau į Fangorną. Pamažėl orkų baimė užgeso ir žingsnis sulėtėjo. Tapo įtartinai trošku, tarsi oras būtų išretėjęs. Pagaliau Meris sustojo.
— Nebegaliu, — sušvokštė jis, — trūksta oro.
— Bent jau atsigerkime, — pasiūlė Pipinas, — man perdžiūvo gerklė.
Jis užlipo amt medžio šaknies, besiraitančios prie vandens, ir pasilenkęs delnais pasisėmė vandens. Meris pasekė draugo pavyzdžiu. Vanduo atgaivino ir pakėlė nuotaiką. Jie įmerkė skaudančias kojas į vandenį ir, atsisėdę ant kranto, smalsiai žvalgėsi į aplinkui tyliai stovinčius medžius. Kur bežiūrėjai, eilių eilės jų tirpo pilkoje migloje.
— Tikiuosi, tu mūsų dar nepaklaidinai? — pasakė Pipinas, atsiremdamas į didelio medžio kamieną. — Galime pasukti atgal palei šitą upę — Entvašas, ar kaip tu ją pavadinai, — ir grįžti ten pat, kur buvome.
— Žinoma, jei tik kojos laikys, — tarė Meris, — ir jei bus galima normaliai kvėpuoti.
— Taip, čia visur tamsu ir priplėkę, — pritarė jam Pipinas. — Kažkodėl aš prisiminiau Didžiąją Tukų Salę Tukmiesčio Smialuose: milžinišką menę, kur per kartų kartas niekas nė nepajudino baldų. Sako, jog ten daugybę metų gyvenęs Senasis Tukas, kol jis ir kambarys nusenę bei apšiurę. Jis mirė prieš šimtą metų ir nuo to laiko kambaryje niekas nekeičiama. O juk Senasis Gerontijus buvo mano proproprosenelis! Aišku, ta salė yra vieni juokai, palyginti su šiuo mišku. Tu tik pažiūrėk į šitas besiplaikstančias kerpių barzdas! Atrodo, kad net medžių nudžiūvę lapai niekada nenukrenta.
Nešvaru. Negaliu įsivaizduoti šitoje vietoje pavasario, juo labiau pavasarinės talkos.
— Čia bent saulė retkarčiais švysteli, — pasakė Meris, — ne taip, kaip Gūdžiojoje Girioje, apie kurią pasakojo Bilbas. Ten visą laiką tamsu, juoda ir gyvena juodi, tamsūs padarai. O šitas miškas tik šiaip tamsus ir baisokai mediškas. Neįsivaizduoju, kaip čia galėtų gyventi žvėrys.
— O aš neįsivaizduoju, kaip čia galėtų gyventi hobitai, — pridūrė Pipinas, — ir kaip mes per jį pereisime. Turbūt šimtus mylių nėra nieko valgomo. Kiek dar turime maisto?
— Nedaug, — atsakė Meris. — Mes pabėgome tik su keliais ryšulėliais lembaso.
Jie pasižiūrėjo į elfų duonos likučius — sulaužytų gabaliukų turėjo užtekti penkioms alkanoms dienoms. Daugiau nieko nebuvo.
— Nei antklodės, nei pledo užsikloti, — atsiduso Meris. — Kur beeitume, šiąnakt šalsim.
— Gerai, tuomet nuspręskim, kur eisim, — pasiūlė Pipinas, — tikriausiai jau rytas.
Šiek tiek priekyje jie pastebėjo geltoną šviesą: atrodė, jog saulės spinduliai staiga pervėrė miško stogą.
— Ei! — šūktelėjo Meris. — Kol mes sėdėjome, saulė pasislėpė už debesų, o dabar vėl išlindo arba paprasčiausiai pakilo aukščiau ir apšvietė kokią laukymę. Tai netoli — eime, apžiūrėsime!
Paaiškėjo, jog toji vieta buvo kur kas toliau, nei galvojo hobitai. Kelias staigiai kilo ir tapo akmenuotas. Šviesa vis stiprėjo, ir jie pastebėjo, jog prieš juos yra uolų siena: kalvos šlaitas ar koks priekalnių skardis. Medžiai ant jos neaugo, todėl saulė plieskė į akmeninį paviršių. Medžių šakelės jos papėdėje tyliai kilo į viršų, lyg tiesdamosi į šilumą. Anksčiau atrodęs purvinas ir pilkas, saulės šviesoje miškas spindėjo sodriai ruda ir tamsiai pilka žieve, lygia lyg išblizginta oda. Medžių kamienai švietė minkšta žaluma kaip jauna žolė — aplink juos jau sukosi ankstyvas pavasaris ar jo dvasia.
Akmeninės uolos paviršiuje buvo lyg ir laiptai: turbūt atsiradę natūraliai, dūlant bei skylant akmenims, nes atrodė nelygūs ir gruoblėti. Aukštai, beveik virš medžių viršūnių, skardyje buvo aikštelė. Ten augo tik keletas žolės kuokštų ir styrojo vienišas senas medžio strampas su dviem kreivomis šakomis. Jis buvo panašus į susisukusį senį, stovintį ir mirksintį ryto šviesoje.
— Pirmyn, į viršų! — džiaugsmingai sušuko Meris. — Ten atsikvėpsim ir apsižvalgysim!
Hobitai vargais negalais užsirepečkojo ant uolos. Jeigu laiptai buvo iškirsti, tai kažkas juos taikė didesnėms ir ilgesnėms kojoms. Meris su Pipinu buvo per daug susijaudinę, kad nustebtų, kodėl taip greitai užgijo nelaisvėje gautos žaizdos ir sugrįžo pirmykštė jėga. Pagaliau pasiekę aikštelę prie pat senojo strampo, hobitai sustojo, giliai kvėpuodami apsisuko ir apsižvalgė į rytus. Jie pamatė, jog mišku nuėjo tik tris ar keturias mylias, nes medžių viršūnės greitai leidosi į lygumą. Iš ten, nuo miško pakraščio, jų link plaukė aukšti besisukančių juodų dūmų bokštai.
— Vėjas keičiasi, — pasakė Meris, — vėl pūs rytys. Čia vėsu.
— Aha, — pritarė Pipinas, — ko gero, tai buvo tik trumpas pragiedrulis, ir dabar vėl visur bus pilka. Kaip gaila! Šitas gūdus miškas saulės šviesoje atrodė visiškai kitaip. Man jis beveik patiko.
— Beveik patiko! Tai puiku! Kaip neįprastai malonu girdėti, — pasakė keistas balsas. — Atsisukite ir leiskite man pažiūrėti į jūsų veidus. Esu beveik tikras, kad jūs man nepatiksite, bet nereikia skubėti. Apsisukite!
Jiems ant pečių nusileido gumbuota ranka, švelniai, bet tvirtai apsuko ir pakėlė į orą. Hobitai pasijuto žiūrį į keisčiausią veidą. Jie matė bent keturiolikos pėdų ūgio būtybę, tvirtą, panašią į žmogų, o gal į trolį su didele, beveik neturinčia kaklo galva. Ar jo drabužiai buvo panašūs į žaliai pilką žievę, ar tai buvo jo oda, pasakyti sunku. Šiaip ar taip, rankos netoli kamieno nebuvo raukšlėtos, o su lygia ruda oda. Didelės pėdos turėjo po septynis pirštus. Apatinę ilgo veido dalį dengė vešli žila ir vietomis net samanota barzda. Tačiau tuo metu hobitai matė tik akis. Gilios akys lėtai ir išdidžiai, bet skvarbiai juos tyrinėjo. Jos buvo rudos, su rusenančiom žaliom ugnelėm. Vėliau Pipinas dažnai bandė atpasakoti savo pirmą įspūdį:
„Už tų akių, atrodė, glūdėjo neišmatuojamo gylio šulinys, sklidinas šimtmečių atminties ir ilgo, lėto, ramaus galvojimo. Bot aklų paviršiuje žaižaravo dabartis, panaši į saulės atšvaitus ant medžių lapų ar labai gilaus ežero raibuliuose. Galbūt man tik pasirodo, bet kažkas, kas augo, o gal snaudė žemėje ir medžiuose, kažkas, vienu metu apimąs šaknis ir vainikų viršūnes, žemės gelmes ir dangų, pabudo ir žvelgė į mus ramiai bei dėmesingai, taip, kaip žvelgdavo į save begaliniame įvykių sraute".