Dvi Tvirtovės

— Mįslėms nėra laiko, — pastebėjo Gimlis, — geriau nuneškime Boromirą.

— Mums vis tiek teks minti mįsles, jeigu norėsime pasirinkti teisingą kelią, — atsakė Aragornas.

— O galbūt teisingo pasirinkimo iš viso nėra, — tarė Gimlis.

Paėmęs kirvį nykštukas nukirto keletą šakų, kurias jie surišo lankų templėmis ir apdengė apsiaustais. Keliautojai savo draugo kūną paguldė ant šitų primityvių neštuvų ir kartu su visais paskutiniojo mūšio trofėjais nunešė prie kranto. Kelias buvo neilgas, bet ir nelengvas, nes Boromiras buvo aukštas ir stiprus.

Aragornas pasiliko prie vandens saugoti neštuvų, o Legolasas su Gimliu nusiskubino į Part Galeną. Po kurio laiko jie grįžo, palei krantą irkluodami dvi valteles.

— Tikrai keista! — šūktelėjo Legolasas. — Prie kranto radome tik dvi valtis, o trečios neliko nė žymės.

— Ar ten būta orkų? — paklausė Aragornas.

— Mes neradome jų pėdsakų, — atsakė Gimlis. — Orkai būtų pasiėmę ar sunaikinę visas valtis ir nešulius.

— Aš apžiūrėsiu pievą, kai grįšime, — nusprendė Aragornas.

Jie paguldė Boromirą į valtelės vidurį. Pilką gobtuvą bei elfų apsiaustą susuko ir padėjo kariui po galva. Draugai sušukavo jo ilgus juodus plaukus ir paskleidė juos ant pečių. Ant Boromiro liemens žibėjo auksinis Lorieno diržas, prie šono buvo padėtas šalmas, kardo nuolaužos ir ragas — ant krūtinės, o po kojomis — priešų ginklai. Surišę abi valtis, draugai liūdni plaukė palei krantą, kol pasiekė žaliąją Part Galeno pievą. Statūs Tol Brandiro šlaitai žėrėjo saulėje — buvo vėlyva popietė. Pasukę į pietus, jie išvydo auksinę Rauroso miglą, kuri kilo ir spinduliavo priešais juos. Kriokliai ūždami ir griaudėdami drebino bevėjį orą.

Liūdnai jie išleido laidotuvių valtelę — joje ramiai ir taikiai gulėjo Boromiras. Srovė pasiėmė jį, kol draugai irklais laikė savo valtelę.

Boromiras praplaukė pro juos ir lėtai nutolo, jo valtelė pavirto mažučiu tašku auksinėje šviesoje ir staiga pranyko. Raurosas kriokė toliau. Upė priglaudė Boromirą, Denetoro sūnų, ir Minas Tirite daugiau niekas nebematė jo, stovinčio ryte ant Baltojo Bokšto kuorų.

Tačiau Gondore dar ilgai buvo pasakojama, kaip elfų valtis nusileido nuo putojančių krioklių ir pro Osgiliatą, pro Anduino žiotis, naktį šviečiant žvaigždėms, nuplukdė karžygį į Didžiąją Jūrą.

Kurį laiką trys draugai sėdėjo tylėdami, žvelgdami pavymui. Pagaliau Aragornas prakalbo:

— Jie ieškos jo žvilgsniu nuo Baltojo Bokšto, bet nei iš kalnų, nei iš jūros nebegrįš Boromiras.

Tada jis lėtai uždainavo:

Per Rohaną, per pelkes ir laukus atsklendžia Vėjas — tai svetys Vakaris
Paliečia miesto sienas ir vartus. „Klajokli Vėjau, ką šnabždi man šiąnakt?
Ar garsas Boromiro žingsnių neramių dar tebeaidi šviesoje žvaigždžių?"
„Aš jį mačiau — septynios srovės žirgą nešė per vandenis plačius, tie vandenys pilki,
Mačiau jį tyruose keliaujant drąsiai bet dingo jo žvaigždė tamsioj nakty.
Didvyrį daug šešėlių apgaubė šaltų, ir nebesiekia mano žvilgsnis jo akių.
Galbūt Šiaurys, kuris po tyrus vaikšto, ką nors regėjo, gal jis pasakys,
Ar negirdėjo rago Boromiro, kai šis jį pūtė paskutinįsyk".
O Boromirai! Nuo aukštųjų sienų aš tyrlaukius stebiu žvilgsniu liūdnu,
Bet negrįžai tu iš šaltų platybių, tik dykumos bežadės spengia kurtumu.[1]

Tada uždainavo Legolasas:

Nuo jūros žiočių atneša Pietys akmens alsavimą ir smėlio skalsą,
Klyksmus žuvėdrų, mūšą audroje. Ir tyliai gulasi prie miesto
vartų, Ir tyliai dūsauja švelnus Pietys. Ką jis šį vakarą Tvirtovei
pasakys? „Sakyki, Vėjau, kur garbingas Boromiras? Jo vis nėra, o toks
sunkus laukimas".

„Neklausk manęs, kur jis yra — ne apie jį mąstau. Balti ar tamsūs tie krantai, iš kur
aš atskridau — Viena juos sujungė gija, jos nieks neišardys: Karžygių kaulų krūvomis
baltuoja pajūrys. Kas sužinos, kiek didvyrių šviesių į jūrą nuplaukė Anduinu plačiu...
Neklausk manęs, kur jis yra — ne apie jį mąstau. Vien tik Šiaurys ir jo daina
papasakos daugiau". O Boromirai! Kelio smiltys nuo vartų veda jūros link, Bet nėr
tavęs tenai, kur Vėjas žuvėdrų klyksmą nuramins.

Vėl uždainavo Aragornas:

Šiaurės Vėjas praskrieja Valdovų Vartus, kur krioklių gaudesys
viešpatauja. Rago garsas pakyla skardus ir niūrus, kad net vandenys dūkti
paliauja. „Šiaurės Vėjau galingas, čia sustok pailsėti, pasakyk man nors vieną žodį —
Ar drąsus Boromiras dar gyvas, ar Mirties šalyje jo ieškoti?" „Prie Amon Heno jo
šauksmą girdėjau — ir priešo širdys nuo jo drebėjo. Bet vien vanduo ten verpetais beverdą, priglaudęs skydą ir lūžusį kardą.
Jau Denetoro sūnaus krūtinė ir šviesios akys ramybėje snaudžia, O Rauroso Kriokliai
auksiniai sau prie krūtinės didvyrį glaudžia ".
O Boromirai! Į Šiaurę niūrią Sargybos Tvirtovė žvelgt
nepaliaus. Ir Rauroso Krioklių gaudimas jai skausmo ašaras auksu nuplaus.

Taip baigėsi daina. Jie apsuko savo valtį ir kiek galėdami greičiau prieš srovę nusiyrė atgal į Part Galeną.

— Jūs palikote Rytų Vėją man, bet aš neturiu ką giedoti, — nutraukė tylą Gimlis.

— Taip ir turi būti, — pasakė Aragornas. — Minas Tiritas pakenčia Rytų Vėją, bet naujienų iš jo nelaukia. Ką gi, Boromiras nuėjo savo keliu, o mums lieka skubiai rinktis savąjį.

Pėdsekys greitai, bet atidžiai, dažnai pasilenkdamas prie žemės, ištyrinėjo žaliąją pievą.

— Orkų čia nebūta, — pagaliau paskelbė jis, — o daugiau pasakyti nieko negaliu. Pievoje yra daugybė mūsų pačių pėdsakų, todėl nežinau, ar hobitai buvo grįžę čia nuo Frodo paieškos pradžios.

Jis nuėjo prie kranto, netoli upeliūkščio, krintančio į upę.

— Čia yra aiškių pėdsakų, — tarė jis. — Vienas hobitas įbrido ir išbrido iš vandens, tik negaliu pasakyti kada.

— Ką gi tu manai apie šią mįslę? — nekantriai paklausė Gimlis. Aragornas atsakė ne išsyk, jis grįžo į stovyklavietę ir įdėmiai apžiūrėjo daiktus.

— Trūksta dviejų ryšulių, kurių vienas — didelis ir sunkus — tikrai priklausė Semui. Štai ir turime atsakymą: valtį paėmė Frodas ir išplaukė kartu su savo tarnu. Matyt, Frodas grįžo, kai mes jo ieškojome. Aš susitikau Semą kalvoje ir liepiau eiti kartu, bet, matyt, jis perprato savo šeimininko mintis ir sugrįžo prieš Frodui pabėgant. Taip, Semu jis lengvai neatsikratys!

1

Eiliuotus tekstus vertė Vaidas Šeferis.