— Kas yra? — suniurzgė Semas, klaidingai supratęs Golumą. — Kokia nauda uostyti? Šitas dvokas beveik verčia mane iš kojų. Tu dvoki, ir šeimininkas dvokia, ir viskas aplinkui dvokia.
— Taip, taip, ir Semas dvokia, — atsiliepė Golumas. — Vargšas Smygolas tai užuodžia, bet mielasis Smygolas kenčia. Padeda gerajam šeimininkui. Bet tai nesvarbu. Oras juda, kažkas vyksta. Smygolui įdomu. Jam nepatinka.
Golumas nužingsniavo toliau, bet jo nerimas augo, jis nuolat stabčiojo, išsitiesdavo visu ūgiu ir žvalgėsi aplinkui. Kurį laiką hobitai nesuprato, ko jis nerimauja. Ūmai visi trys sustojo, sustingo ir ėmė klausytis. Frodui su Semu pasirodė, jog jie girdi tolimą riksmą: šaižų, pratisą, kraupų. Jie krūptelėjo. Smarkiai atšalo, visiems pasigirdo, tarsi tolumoje kauktų vėjas. Paslaptingosios šviesos sulingavo, sumirksėjo ir užgeso.
Golumas nejudėjo. Jis stovėjo drebėdamas ir kažką nesuprantamai murmėdamas. Juos užgriuvo šaltas, švilpiantis per pelkes vėjas. Šiek tiek prašviesėjo — tiek, kad keliautojai išvydo rūko skudurus, aukštai danguje išdrikusius debesis ir pietuose blykstelėjusį mėnulį.
Mėnulio vaizdas nudžiugino hobitams širdis, bet Golumas susirietė ir ėmė burbėti prakeiksmus Baltajam Veidui. Štai tada Semas su Frodu, kvėpuodami šviežiu oru, išvydo jį: mažą debesėlį, skriejantį nuo prakeiktų kalnų, juodą šešėlį, paleistą iš Mordoro, sparnuotą grėsmingą figūrą. Ji pralėkė pro mėnulį greičiau už vėją, suklykė kraują stingdančiu balsu ir nuskubėjo į vakarus.
Jie krito kniūbsti, glausdamiesi prie šaltos žemės. Siaubo šešėlis apsisuko ir grįžo, šįkart lėkdamas žemiau, tiesiai virš jų galvų sparnais šiaušdamas pelkių maurus. Tada jis nuskrido, Saurono įniršio greičiu grįžo į Mordorą, paskui jį nukriokė vėjas. Mirusios Pelkės sustingo. Nuogus tyrlaukius, kiek akys užmato besidriekiančius iki tolimų kalnų, užliejo mėnulio šviesa.
Frodas su Semu atsistojo trindamiesi akis, kaip vaikai, pabudinti iš košmaro ir įsitikinę, jog tylioji naktis vis dar gaubia pasaulį. Tačiau Golumas lyg suakmenėjęs gulėjo ant žemės. Hobitai sunkiai jį pakėlė. Kurį laiką Golumas nunėręs galvą klūpojo, pasirėmęs alkūnėmis ir dengdamasis pakaušį didelėmis plokščiomis rankomis.
— Šmėklos! — suvaitojo jis. — Sparnuotos Šmėklos! Mieliausias yra jų šeimininkas. Jos mato viską, viską. Niekas negali nuo jų pasislėpti. Prakeiktas Baltasis Veidas! Jos viską Jam pasakys. Jis mato, Jis žino. Ak, golum, golum, golum!
Golumas nesistojo ir nieko nedarė, kol mėnulis nusileido toli vakaruose, už aukštojo Tol Brandiro.
Tą naktį Semas vėl pajuto Golumo pasikeitimą. Jis tebešokinėjo aplink ir atrodė draugiškas, bet hobitą stebino keisti žvilgsniai, kuriais Golumas varstė Frodą. Semas pastebėjo, kad ėmė grįžti senoji jo kalbos maniera. Dar didesnis nerimas ėmė dėl šeimininko. Frodas atrodė labai išvargęs, tiesiog išsekęs. Jis nesiskundė, jis apskritai nešnekėjo, tačiau ėjo tarsi nešdamas tolydžio sunkėjantį krovinį. Semui vis dažniau tekdavo prašyti Golumo sustoti ir palaukti atsilikusio šeimininko.
Iš tikrųjų su kiekvienu žingsniu artėdamas prie Mordoro vartų Frodas jautė, kaip Žiedas ant kaklo sunkėja ir lenkia jį prie žemės. Tačiau dar labiau jį vargino Akis — taip jis vadino tą jausmą: nerimą, kuris Frodą slėgė labiau už klupdantį Žiedo svorį. Akis — artėjanti siaubinga priešiška valia, visomis jėgomis besistengianti prasiskverbti pro debesis, pro akmenis, pro kūną: pamatyti tave, perskrosti mirtinu žvilgsniu ir priversti nejudėti. Tokia plona, tokia retutė dabar atrodė marška, dar sauganti nuo Akies. Frodas žinojo, kur yra tos valios šaltinis, jos širdis — taip žmogus užmerktomis akimis jaučia, kur yra saulė. Frodas ėjo pasitikti Tamsos ir jinai jį akino.
Golumas tikriausiai jautėsi panašiai, bet hobitai nė nenutuokė, kas dėjosi jo nelaimingoje sieloje, kurią draskė Akies valia, šalia esančio Žiedo troškimas ir priesaika, duota pusiau iš baimės, su ašmenimis prie gerklės. Frodas apie tai negalvojo. Semas daugiau rūpinosi savo šeimininku, nekreipdamas dėmesio į tamsų debesį, užgulusį jo paties širdį. Jis ėjo paskui Frodą ir atidžiai sekė kiekvieną jo judesį, palaikydamas, jei šeimininkas suklupdavo, ar padrąsindamas nevykusiais žodžiais.
Kai pagaliau išaušo diena, hobitai nustebo pamatę, kaip arti tamsieji kalnai. Oras dabar buvo šaltesnis ir tyresnis. Mordoro sienos atrodė nebe kaip grėsmingi debesys horizonte, o kaip niūrūs aukšti bokštai, stūkstantys tyrlaukiuose. Pelkės jau baigėsi, virsdamos negyvais durpynais ir plačiais sauso suskilinėjusio dumblo ruožais. Priekyje lėkštais plikais šlaitais kilo akmeningos žemės, vedančios į dykumą prie Saurono vartų.
Visą laiką, kol švietė pilka šviesa, jie kaip driežai lindėjo po dideliu akmeniu, kad sparnuotasis siaubas nepastebėtų jų savo stingdančiomis akimis. Likusią kelionės dalį juos lydėjo augančios baimės šešėlis,, kurio neišsklaidydavo net šviesiausi prisiminimai. Dvi naktis keliautojai ėjo niūriais akmenynais. Oras, kaip jiems atrodė, tapo nuodingas, prisipildė aštraus tvaiko, nuo kurio įskaudo krūtinė ir degė burna.
Pagaliau penktą rytą nuo susitikimo su Golumu jie dar kartą sustojo. Priešais dunksojo tamsūs kalnai, vainikuojami dūmų ir debesų. Iki jų papėdėje išsimėčiusių uolėtų kalvų buvo likę ne daugiau kaip dvylika mylių. Frodas apsidairė aplinkui. Nors Mirusios Pelkės buvo pakankamai siaubingos, jos atrodė jaukios, palyginti su hobito žvilgsniui atsivėrusia šalimi. Netgi Mirusių Veidų Ežerėlyje jautėsi silpnutis pavasario kvėpavimas, o šitoje šalyje niekada nebuvo nei pavasario, nei vasaros. Čia niekas neaugo, net raupsuoti augalai, mintantys puvėsiais. Lomos ir ežerėliai duso užakę pelenais bei šleikščiai baltos spalvos dumblu, lyg kalnai būtų išvėmę savo gelmių atmatas. Suskaldytos, į miltus sutrintos uolos ir krūvos sudegintų, nuodingų žemių eilių eilėmis nyko tolyje. Tai buvo panašu į siaubingas kapines, virš kurių saulė šlykštėjosi skleisti savo šviesą.
Jie priėjo nuniokotą lygumą, besidriekiančią prieš Mordorą: amžiną paminklą jo vergų tamsiems darbams atminti, prakeiktą, sergančią žemę, kurios nebeįmanoma pagydyti, nebent pati Didžioji Jūra nuplautų visą bjaurastį į nebūtį.
— Man negera, — išsunkė Semas. Frodas neatsakė.
Kurį laiką jie taip stovėjo — kaip žmonės, bijantys užmigti, nes sapne jų sielų tyko košmarai; žmonės, kurie privalo užmigti, nes rytas pasiekiamas tik per siaubo šešėlius.
Dienojo. Ryto šviesoje žiojėjančios duobės ir nuodingos kalvos matėsi šiurpiai aiškiai. Net saulė hobitams čia atrodė pikta, apnuoginanti jų bejėgiškumą — mažų vaiduoklių, klaidžiojančių po Juodojo Valdovo pelenų krūvas.
Per daug pavargę, kad galėtų eiti toliau, keleiviai pasiieškojo vietos poilsiui. Kurį laiką jie tylėdami sėdėjo po šlako kalva, bet nuo jos sklindantys bjaurūs dūmai graužė gerkles, dusino. Golumas neišlaikė pirmas: spjaudydamasis bei keikdamas jis pakilo ir net nepažvelgęs į hobitus keturiomis nuropojo tolyn. Frodas su Semu nušliaužė iš paskos. Jie rado plačią, beveik apvalią daubą su aukštu kraštu vakaruose. Dauba buvo šalta, negyva, o jos dugną dengė alyvuoto daugiaspalvio dumblo sluoksnis. Šitoje šlykščioje skylėje keleiviai pasislėpė, tikėdamiesi išvengti Akies.
Lėtai slinko diena. Kankino troškulys, bet jie leido sau tik sykį gurkštelti iš butelių, paskutinį kartą pripildytų tarpeklyje prie Emyn Mulo, kuris dabar atrodė ramybės ir palaimos vieta. Hobitai nusprendė budėti paeiliui. Nors ir mirtinai pavargę, keliautojai negalėjo užmigti, tik saulei įlindus į didelį lėtai slenkantį debesį, Semas užsnūdo. Buvo Frodo eilė budėti. Jis atsigulė ant daubos krašto, bet tai nesumažino jo nešulio sunkumo. Jis pažvelgė į dūmų laižomą dangų ir ten išvydo keistus šešėlius, tamsias figūras bei veidus, ateinančius iš praeities. Klajodamas tarp sapno ir realybės jis prarado laiko jausmą ir pagaliau užsimiršo.