Du hobitai nusiminę žiūrėjo į Mordoro įtvirtinimus. Net iš toli buvo matyti sargai ant sienos ir prieš Vartus. Hobitai gulėjo akmenuotoje dauboje, žvelgdami per jos kraštą, pasislėpę Efel Duoto viršūnių šešėlyje. Iki artimiausio bokšto nebuvo net dviejų šimtų jardų. Virš bokšto sukosi skystas dūmelis, tarsi kalvoje kas būtų kūrenęs ugnį.
Išaušo diena, rusvai geltona saulė apšvietė negyvus Pelenų Kalnų gūbrius. Staiga sargybos bokštuose sugaudė variniai trimitai, jiems atsiliepė ragai iš nematomų slėptuvių bei įtvirtinimų slėnio gilumoje, grėsmingas aidas nusirito per kalvas. Virš Mordoro aušo nauja baimės ir vargo diena. Naktiniai sargybiniai nuėjo ilsėtis į požemius, o į jų vietas stojo aštriaakė dienos sargyba. Bokštai pasišiaušė plienu.
— Atėjome, — pasakė Semas. — Maždaug tai aš ir tikėjausi pamatyti. Tėtušis Gaferas turėtų ką pasakyti, išvydęs mane čia. Jis visada tvirtindavo, jog man geruoju nesibaigs, jeigu nežiūrėsiu kur einu. Gaila, bet tikriausiai aš jau niekada jo nebepamatysiu, o jis man niekada nebegrūmos: „Kiek sykių tau sakiau!" Leisčiau jam burbėti kiek telpa, kad tik pamatyčiau jo seną veidą. Cha, net jei ir susitiktume, man reiktų pirmiau nusiprausti, nes jis manęs neatpažintų. Vargu ar verta klausti, kur toliau? Kelias baigėsi, nebent paprašytume orkų palydėti.
— Ne, ne, — paprieštaravo Golumas, — jokios naudos. Mes negalime eiti toliau. Smygolas sakė, kad prie Vartų pažiūrėsime. Smygolas žinojo, kad hobitai negalės įeiti šičia, o taip, taip, Smygolas žinojo.
— Tai kurių velnių mus čia atvedei? — įsiuto Semas.
— Šeimininkas liepė. Šeimininkas pasakė: nuvesk mus prie Vartų. Smygolas taip ir padarė. Šeimininkas liepė, išmintingas šeimininkas.
— Taip, — tarė Erodas. Jo veidas buvo niūrus. Hobitas vos stovėjo ant kojų, išvargęs, purvinas, tačiau jis nebijojo. Erodo akys spindėjo ryžtu. — Aš taip liepiau, kadangi turiu patekti į Mordorą ir nežinau kito kelio. Taigi aš eisiu šituo keliu. Neprašau nė vieno iš jūsų sekti paskui mane.
— Ne, ne, šeimininke! — suvaitojo Golumas ir beviltiškai įsikabino į jį. — Neikite šituo keliu! Neatiduokite Jam Mieliausioje. Jeigu Jis jį gaus, Jis mus suės, Jis suės visą pasaulį. Pasilikite jį sau, gerasis šeimininke, būkit maloningas Smygolui. Neatiduokite Jam Žiedo! Arba grįžkite atgal, į gražius kraštus, ir atiduokite Mieliausiąjį Smygolui. Taip, taip, šeimininke, atiduokite, a? Smygolas jį išsaugos, Smygolas padarys daug gerų darbų, ypač puikiesiems hobitams. Hobitai galės keliauti namo. Neikite prie Vartų!
— Aš privalau patekti į Mordorą ir pateksiu, — tvirtai pasakė Frodas. — Jeigu tai yra vienintelis kelias, aš turiu juo keliauti. O paskui tegu būna, kas būti privalo.
Semas tylėjo. Vieno žvilgsnio į Frodo veidą pakako, kad jis suprastų, jog žodžiai nepadės. Be to, jis niekada nesitikėjo, kad šitas reikalas išdegs, bet ypatingos vilties nereikėjo tol, kol dar nebuvo ypatingos nevilties. Dabar jie priėjo liepto galą. Jis visą kelią nesitraukė nuo šeimininko nė per žingsnį — tiesą sakant, tam jis ir iškeliavo drauge, tad dabar net negalvojo jo palikti. Frodas vienas j Mordorą neis. Semas keliaus su juo, tuo labiau kad tada jie atsikratytų Golumo.
Tačiau Golumas, atrodo, visiškai netroško, kad juo atsikratytų. Laužydamas rankas ir žliumbdamas jis suklupo prie Frodo kojų.
— Neikite šiuo keliu, šeimininke! — maldavo jis. — Yra kitas kelias. Taip, taip, yra. Kitas kelias, tamsesnis, sunkesnis ir labai slaptas, bet Smygolas jį žino. Leiskite Smygolui jį parodyti!
— Kitas kelias? — abejodamas paklausė Frodas, atidžiai žiūrėdamas į Golumą.
— Taip-s-s! Taip-s-s! Buvo kitas kelias. Smygolas jį rado. Eikime ir pasižiūrėkime, ar jis dar tebėra!
— Tu anksčiau jo neminėjai.
— Ne. Šeimininkas neprašė. Šeimininkas nesakė, ką ketina daryti. Ne, jis nepasakė vargšui Smygolui. Jis pasakė: Smygolai, nuvesk mane prie Vartų — ir sudie! Smygolas gali eiti kur nori ir būti geras. Bet dabar šeimininkas sako: man reikia įeiti į Mordorą šituo keliu. Todėl Smygolas labai išsigando. Jis nenori prarasti puikaus šeimininko. Be to, jis prisiekė, kad saugos Mieliausiajį, — šeimininkas jį privertė prisiekti. Bet jeigu šeimininkas eis šituo keliu, tai Mieliausiasis paklius Jam, tiesiai Juodajai Rankai j nagus. Todėl Smygolas turi juos abu išgelbėti ir jis prisiminė kadaise buvusį kitą kelią. Šeimininkas geras. Smygolas labai geras, visada padeda.
Susiraukęs Semas kiaurai varstė Golumą akimis. Atrodė, jog šis iš tikrųjų nori padėti Frodui, tačiau, prisimindamas rytinį ginčą, Semas abejojo, ar senasis nenaudėlis gali taip staiga pasikeisti. Nepanašu, kad gerasis balsas rytą būtų įveikęs klastingąjį. Hobitas spėjo, jog abi Golumo pusės (mintyse Semas pavadino jas Lipčiumi ir Smirdžiumi) sudarė laikiną sąjungą: nei viena iš jų nenorėjo, kad Priešas gautų Žiedą, abi troško apsaugoti nuo nelaisvės Frodą ir keliauti su juo tol, kol Smirdžiui galų gale pasitaikytų proga uždėti savo letenas ant „Mieliausiojo". Semas abejojo, ar į Mordorą veda dar vienas kelias.
„Gerai, kad nei Lipčius, nei Smirdžius nenutuokia, ką iš tiesų ruošiasi padaryti šeimininkas, — pamanė hobitas. — Jei Golumas žinotų, kad ponas Frodas ketina sunaikinti Mieliausiajį visiems laikams, greitai susilauktumėm bėdos. Atrodo, jog Smirdžius yra taip įbaugintas Priešo (jis minėjo kažkokius Jo įsakymus), kad įkliuvęs tuoj pat mus išduotų. Visa tai labai įtartina. Reikia tikėtis, jog šeimininkas bus atsargus. Šeimininkas juk labai protingas, protingesnis už kitus, bet tikras minkštaširdis. Joks Gemdžis dabar nesiryžtų spėti, kaip jis pasielgs".
Frodas ne iš karto atsakė Golumui. Kol Semas svarstė savo įtarimus, jis stovėjo žvelgdamas į tamsias Kirit Gorgoro uolas. Dauba, kurioje jie slėpėsi, buvo iškirsta aukštumėlėje virš siauro slėnio, besidriekiančio iki kalnų šlaitų. Slėnio viduryje stovėjo juodi vakarinio sargybos bokšto mūrai. Ryto šviesoje aiškiai matėsi pilki dulkėti keliai, vedantys prie Mordoro Vartų. Vienas vingiavo į šiaurę, kitas tirpo rytuose, Ered Litujo papėdžių rūke, o trečiasis vedė į hobitų pusę. Aplenkęs bokštą šis kelias suko siaura griova ir ėjo visai netoli jų daubos, kiek žemiau. Jis suko vakarų pusėn, o tada — į pietus, į juodus Efel Duoto šešėlius, ir nyko tolyje, siaurame žemės ruože tarp kalnų bei Didžiosios Upės.
Frodas staiga pastebėjo, kad lygumoje kažkas juda. Atrodė; jog žygiuoja ištisa kariuomenė, nors kelią slėpė rūkas ir garai, kylantys iš pelkių. Šen bei ten hobitas įžiūrėjo šalmų bei iečių blizgesį ir daugybę šuoliuojančių raitelių. Jis prisiminė regėjimą, vos prieš keletą dienų matytą prie Amon Heno, tačiau Frodui atrodė, jog tai buvo jau prieš daugelį metų. Viltis, plykstelėjusi širdyje, užgeso: Mordoro trimitai skelbė ne pavojų, bet saviškių atvykimą. Tai nebuvo gondoriečiai, puolantys Tamsos irštvą, lyg pati Gondoro dvasia būtų prisikėlusi kerštui už prarastą šlovę. Po Saurono vėliava rinkosi svetimšaliai iš tolimųjų rytų. Pulkų pulkai jų, naktį atvykę prie Vartų, dabar žengė vidun, rodydami savo karinę galybę. Omai suvokęs, jog šviesoje jį gali lengvai pastebėti, Frodas skubiai užsitraukė gobtuvą ant galvos ir nušliuožė į daubą. Tada jis pasisuko į Golumą.